LtKBB - Job - 29

29:1  Jobas tęsė savo palyginimą:

29:2  „O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

29:3  Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

29:4  kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

29:5  Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

29:6  kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

29:7  Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

29:8  jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

29:9  kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

29:10  Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

29:11  Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

29:12  nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

29:13  To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

29:14  Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas – apsiaustas ir vainikas galvai.

29:15  Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

29:16  Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

29:17  Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

29:18  Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

29:19  Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

29:20  Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

29:21  Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

29:22  Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

29:23  Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

29:24  Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

29:25  Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas“.