LtKBB - Mark - 2

2:1  Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,

2:2  nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.

2:3  Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.

2:4  Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.

2:5  Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!“

2:6  Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:

2:7  „Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“

2:8  Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: „Kam taip svarstote savo širdyse?

2:9  Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?

2:10  Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, –

2:11  sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“

2:12  Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

2:13  Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.

2:14  Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

2:15  Kai Jėzus Levio namuose valgė, drauge prie stalo su Jėzumi ir mokiniais sėdėjo daug muitininkų bei nusidėjėlių, nes tokių buvo daug ir jie sekė paskui Jį.

2:16  Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: „Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

2:17  Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.

2:18  Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?“

2:19  Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savim jaunikį, jie negali pasninkauti.

2:20  Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.

2:21  Niekas nesiuva lopo iš naujo audinio ant sudėvėto drabužio; antraip naujasis atplėštų nuo senojo gabalą, ir pasidarytų dar didesnė skylė.

2:22  Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui būtini nauji vynmaišiai!“

2:23  Sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami skabė varpas.

2:24  Fariziejai Jam sakė: „Žiūrėk, kodėl jie daro per sabatą tai, kas draudžiama?“

2:25  Jėzus atsakė: „Nejaugi niekad neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę?

2:26  Prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė savo palydovams, nors niekam neleistina jos valgyti, tik kunigams“.

2:27  Ir pridūrė: „Sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;

2:28  taigi Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.