LtKBB - II Samuel - 18

18:1  Dovydas apžiūrėjo savo žmones ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.

18:2  Dovydas paskirstė karius į tris dalis; jiems vadovavo Joabas, Cerujos sūnus Abišajas, Joabo brolis, ir gatietis Itajas. Tuomet karalius tarė kariams: „Aš eisiu su jumis“.

18:3  Žmonės atsakė: „Tu neisi su mumis! Jei mes turėsime bėgti arba pusė mūsų žus, jie mūsų nežiūrės. Tu vertas dešimt tūkstančių mūsų. Būtų geriau, jei teiktum mums pagalbą iš miesto“.

18:4  Karalius jiems atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia“. Karalius stovėjo prie vartų, o visi žmonės išėjo šimtais ir tūkstančiais.

18:5  Karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui: „Saugokite mano vaiką Abšalomą!“ Visi žmonės girdėjo tą karaliaus įsakymą vadams.

18:6  Žmonės išėjo prieš Izraelį. Mūšis įvyko Efraimo miške.

18:7  Izraelio žmonės buvo nugalėti Dovydo tarnų, ir buvo nužudyta tą dieną dvidešimt tūkstančių vyrų.

18:8  Mūšis išsiplėtė visoje apylinkėje. Miške žuvo daugiau žmonių, negu nuo kardo.

18:9  Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Abšalomas jojo ant mulo. Kai jo mulas bėgo po dideliu ąžuolu, Abšalomo galva įstrigo tarp ąžuolo šakų, ir jis liko kaboti tarp dangaus ir žemės, o jo mulas, ant kurio jis jojo, nubėgo.

18:10  Vienas vyras, tai pamatęs, pranešė Joabui: „Aš mačiau Abšalomą, kabantį ąžuole“.

18:11  Joabas jam tarė: „Jei jį matei, kodėl jo neužmušei. Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių ir diržą“.

18:12  Vyras atsakė Joabui: „Jei duotum ir tūkstantį sidabrinių, nepakelčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; juk karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Kas bebūtų, saugokite mano sūnų Abšalomą’.

18:13  Jei aš būčiau taip padaręs, mano gyvybė būtų pavojuje, nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum prieš mane“.

18:14  Joabas tarė: „Aš negaišiu čia su tavimi“. Paėmęs tris ietis į rankas, įsmeigė jas Abšalomui į širdį, kuris dar gyvas kabojo ąžuole.

18:15  Po to atėję dešimt jaunuolių ginklanešių nužudė Abšalomą.

18:16  Joabui sutrimitavus, žmonės nustojo vytis izraelitus, nes Joabas juos sulaikė.

18:17  Paėmę Abšalomą, įmetė jį į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą. Izraelitai pabėgo į savo palapines.

18:18  Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: „Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą“. Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu.

18:19  Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: „Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams“.

18:20  Joabas atsakė jam: „Ne šiandien! Kitą dieną galėsi pranešti žinią, bet šiandien tau neleidžiu, nes žuvo karaliaus sūnus“.

18:21  Joabas įsakė Kušui eiti ir pranešti karaliui, ką matė. Kušas nusilenkė Joabui ir nubėgo.

18:22  Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą prašė Joabą: „Kas bebūtų, leisk man bėgti paskui Kušą“. Joabas tarė: „Kodėl tu nori bėgti, mano sūnau? Tu nenuneši geros žinios“.

18:23  Bet Ahimaacas tarė: „Kas bebūtų, aš bėgsiu“. Joabas jam atsakė: „Bėk!“ Ahimaacas bėgo lygumos keliu ir pralenkė Kušą.

18:24  Dovydas sėdėjo tarpuvartėje, o sargybinis stovėjo ant vartų stogo ir mūro sienos. Jis, pakėlęs akis, pamatė bėgantį vieną vyrą.

18:25  Sargybinis pranešė tai karaliui. Karalius tarė: „Jei jis vienas, tai su žinia“. O tas vis artėjo.

18:26  Tuo tarpu sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir vėl pranešė vartininkui: „Štai kitas vyras atbėga!“ Karalius tarė: „Ir šitas atneša žinią“.

18:27  Sargybinis tarė: „Pirmasis vyras bėga panašiai kaip Cadoko sūnus Ahimaacas“. Karalius atsiliepė: „Tai geras vyras, jis atneša gerą žinią“.

18:28  Ahimaacas priartėjęs tarė karaliui: „Ramybė tau!“ Parpuolęs veidu į žemę prieš karalių, kalbėjo: „Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris atidavė mums vyrus, kurie buvo pakėlę ranką prieš tave, karaliau“.

18:29  Karalius paklausė: „Ar Abšalomas gyvas?“ Ahimaacas atsakė: „Mačiau didelį sąmyšį, prieš išbėgdamas pas tave, bet nežinau, kas atsitiko“.

18:30  Karalius įsakė: „Pasitrauk ir atsistok čia“. Jis pasitraukė ir stovėjo.

18:31  Atbėgo ir Kušas. Jis tarė: „Gera žinia mano valdovui karaliui. Šiandien Viešpats atlygino visiems, kurie prieš tave sukilo“.

18:32  Karalius paklausė: „Ar Abšalomas gyvas?“ Kušas atsakė: „Tegul visiems karaliaus priešams taip atsitinka, kaip tam jaunuoliui“.

18:33  Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: „Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!“