LtKBB - Luke - 20

20:1  Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais

20:2  ir klausė Jį: „Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?“

20:3  Jis jiems tarė: „Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:

20:4  ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“

20:5  Jie svarstė tarpusavyje: „Jei pasakysime – iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

20:6  O jei sakysime – iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas“.

20:7  Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.

20:8  Tada Jėzus jiems tarė: „Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau“.

20:9  Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.

20:10  Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.

20:11  Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.

20:12  Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.

20:13  Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’

20:14  Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.

20:15  Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?

20:16  Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems“. Tai girdėjusieji tarė: „Tenebūna šitaip!“

20:17  Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: „O ką reiškia Rašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’

20:18  Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins“.

20:19  Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

20:20  Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.

20:21  Taigi jie klausė Jį: „Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.

20:22  Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?“

20:23  Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: „Kodėl spendžiate man pinkles?

20:24  Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“.

20:25  Tada Jis jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.

20:26  Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.

20:27  Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:

20:28  „Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.

20:29  Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.

20:30  Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.

20:31  Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.

20:32  Po jų visų numirė ir ta moteris.

20:33  Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!“

20:34  Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka,

20:35  o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.

20:36  Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

20:37  O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.

20:38  Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena“.

20:39  Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: „Mokytojau, Tu gerai pasakei!“

20:40  Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.

20:41  Jis paklausė jų: „Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?

20:42  Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,

20:43  kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

20:44  Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu, – kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?“

20:45  Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:

20:46  „Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.

20:47  Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą“.