LtKBB - I Kings - 17

17:1  Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus“.

17:2  Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:

17:3  „Eik iš čia ir pasislėpk prie Kerito upelio priešais Jordaną.

17:4  Gerk iš upelio, o varnams Aš įsakiau aprūpinti tave maistu“.

17:5  Jis nuėjo ir darė, ką Viešpats buvo jam įsakęs. Jis apsistojo prie Kerito upelio priešais Jordaną.

17:6  Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

17:7  Po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.

17:8  Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:

17:9  „Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei aprūpinti tave“.

17:10  Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: „Atnešk man truputį vandens atsigerti“.

17:11  Jai einant, jis dar šūktelėjo: „Atnešk ir duonos kąsnelį!“

17:12  Ji atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime“.

17:13  Elijas jai atsakė: „Nebijok! Parėjus padaryk, kaip sakei, tik iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi.

17:14  Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus’“.

17:15  Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien.

17:16  Statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo, kaip Viešpats pasakė per Eliją.

17:17  Po to susirgo tos moters, šeimininkės, sūnus. Jo liga buvo tokia sunki, kad jis liovėsi kvėpavęs.

17:18  Tuomet ji tarė Elijui: „Kas man ir tau, Dievo vyre? Ar tu atėjai priminti mano kaltes ir numarinti mano sūnų?“

17:19  Jis jai atsakė: „Duok man savo sūnų“. Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje.

17:20  Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: „Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?“

17:21  Po to jis tris kartus išsitiesė ant vaiko ir meldėsi: „Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela pas jį“.

17:22  Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo pas jį, ir jis atgijo.

17:23  Elijas, paėmęs vaiką, jį nuvedė iš aukštutinio kambario žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!“

17:24  Moteris atsakė Elijui: „Dabar žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis tavo lūpose yra tiesa“.