Ziemos vakarais, kol zidinyje kaisdavo sriubos katilelis, seniokas ilgedavosi savo karsto galinio kambarelio knygyne, saules siaudimo dulkinoje migdolu medziu lajoje, garvezio svilpimo, drumsciancio mieguista siesta, - kaip Makonde ilgedavosi ziemos zidinyje kaistancios sriubos, kavos pupeliu pardavejo sauksmu gatveje ir pavasari pralekianciu vieversiu. Draskomas siu dvieju nostalgiju, kurios atspindedavo viena kita kaip du priesais sustatyti veidrodziai, galiausiai jis patare savo draugams apleisti Makonda, uzmirsti, ka juos buvo mokines apie pasauli ir zmogaus sirdi, spjauti i Horaciju ir, kad ir kur jie butu, visada prisiminti, jog praeitis - melas, jog atminciai nera kelio atgal, jog kiekvienas prabeges pavasaris nesugrizta ir jog pati beprotiskiausia ir tvirciausia meile tveria tik akimirka.