LtKBB - Zechariah - 7

7:1  Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais, devinto mėnesio ketvirtą dieną, Viešpats kalbėjo Zacharijui,

7:2  kai Betelio gyventojai siuntė Sarecerą ir Regem Melechą su jų žmonėmis melstis Viešpačiui

7:3  ir kareivijų Viešpaties kunigų bei pranašų paklausti: „Ar man pasninkauti ir verkti penktąjį mėnesį, kaip tai dariau daugelį metų?“

7:4  Kareivijų Viešpats atsakė man:

7:5  „Sakyk viso krašto žmonėms ir kunigams: ‘Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs man pasninkavote?

7:6  O kai valgote ir geriate, ar ne sau valgote ir geriate?’

7:7  Argi ne tokius pat žodžius Viešpats skelbė per ankstesniuosius pranašus, kai Jeruzalė buvo dar nesunaikinta ir jos aplinkiniai miestai, pietų kraštas ir žemuma tebebuvo apgyventa?“

7:8  Viešpats kalbėjo Zacharijui:

7:9  „Taip kalbėjo kareivijų Viešpats: ‘Teiskite teisingai ir būkite pasigailintys bei užjaučiantys vienas kitą!

7:10  Neskriauskite našlių ir našlaičių, ateivių ir beturčių. Nemąstykite pikta savo širdyse prieš savo brolį’.

7:11  Bet jie nepaisė to, atkakliai priešinosi ir užsikimšo ausis, kad negirdėtų.

7:12  Jie sukietino savo širdį kaip akmenį, kad negirdėtų įstatymo ir žodžių, kuriuos kareivijų Viešpats siuntė savo dvasia per ankstesniuosius pranašus. Todėl išsiliejo kareivijų Viešpaties rūstybė.

7:13  Jis šaukė, bet jie neatsiliepė. ‘Todėl ir Aš neatsiliepiau jiems šaukiant, – sako kareivijų Viešpats. –

7:14  Aš išblaškiau juos po visas tautas, kurių jie nepažino. Kraštas, kurį jie paliko, virto dykuma – niekas nebekeliaudavo per jį. Jie pavertė tą puikų kraštą dykuma’“.