LtKBB - Matthew - 26

26:1  Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus tarė savo mokiniams:

26:2  „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“.

26:3  Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus

26:4  ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti.

26:5  Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“.

26:6  Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,

26:7  atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos.

26:8  Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas?

26:9  Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams“.

26:10  Tai sužinojęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą!

26:11  Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.

26:12  Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.

26:13  Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė“.

26:14  Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus

26:15  ir tarė: „Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?“ Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių.

26:16  Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį.

26:17  Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?“

26:18  Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’“.

26:19  Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.

26:20  Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika sėdosi prie stalo.

26:21  Jiems bevalgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.

26:22  Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: „Nejaugi aš, Viešpatie?“

26:23  Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.

26:24  Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.

26:25  Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, Rabi?!“ Jis atsakė: „Tu pasakei“.

26:26  Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.

26:27  Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,

26:28  nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

26:29  Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.

26:30  Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

26:31  Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys’.

26:32  Bet kai prisikelsiu, Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“.

26:33  Petras atsiliepė: „Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“

26:34  Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.

26:35  Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

26:36  Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos“.

26:37  Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.

26:38  Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi“.

26:39  Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“

26:40  Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi?

26:41  Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.

26:42  Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!“

26:43  Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.

26:44  Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.

26:45  Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.

26:46  Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

26:47  Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.

26:48  Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!“

26:49  Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: „Sveikas, Rabi!“, ir pabučiavo Jį.

26:50  O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

26:51  Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

26:52  Tuomet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.

26:53  O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?

26:54  Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!“

26:55  Tą valandą Jėzus tarė miniai: „Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte.

26:56  Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.

26:57  Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji.

26:58  O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.

26:59  Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti,

26:60  tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du

26:61  ir tarė: „Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’“.

26:62  Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“

26:63  Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!“

26:64  Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“

26:65  Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą.

26:66  Kaip jums atrodo?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

26:67  Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą,

26:68  sakydami: „Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?“

26:69  Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.

26:70  Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.

26:71  Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.

26:72  Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“

26:73  Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda“.

26:74  Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys.

26:75  Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.