LtKBB - Job - 17

17:1  „Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.

17:2  Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

17:3  Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

17:4  Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

17:5  Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

17:6  Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

17:7  Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

17:8  Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

17:9  Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

17:10  Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

17:11  Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

17:12  Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

17:13  Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

17:14  Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles – motina ir seserimi.

17:15  Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

17:16  Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse“.