LtKBB - Jonah

Chapter 1

1:1  Viešpats tarė Amitajo sūnui Jonai:

1:2  „Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį, nes jų nedorybės pasiekė mane“.

1:3  Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jafą, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos.

1:4  Viešpats pasiuntė smarkų vėją. Kilo didelė audra jūroje, ir laivui grėsė pavojus sudužti.

1:5  Jūrininkai išsigando, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Jie išmetė laive esantį krovinį į jūrą, kad laivas palengvėtų. Tuo metu Jona buvo nusileidęs į laivo vidų ir kietai miegojo.

1:6  Kapitonas atėjo pas jį ir klausė: „Kaip tu gali miegoti? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis prisimins mus ir mes nežūsime?“

1:7  Po to jie kalbėjosi: „Eikime, meskime burtą, kuris iš mūsų kaltas dėl šitos nelaimės“. Jie metė burtą, ir burtas krito Jonai.

1:8  Tada jie klausė jį: „Pasakyk, dėl ko mums šita nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur keliauji? Iš kokio krašto ir iš kurios tautos esi?“

1:9  Jis jiems atsakė: „Aš esu hebrajas, garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris sukūrė jūrą ir sausumą“.

1:10  Tie vyrai labai išsigando ir klausė jo: „Kodėl taip padarei?“ Jie žinojo, kad jis bėgo nuo Viešpaties, nes jis jiems tai buvo papasakojęs.

1:11  Tada jie sakė jam: „Ką turime daryti su tavimi, kad jūra mums nurimtų?“ Nes jūra siautė vis smarkiau.

1:12  Jis jiems atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą! Tada jūra jums nurims; nes aš žinau, kad dėl manęs kilo ši baisi audra“.

1:13  Vyrai yrėsi visomis jėgomis, kad grįžtų prie kranto, bet neįstengė, nes jūra nesiliovė siautusi.

1:14  Jie šaukėsi Viešpaties: „Maldaujame Tave, Viešpatie, neleisk mums žūti dėl šito žmogaus, nepriskaityk mums nekalto kraujo, nes Tu, Viešpatie, darai, ką nori“.

1:15  Tada jie paėmė Joną ir išmetė jį į jūrą. Jūra nurimo.

1:16  Tie vyrai labai išsigando Viešpaties, aukojo Viešpačiui aukas ir davė įžadus.

1:17  Viešpats paruošė didelę žuvį Jonai praryti. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis.

Chapter 2

2:1  Tada Jona iš žuvies pilvo meldėsi Viešpačiui, savo Dievui:

2:2  „Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, ir Jis išklausė mane. Kai iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą.

2:3  Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane.

2:4  Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’

2:5  Vandenys apsupo mane ir grėsė mano gyvybei, gelmės apgaubė mane, jūros žolės vyniojosi apie mano galvą.

2:6  Aš nugrimzdau į jūros gelmes, žemė uždarė mane savo skląsčiais. Bet Tu, Viešpatie, mano Dieve, išvedei mane gyvą iš gelmės.

2:7  Mano sielai alpstant, prisiminiau Viešpatį ir mano malda pasiekė Tave Tavo šventykloje.

2:8  Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį.

2:9  Bet aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau – ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“

2:10  Viešpats įsakė, ir žuvis išspjovė Joną ant kranto.

Chapter 3

3:1  Viešpats tarė Jonai antrą kartą:

3:2  „Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau“.

3:3  Jona pakluso Viešpaties žodžiui ir ėjo į Ninevę, kuri buvo labai didelis miestas – reikėjo trijų dienų jį pereiti.

3:4  Jona ėjo per miestą vieną dieną. Jis skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta“.

3:5  Ninevės žmonės patikėjo Dievu ir paskelbė pasninką ir nuo mažiausio iki didžiausio apsisiautė ašutinėmis.

3:6  Kai ta žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo drabužius, apsisiautė ašutine ir atsisėdo pelenuose.

3:7  Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: „Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys privalo pasninkauti. Teneragauja jie nei maisto, nei vandens.

3:8  Žmonės ir gyvuliai turi apsidengti ašutinėmis ir garsiai šauktis Dievo, atsisakyti piktų kelių ir smurto.

3:9  Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, atsileis Jo rūstybė ir mes nepražūsime?“

3:10  Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.

Chapter 4

4:1  Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko.

4:2  Jona meldėsi: „Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Taršišą, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės.

4:3  Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi“.

4:4  Viešpats klausė: „Ar manai, kad teisingai pyksti?“

4:5  Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui.

4:6  Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu.

4:7  Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo.

4:8  Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: „Geriau man mirti negu gyventi!“

4:9  Ir Dievas tarė Jonai: „Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?“ Jis atsakė: „Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties“.

4:10  Tada Viešpats tarė: „Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo.

4:11  Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?“