LtKBB - I Corinthians - 13

13:1  Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.

13:2  Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.

13:3  Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos.

13:4  Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.

13:5  Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,

13:6  nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;

13:7  visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

13:8  Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,

13:9  nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.

13:10  Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.

13:11  Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.

13:12  Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.

13:13  Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.