LtKBB - Nehemiah - 5

5:1  Kilo didelis žmonių ir jų moterų šauksmas prieš savo brolius žydus.

5:2  Vieni sakė: „Mūsų su sūnumis ir dukterimis yra daug. Pirkime grūdus, kad turėtume ką valgyti ir išliktume gyvi!“

5:3  Kiti sakė: „Savo laukus, vynuogynus ir namus užstatėme už grūdus, kad apsigintume nuo bado“.

5:4  Dar kiti sakė: „Mes turime skolintis pinigų iš karaliaus, užstatydami savo laukus ir vynuogynus.

5:5  Mes esame tokie pat, kaip ir mūsų broliai; mūsų vaikai yra tokie pat, kaip ir jų vaikai. Tačiau mes turime atiduoti savo sūnus ir dukteris vergais, ir kai kurių mūsų dukterys jau yra vergės. Mes negalime jų išpirkti, nes mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems“.

5:6  Išgirdęs tą šauksmą ir tuos žodžius, labai supykau.

5:7  Apsvarsčiau reikalą ir sudraudžiau kilminguosius ir viršininkus, sakydamas: „Jūs kiekvienas lupate palūkanas iš savo brolio“. Sušaukęs visuotinį susirinkimą,

5:8  kalbėjau: „Kiek leido mūsų išgalės, mes išpirkome savo brolius žydus, kurie buvo parduoti pagonims, o jūs verčiate savo brolius parsiduoti jums!“ Jie tylėjo ir nieko neatsakė.

5:9  Aš tęsiau: „Negerai darote! Argi neturėtumėte bijoti Dievo ir neduoti progos pagonims mūsų gėdinti?

5:10  Aš, mano broliai ir mano tarnai taip pat skolinome pinigų ir grūdų. Dovanokime jiems šitą skolą!

5:11  Šiandien pat grąžinkite jiems dirvas, vynuogynus, alyvų sodus bei namus ir dalį skolų: pinigus, javus, vyną ir aliejų, ką ėmėte palūkanų“.

5:12  Tuomet jie atsakė: „Viską grąžinsime ir skolų iš jų nereikalausime, darysime, kaip sakei“. Pasišaukęs kunigus, prisaikdinau juos žmonėms girdint, kad vykdytų savo pažadą.

5:13  Aš iškračiau savo antį ir tariau: „Tegul Dievas taip pat iškrato kiekvieną, kuris neištesės šito pažado, iš jo namų ir iš įsigytos nuosavybės ir tegul jis lieka tuščias“. Visi susirinkusieji tarė: „Amen“. Ir šlovino Viešpatį. Žmonės vykdė, ką buvo pasižadėję.

5:14  Nuo tos dienos, kai buvau paskirtas valdytoju Judo krašte, nuo dvidešimtųjų iki trisdešimt antrųjų karaliaus Artakserkso metų, dvylika metų aš su savo broliais nevalgiau valdytojo duonos.

5:15  Valdytojai, buvę iki manęs, skriaudė žmones, imdami iš jų duonos ir vyno ir keturiasdešimt šekelių sidabro; taip pat ir jų tarnai išnaudojo tautą, bet aš taip nedariau, bijodamas Dievo.

5:16  Aš taip pat tęsiau darbą prie sienos ir neįsigijau jokios nuosavybės; visi mano tarnai irgi dirbo prie statybos.

5:17  Be to, šimtas penkiasdešimt žydų ir viršininkų valgė prie mano stalo, neskaičiuojant svetimų tautų žmonių, kurie apsilankydavo pas mus.

5:18  Kasdien man paruošdavo vieną jautį, šešias rinktines avis ir paukščių; kas dešimtą dieną gausiai pristatydavo visokio vyno; aš nereikalaudavau valdytojo duonos, nes skurdas sunkiai slėgė tautą.

5:19  Mano Dieve, priskaityk mano naudai visa, ką padariau šiai tautai!