LtKBB - Job - 14

14:1  „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

14:2  Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

14:3  Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

14:4  Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

14:5  Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

14:6  Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

14:7  Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

14:8  Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

14:9  bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

14:10  O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

14:11  Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

14:12  taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

14:13  O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

14:14  Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

14:15  Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

14:16  Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

14:17  Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.

14:18  Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

14:19  kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

14:20  Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

14:21  Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.

14:22  Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia“.