LtKBB - Job - 16

16:1  Jobas atsakydamas tarė:

16:2  „Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

16:3  Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

16:4  Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

16:5  Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

16:6  Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

16:7  Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

16:8  Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

16:9  Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

16:10  Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

16:11  Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

16:12  Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

16:13  Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

16:14  Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

16:15  Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16:16  Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys – mirties šešėlis,

16:17  nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

16:18  Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

16:19  Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

16:20  Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

16:21  O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

16:22  Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama“.