LtKBB - Mark - 1

1:1  Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios naujienos pradžia,

1:2  kaip pranašų parašyta: „Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią.

1:3  Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’“

1:4  Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.

1:5  Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje.

1:6  Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.

1:7  Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo sandalų dirželio.

1:8  Aš jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.

1:9  Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane.

1:10  Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo.

1:11  Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“.

1:12  Ir tuojau Dvasia Jį nuvedė į dykumą.

1:13  Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.

1:14  Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją:

1:15  „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“

1:16  Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.

1:17  Jėzus jiems tarė: „Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais“.

1:18  Ir tuojau, palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį.

1:19  Paėjęs truputį toliau, Jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.

1:20  Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.

1:21  Jie atėjo į Kafarnaumą, ir iškart, sabato dieną, Jis nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.

1:22  Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

1:23  Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko:

1:24  „Palik mus! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!“

1:25  Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“

1:26  Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.

1:27  Visi apstulbo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas tai? Koks čia naujas mokymas? Jis įsakinėja su valdžia net netyrosioms dvasioms, ir tos Jam paklūsta!“

1:28  Garsas apie Jį kaipmat pasklido po visą Galilėjos kraštą.

1:29  Išėję iš sinagogos, jie su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus.

1:30  Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė.

1:31  Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė; karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

1:32  Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius.

1:33  Visas miestas buvo susirinkęs prie durų.

1:34  Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį.

1:35  Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.

1:36  Simonas ir buvę su juo nusekė iš paskos

1:37  ir, suradę Jį, pasakė: „Visi Tavęs ieško“.

1:38  Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs“.

1:39  Ir Jis pamokslavo jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo demonus.

1:40  Pas Jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“.

1:41  Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“

1:42  Jam tai ištarus, raupsai iškart pranyko, ir jis tapo švarus.

1:43  Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir griežtai įspėjo:

1:44  „Žiūrėk, kad niekam nieko nepasakotum! Eik, pasirodyk kunigui ir aukok už apvalymą Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.

1:45  Bet šis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti tą įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas Jį.