LtKBB - Job - 30

30:1  „Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

30:2  Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

30:3  Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

30:4  Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

30:5  Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

30:6  Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

30:7  rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

30:8  Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

30:9  O dabar tapau priežodis jų dainose,

30:10  jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

30:11  Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

30:12  Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

30:13  Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

30:14  Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

30:15  Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

30:16  Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

30:17  Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

30:18  Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

30:19  Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

30:20  Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

30:21  Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

30:22  Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

30:23  Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

30:24  Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

30:25  Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

30:26  Aš ieškojau gero – gavau pikta; laukiau šviesos – atėjo tamsa.

30:27  Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

30:28  Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

30:29  Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30:30  Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

30:31  Mano arfa virto rauda, o mano fleita – verkiančiojo balsu“.