LtKBB - Luke - 5

5:1  Kartą, kai minios veržėsi prie Jo klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero

5:2  ir pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus.

5:3  Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

5:4  Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.

5:5  Simonas Jam atsakė: „Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą“.

5:6  Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti.

5:7  Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo.

5:8  Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

5:9  Mat jį ir visus draugus apėmė nuostaba dėl to valksmo žuvų, kurias jie sugavo;

5:10  taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“.

5:11  Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nusekė paskui Jį.

5:12  Jam esant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!“

5:13  Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir iškart raupsai pranyko.

5:14  Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“.

5:15  Tačiau garsas apie Jį sklido vis plačiau, ir didelės minios rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti nuo savo ligų.

5:16  O Jis pasitraukdavo į dykvietes melstis.

5:17  Vieną dieną, kai Jis mokė žmones, ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, susirinkusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų bei Jeruzalės. Ir ten buvo Viešpaties jėga, kad gydytų žmones.

5:18  Štai vyrai neštuvais atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti į vidų ir paguldyti priešais Jėzų.

5:19  Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant stogo ir, praardę jį, nuleido ligonį kartu su neštuvais žemyn ties Jėzumi.

5:20  Matydamas jų tikėjimą, Jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

5:21  Tada Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Kas per vienas šitas piktžodžiaujantis? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“

5:22  Jėzus, supratęs jų mintis, prabilo: „Kodėl taip svarstote savo širdyse?

5:23  Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?

5:24  O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje valdžią atleisti nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo!“

5:25  Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.

5:26  Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme stebinančių dalykų!“

5:27  Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“

5:28  Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.

5:29  Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.

5:30  Rašto žinovai ir fariziejai murmėjo ir prikaišiojo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“

5:31  Jėzus jiems atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.

5:32  Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.

5:33  Tada jie sakė Jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?“

5:34  Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?

5:35  Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“.

5:36  Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.

5:37  Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.

5:38  Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius, ir tada abeji išsilaiko.

5:39  Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’“.