Jis buvo neblogas vyras, gerasirdis, malonus, svelnus, ko gero, labai romus vyras, galbut sventasis - deja, ne siomis savybemis galejai palenkti berniuka. Neidomus jam atrode tevas, laikas je varganoje trobeleje, nuobodus jis buvo, o tai, kad jis i bet kokia isdaiga atsakydavo sypsena, i kiekviena izeidima - draugiskumu, i pykti - gerumu, kaip tik ir buvo nepakenciamiausia sio seno landuno klasta. Daug mieliau butu berniukui, kad sis jam grasintu, kad ziauriai elgtusi.