LtKBB - Mark - 5

5:1  Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte.

5:2  Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią.

5:3  Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.

5:4  Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.

5:5  Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

5:6  Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį

5:7  ir ėmė garsiai šaukti: „Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“

5:8  Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“

5:9  Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“.

5:10  Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

5:11  Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių banda.

5:12  Visi demonai maldavo Jį, sakydami: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“

5:13  Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

5:14  Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.

5:15  Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuriame buvo Legionas, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.

5:16  Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules.

5:17  Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.

5:18  Jėzui lipant į valtį, buvęs demonų apsėstasis prašė leisti pasilikti su Juo,

5:19  bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“.

5:20  Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam padarė, ir visi stebėjosi.

5:21  Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, prie Jo susirinko didžiulė minia, ir Jis buvo paežerėje.

5:22  Štai ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs Jį, puola Jam po kojų,

5:23  karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“.

5:24  Jėzus nuėjo su juo. Paskui Jį sekė didžiulė minia ir Jį spauste spaudė.

5:25  Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.

5:26  Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet ėjo vis blogyn.

5:27  Išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto.

5:28  Mat ji kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį – išgysiu!“

5:29  Tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos.

5:30  Ir Jėzus iš karto pajuto, kad iš Jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“

5:31  Jo mokiniai Jam atsakė: „Matai, kaip minia Tave spaudžia, o Tu klausi: ‘Kas mane palietė?’“

5:32  Bet Jis dairėsi tos, kuri taip buvo padariusi.

5:33  Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš Jį, papasakojo visą tiesą.

5:34  O Jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos“.

5:35  Jam dar tebekalbant, atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė: „Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?“

5:36  Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus tarė sinagogos vyresniajam: „Nebijok, vien tik tikėk!“

5:37  Ir Jis niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

5:38  Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus, Jėzus pamatė sujudimą ir garsiai verkiančius bei raudančius.

5:39  Įžengęs vidun, Jis tarė: „Kam tas triukšmas ir verksmas?! Vaikas nėra miręs, o miega“.

5:40  Žmonės šaipėsi iš Jo. Tada, išvaręs juos visus, Jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.

5:41  Paėmęs mergaitę už rankos, pasakė jai: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“

5:42  Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Jie nustėro iš nuostabos.

5:43  Jis griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.