LtKBB - Luke - 6

6:1  Vieną sabatą, Jam einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.

6:2  Kai kurie iš fariziejų jiems tarė: „Kodėl darote, kas per sabatą draudžiama?!“

6:3  Jėzus jiems atsakė: „Nejaugi neskaitėte, ką darė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai?

6:4  Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam neleistina valgyti, tik kunigams!“

6:5  Ir Jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.

6:6  Kitą sabatą Jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.

6:7  Rašto žinovai ir fariziejai stebėjo, ar Jis gydys per sabatą, kad rastų kuo Jį apkaltinti.

6:8  Bet Jis, žinodamas jų mintis, tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį“. Tas atsistojo.

6:9  Tada Jėzus jiems pasakė: „Aš klausiu jūsų: ar per sabatą leistina gera daryti ar bloga? Gelbėti gyvybę ar pražudyti?“

6:10  Ir, apžvelgęs visus aplinkui, tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas taip padarė, ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.

6:11  O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką galėtų Jėzui padaryti.

6:12  Tomis dienomis Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.

6:13  Išaušus rytui, Jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, kuriuos ir pavadino apaštalais:

6:14  Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą, Joną, Pilypą ir Baltramiejų,

6:15  Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju,

6:16  Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, kuris tapo išdaviku.

6:17  Nusileidęs su jais žemyn, sustojo lygumoje. Ten buvo daugybė Jo mokinių ir didelės minios žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko Jo pasiklausyti ir pagyti nuo savo ligų.

6:18  Buvo pagydomi kankinamieji netyrųjų dvasių.

6:19  Visa minia stengėsi Jį paliesti, nes iš Jo ėjo jėga ir visus gydė.

6:20  Tada, pakėlęs akis į savo mokinius, Jis prabilo: „Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.

6:21  Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.

6:22  Palaiminti jūs, kai žmonės jūsų nekęs, kai jus atskirs, šmeiš ir atmes jūsų vardą kaip blogą dėl Žmogaus Sūnaus.

6:23  Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes štai jūsų atlygis didelis danguje. Taip jų protėviai darė pranašams.

6:24  Bet vargas jums, turtingieji, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą!

6:25  Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani! Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite!

6:26  Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai taip gyrė netikrus pranašus!“

6:27  „Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.

6:28  Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus.

6:29  Kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, atiduok jam ir tuniką.

6:30  Duok kiekvienam, kuris prašo, ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo atėmė.

6:31  Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems.

6:32  Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius.

6:33  Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.

6:34  Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.

6:35  Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.

6:36  Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.

6:37  Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.

6:38  Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

6:39  Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!

6:40  Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją: kiekvienas mokinys, jei gerai išlavintas, bus kaip jo mokytojas.

6:41  Kodėl matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?

6:42  Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.

6:43  Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius.

6:44  Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių.

6:45  Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“.

6:46  „Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?

6:47  Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, – Aš parodysiu jums, į ką jis panašus.

6:48  Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos.

6:49  O kas klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis kaipmat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“.