LtKBB - Matthew - 9

9:1  Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.

9:2  Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“

9:3  Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: „Jis piktžodžiauja!“

9:4  Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam piktai mąstote savo širdyje?

9:5  Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos!’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

9:6  Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!“

9:7  Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus.

9:8  Visa tai pamačiusios, minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

9:9  Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

9:10  Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.

9:11  Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

9:12  Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.

9:13  Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.

9:14  Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?“

9:15  Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.

9:16  Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir pasidaro dar didesnė skylė.

9:17  Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.

9:18  Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“.

9:19  Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.

9:20  Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą.

9:21  Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu Jo drabužį – išgysiu“.

9:22  Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.

9:23  Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei šurmuliuojančią minią,

9:24  Jėzus paliepė: „Pasitraukite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik šaipėsi iš Jo.

9:25  Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.

9:26  Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

9:27  Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“

9:28  Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“

9:29  Tada Jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“.

9:30  Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“

9:31  Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą.

9:32  Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį.

9:33  Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų“.

9:34  O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus jų valdovo jėga“.

9:35  Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.

9:36  Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.

9:37  Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.

9:38  Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“.