LtKBB - Romans - 7

7:1  Ar nežinote, broliai, – aš kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?

7:2  Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.

7:3  Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.

7:4  Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltam iš numirusių – ir kad mes neštume vaisių Dievui.

7:5  Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.

7:6  Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.

7:7  Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“

7:8  Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.

7:9  Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.

7:10  Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.

7:11  Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.

7:12  Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.

7:13  Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, – kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.

7:14  Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.

7:15  Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.

7:16  O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.

7:17  Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

7:18  Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.

7:19  Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.

7:20  O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

7:21  Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.

7:22  Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.

7:23  Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.

7:24  Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!

7:25  Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.