LtKBB - Psalms - 139

139:1  Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.

139:2  Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

139:3  Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.

139:4  Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

139:5  Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką.

139:6  Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes.

139:7  Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?

139:8  Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.

139:9  Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,

139:10  ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.

139:11  Jei sakyčiau: „Tamsa teapdengia mane“, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.

139:12  Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.

139:13  Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.

139:14  Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.

139:15  Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse.

139:16  Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

139:17  Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!

139:18  Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi.

139:19  Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!

139:20  Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja.

139:21  Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.

139:22  Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.

139:23  Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.

139:24  Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!