LtKBB - Genesis - 8

8:1  Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.

8:2  Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.

8:3  Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.

8:4  Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.

8:5  O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.

8:6  Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,

8:7  ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.

8:8  Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.

8:9  Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.

8:10  Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.

8:11  Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.

8:12  Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.

8:13  Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.

8:14  Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.

8:15  Tada Dievas tarė Nojui:

8:16  „Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.

8:17  Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų“.

8:18  Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.

8:19  Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.

8:20  Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.

8:21  Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: „Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.

8:22  Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!“