LtKBB - Galatians - 2

2:1  Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.

2:2  Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.

2:3  Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.

2:4  Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, –

2:5  jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.

2:6  O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.

2:7  Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems

2:8  (nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių)

2:9  ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;

2:10  tik mes turėjome prisiminti vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti.

2:11  Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.

2:12  Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.

2:13  Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.

2:14  Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?“

2:15  Nors iš prigimties esame žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,

2:16  žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.

2:17  Bet, ieškant mums išteisinimo per Kristų, paaiškėja, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!

2:18  Nes jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai tampu nusikaltėliu.

2:19  Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.

2:20  Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

2:21  Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.