LtKBB - James - 1

1:1  Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai pasklidusių giminių.

1:2  Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.

1:3  Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,

1:4  o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.

1:5  Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.

1:6  Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.

1:7  Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, –

1:8  toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

1:9  Tesigiria pažemintas brolis savo išaukštinimu,

1:10  o turtuolis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.

1:11  Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.

1:12  Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.

1:13  Nė vienas gundomas tenesako: „Esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo.

1:14  Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas.

1:15  Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.

1:16  Neapsigaukite, mano mylimi broliai!

1:17  Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.

1:18  Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai.

1:19  Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.

1:20  Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.

1:21  Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.

1:22  Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.

1:23  Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje.

1:24  Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.

1:25  Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose.

1:26  Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.

1:27  Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu.