LtKBB - Job - 31

31:1  „Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

31:2  Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

31:3  Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

31:4  Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

31:5  Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

31:6  Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

31:7  Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

31:8  tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

31:9  Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

31:10  tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

31:11  Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

31:12  tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

31:13  Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

31:14  tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

31:15  Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

31:16  Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

31:17  Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

31:18  Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

31:19  Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

31:20  Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

31:21  Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

31:22  tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

31:23  Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

31:24  Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

31:25  Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

31:26  Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

31:27  mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

31:28  Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

31:29  Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

31:30  Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31:31  Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

31:32  Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

31:33  Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

31:34  nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

31:35  O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

31:36  Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

31:37  Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

31:38  Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

31:39  jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

31:40  tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje – piktžolės“. Taip Jobas baigė savo kalbą.