LtKBB - Acts - 5

5:1  O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę

5:2  ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų.

5:3  Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?

5:4  Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“

5:5  Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius.

5:6  Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo.

5:7  Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę.

5:8  Petras ją paklausė: „Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?“ „Taip, už tiek“, – atsakė ji.

5:9  Tada Petras jai tarė: „Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš“.

5:10  Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.

5:11  Didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.

5:12  Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.

5:13  Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.

5:14  Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.

5:15  Net į gatves nešdavo ligonius ir guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų.

5:16  Taip pat ir iš aplinkinių miestų daugybė žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių kankinamus, ir visi jie būdavo pagydomi.

5:17  Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu,

5:18  jie suėmė apaštalus ir įmetė juos į viešą kalėjimą.

5:19  Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė:

5:20  „Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius“.

5:21  Tai išgirdę, jie auštant nuėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė sinedrioną bei visą Izraelio tautos vyresniųjų tarybą ir nusiuntė į kalėjimą tarnus atvesti apaštalų.

5:22  Bet tarnai nuėję nerado jų kalėjime ir sugrįžę pranešė:

5:23  „Kalėjimą radome saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet atidarę nieko viduje neradome!“

5:24  Išgirdę tokį pranešimą, vyriausiasis kunigas, šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo, nesuprasdami, ką tai galėtų reikšti.

5:25  Tuomet kažkas atėjęs pranešė: „Tie vyrai, kuriuos buvote uždarę kalėjime, stovi šventykloje ir moko žmones“.

5:26  Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo žmonių, kad neužmėtytų akmenimis.

5:27  Taigi atsivedę apaštalus, pastatė juos sinedrione. Vyriausiasis kunigas jiems tarė:

5:28  „Argi mes jums drauste neuždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokymu ir dar norite ant mūsų užtraukti to žmogaus kraują“.

5:29  Petras ir apaštalai atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

5:30  Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.

5:31  Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Karalių ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.

5:32  Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta“.

5:33  Girdėdami šituos žodžius, jie baisiai įtūžo ir ketino juos užmušti.

5:34  Tuomet sinedrione pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus

5:35  ir tarė susirinkusiems: „Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis.

5:36  Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Prie jo prisidėjo apie keturis šimtus vyrų, bet jis buvo užmuštas, visi šalininkai išsisklaidė ir nuėjo niekais.

5:37  Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė nemažai žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.

5:38  Todėl dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje ir paleiskite juos. Jei šis sumanymas ir ši veikla iš žmonių, – jie žlugs savaime,

5:39  o jeigu tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte kovojantys prieš Dievą!“ Jie paklausė jo patarimo.

5:40  Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido.

5:41  O tie ėjo iš sinedriono džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl Jėzaus vardo iškęsti paniekinimą.

5:42  Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi.