LtKBB - Nehemiah - 4

4:1  Sanbalatas, išgirdęs, kad statoma siena, labai pyko ir tyčiojosi iš žydų,

4:2  kalbėdamas su savo broliais ir Samarijos kariuomene: „Ką tie bejėgiai žydai daro? Bene jie Jeruzalę atstatys? Ar jie aukos? Ar jie užbaigs darbą vieną dieną? Ar jie iš sudegusių griuvėsių padarys tinkamus statybai akmenis?“

4:3  O amonitas Tobija, stovėdamas šalia jo, sakė: „Tegul stato! Kai lapė užlips, sugrius jų akmeninė siena“.

4:4  Dieve, ar girdi, kaip mes esame niekinami? Nukreipk jų priekaištus ant jų galvų, atiduok juos į priešų nelaisvę.

4:5  Neatleisk jiems nuodėmių ir nepamiršk jų nusikaltimų, nes jie įžeidė dirbančius.

4:6  Mes statėme sieną ir pusę jos jau pastatėme, nes žmonės noriai dirbo.

4:7  Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko

4:8  ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą.

4:9  Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį.

4:10  Judas sakė: „Nešikų jėgos senka, o griuvėsių dar daug. Mes neįstengsime atstatyti sienų“.

4:11  O mūsų priešai kalbėjo: „Jie nesužinos ir nepastebės mūsų, kai mes, atsiradę tarp jų, išžudysime juos ir sustabdysime darbą“.

4:12  Jų kaimynystėje gyveną žydai ateidavo ir dešimt kartų sakė mums, kad jie ateis iš visų pusių prieš mus.

4:13  Žemesnėse ir atvirose vietose už sienos aš pastačiau žmones, ginkluotus kardais, ietimis ir lankais.

4:14  Apžiūrėjęs tariau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: „Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir baisų, ir kovokite už savo brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir savo namus“.

4:15  Mūsų priešai išgirdo, kad tai mums žinoma, ir Dievas pavertė niekais jų planus; o mes visi grįžome prie statybos, kiekvienas prie savo darbo.

4:16  Nuo tos dienos pusė mano tarnų dirbo darbą, o kita pusė ėjo sargybą, apsiginklavę ietimis, skydais, lankais ir šarvais; vyresnieji buvo sustoję už visų žydų.

4:17  Tie, kurie statė sieną, taip pat ir naštų nešėjai buvo ginkluoti; viena ranka dirbo, o kitoje rankoje laikė ginklą.

4:18  Kiekvienas darbininkas nešiojo prisijuosęs kardą, o trimitininkas stovėjo šalia manęs.

4:19  Aš pranešiau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: „Darbas yra didelis ir platus. Mes pasiskirstę ant sienos toli vienas nuo kito.

4:20  Išgirdę trimito garsą, tuojau susirinkite prie mūsų. Mūsų Dievas kariaus už mus!“

4:21  Taip mes dirbome, o pusė iš jų laikė rankose ietį nuo aušros iki sutemų.

4:22  Tuo metu aš įsakiau žmonėms: „Kiekvienas su savo tarnu tegul nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie eitų sargybą, o dieną dirbtų“.

4:23  Nei aš pats, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, lydėję mane, nenusivilkdavo savo drabužių; nusivilkdavo kiekvienas tik tada, kai reikėdavo apsiprausti.