LtKBB - Job - 7

7:1  „Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

7:2  Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

7:3  taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

7:4  Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

7:5  Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

7:6  Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7:7  Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

7:8  Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

7:9  Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

7:10  Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

7:11  Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

7:12  Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

7:13  Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,

7:14  Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

7:15  Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

7:16  Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos – tuštybė.

7:17  Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

7:18  Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

7:19  Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

7:20  Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

7:21  Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus“.