LtKBB - Acts - 4

4:1  Jiems dar kalbant miniai, prie jų priėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų,

4:2  kurie buvo labai pasipiktinę, kad apaštalai mokė žmones ir skelbė mirusiųjų prisikėlimą Jėzuje.

4:3  Jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.

4:4  Bet daugelis, girdėjusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.

4:5  Rytojaus dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, vyresnieji ir Rašto žinovai,

4:6  taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.

4:7  Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia jėga ar kieno vardu jūs tai padarėte?“

4:8  Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir Izraelio vyresnieji!

4:9  Jeigu dėl gero darbo ligotam žmogui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas,

4:10  tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.

4:11  Jėzus yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu’.

4:12  Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“.

4:13  Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi.

4:14  Bet, matydami stovintį su jais pagydytąjį, jie neturėjo ką pasakyti prieš.

4:15  Tada liepė jiems išeiti iš sinedriono ir ėmė tartis:

4:16  „Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams žinomas jų padarytas akivaizdus stebuklas, ir mes to negalime nuneigti.

4:17  Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie nė vienam žmogui daugiau nekalbėtų tuo vardu“.

4:18  Ir vėl juos pasišaukę, įsakė jiems išvis neskelbti ir nemokyti Jėzaus vardu.

4:19  Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!

4:20  Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome“.

4:21  Prigrasinę jie paleido juos, nerasdami už ką bausti, – dėl žmonių, nes visi garbino Dievą už tai, kas buvo įvykę.

4:22  Vyras, kuris patyrė tą išgydymo stebuklą, buvo daugiau nei keturiasdešimties metų.

4:23  Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji.

4:24  Išklausę visi vieningai pakėlė balsus į Dievą ir sakė: „Valdove, Tu esi Dievas, sutvėręs dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.

4:25  Tu kalbėjai savo tarno Dovydo lūpomis: ‘Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia?

4:26  Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Kristų’.

4:27  Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta,

4:28  kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.

4:29  O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa skelbti Tavo žodį,

4:30  ištiesdamas savo ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai bei stebuklai Tavo šventojo Sūnaus Jėzaus vardu“.

4:31  Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo žodį.

4:32  Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra.

4:33  Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir gausi malonė buvo su jais visais.

4:34  Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo

4:35  ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.

4:36  Jozė, apaštalų pramintas Barnabu (išvertus tai reiškia: „Paguodos sūnus“), levitas, kilęs iš Kipro,

4:37  pardavęs savo žemės sklypą, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.