LtKBB - Isaiah - 29

29:1  Vargas Arieliui, miestui, kuriame gyveno Dovydas. Kasmet švęskite šventes, pjaukite aukas.

29:2  Aš užleisiu priespaudą Arieliui. Jame bus verksmas ir vaitojimas; jis bus tikras Arielis.

29:3  Apgulsiu tave, apkasiu grioviais, apstatysiu apsiausties bokštais.

29:4  Tu būsi labai pažemintas ir iš dulkių prislopintu balsu kalbėsi. Tavo balsas bus girdimas kaip mirusiųjų dvasių iššaukėjo balsas, kaip šnabždesys iš po žemių.

29:5  Tavo priešų bus daugybė kaip dulkių ir tavo prispaudėjų gausu – kaip vėjo nešamų pelų. Tai įvyks visai nelauktai ir ūmai.

29:6  Kareivijų Viešpats aplankys tave griausmu, žemės drebėjimu, audros viesulu ir ryjančia ugnies liepsna.

29:7  Kaip sapnas, kaip nakties regėjimas bus gausybė tautų, kariaujančių prieš Arielį, jį apgulusių grioviais ir bokštais.

29:8  Alkanas sapnuoja, kad jis valgo, bet pabudęs tebėra alkanas; arba ištroškęs sapnuoja, kad geria, o pabudęs tebėra ištroškęs. Taip bus tautoms, kurios kariaus prieš Siono kalną.

29:9  Nusistebėkite, pasibaisėkite ir šaukite! Jie girti, bet ne nuo vyno; svyruoja, bet ne nuo stipraus gėrimo.

29:10  Viešpats siuntė jums kieto miego dvasią, užmerkė jūsų akis – pranašus, uždengė jūsų galvas – regėtojus.

29:11  Visi regėjimai bus jums kaip užantspauduota knyga. Jei kas paduotų ją mokančiam skaityti ir sakytų: „Paskaityk!“, tas atsakytų: „Negaliu, nes ji užantspauduota“.

29:12  Jei knygą paduotų nemokančiam skaityti ir jam sakytų: „Skaityk!“, jis atsakytų: „Aš nemoku skaityti“.

29:13  Viešpats tarė: „Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų,

29:14  tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus“.

29:15  Vargas tiems, kurie savo planus slepia nuo Viešpaties ir darbus daro tamsoje, galvodami: „Kas mus mato ir kas mus žino?“

29:16  Jūs iškreipiate dalykus! Argi puodžius gali būti laikomas lygiu moliui? Ar kūrinys sako apie savo kūrėją: „Jis nesukūrė manęs“? Ar daiktas kalba apie tą, kuris jį padarė: „Jis nieko nesupranta“?

29:17  Netrukus ir Libanas taps ariama dirva, o dirva – mišku.

29:18  Tą dieną kurtieji išgirs knygos žodžius ir aklųjų akys praregės.

29:19  Romieji dar labiau džiaugsis Viešpačiu ir beturčiai – Izraelio Šventuoju.

29:20  Prispaudėjai dings ir pasityčiotojai žus; bus sunaikinti, kurie elgiasi neteisingai,

29:21  kurie apšmeižia žmogų, kurie vartuose kaltintojui spendžia spąstus ir teisųjį laiko nieku.

29:22  Todėl Viešpats, kuris išgelbėjo Abraomą, taip sako Jokūbo namams: „Jokūbas nebebus pažemintas, jo veidas nebeišblykš.

29:23  Jis matys savo vaikus, mano rankų darbą, tarp savųjų; jie pripažins šventu mano vardą ir Jokūbo Šventąjį ir bijos Izraelio Dievo.

29:24  Kurie klydo dvasioje, susipras, kurie buvo nepatenkinti, priims pamokymą“.