LtKBB - Matthew - 22

22:1  Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

22:2  „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

22:3  Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

22:4  Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

22:5  Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

22:6  o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

22:7  Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

22:8  Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

22:9  Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

22:10  Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

22:11  Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

22:12  Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

22:13  Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

22:14  Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“.

22:15  Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

22:16  Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

22:17  Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“

22:18  Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

22:19  Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė Jam denarą.

22:20  Jis paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“

22:21  Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus jiems tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.

22:22  Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

22:23  Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

22:24  „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

22:25  Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

22:26  Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

22:27  Po jų visų numirė ir ta moteris.

22:28  Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję“.

22:29  Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

22:30  Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

22:31  O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

22:32  ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!“

22:33  Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

22:34  Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

22:35  ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

22:36  „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“

22:37  Jėzus jam atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

22:38  Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

22:39  Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

22:40  Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.

22:41  Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

22:42  „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“.

22:43  Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

22:44  ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

22:45  Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?“

22:46  Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.