LtKBB - Romans - 9

9:1  Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

9:2  kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.

9:3  Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

9:4  kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.

9:5  Iš jų – tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

9:6  Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

9:7  Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: „Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys“.

9:8  Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

9:9  O pažado žodis toks: „Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų“.

9:10  Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko

9:11  (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

9:12  buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam“,

9:13  kaip ir parašyta: „Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau“.

9:14  Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!

9:15  Jis Mozei kalba: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti“.

9:16  Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.

9:17  Juk Raštas faraonui sako: „Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje“.

9:18  Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

9:19  Gal man pasakysi: „O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?“

9:20  Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?“

9:21  Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

9:22  O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

9:23  kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei, –

9:24  ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

9:25  Jis kalba per Ozėją: „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.

9:26  Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais“.

9:27  O Izaijas šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.

9:28  Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje“.

9:29  Izaijas nusakė iš anksto: „Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs“.

9:30  Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

9:31  O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.

9:32  Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

9:33  kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas“.