LtKBB - Luke - 10

10:1  Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.

10:2  Jis sakė jiems: „Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

10:3  Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.

10:4  Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.

10:5  Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’

10:6  Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.

10:7  Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.

10:8  Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.

10:9  Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’

10:10  O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:

10:11  ‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’

10:12  Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.

10:13  Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.

10:14  Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.

10:15  Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!

10:16  Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė“.

10:17  Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo“.

10:18  O Jis jiems sakė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.

10:19  Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.

10:20  Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

10:21  Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

10:22  Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti“.

10:23  Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

10:24  Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

10:25  Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“

10:26  Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

10:27  Tas atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’“.

10:28  Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

10:29  Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“

10:30  Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.

10:31  Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.

10:32  Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.

10:33  O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.

10:34  Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

10:35  Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.

10:36  Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“

10:37  Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo“. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“

10:38  Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.

10:39  Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.

10:40  O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų“.

10:41  Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,

10:42  o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.