LtKBB - Luke - 7

7:1  Baigęs visus savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą.

7:2  Vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

7:3  Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas Jį kelis žydų vyresniuosius, prašydamas Jį ateiti ir išgydyti tarną.

7:4  Atėję pas Jėzų, jie karštai prašė, sakydami: „Jis vertas, kad jam tai padarytum,

7:5  nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“.

7:6  Jėzus nuėjo su jais. Kai Jis buvo netoli namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus, kad Jam pasakytų: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.

7:7  Taip pat savęs nelaikau vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.

7:8  Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čia’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai’, ir jis daro“.

7:9  Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į Jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums—net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo!“

7:10  Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

7:11  Po to Jėzus ėjo į miestą, vardu Nainą. Kartu su Juo keliavo daugelis Jo mokinių ir gausi minia.

7:12  Kai Jis prisiartino prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienintelį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo didelė miesto minia.

7:13  Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir Jis tarė: „Neverk!“

7:14  Priėjęs Jis palietė neštuvus. Nešėjai sustojo, ir Jis pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

7:15  Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.

7:16  Visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“, ir: „Dievas aplankė savo tautą“.

7:17  Ta žinia apie Jį pasklido po visą Judėją ir visą apylinkę.

7:18  Visa tai pranešė Jonui jo mokiniai.

7:19  Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, siuntė juos pas Jėzų paklausti: „Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

7:20  Atėję pas Jį, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus siuntė pas Tave, klausdamas: ‘Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“

7:21  Kaip tik tuo metu Jis pagydė daugelį nuo ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.

7:22  Tad atsakydamas, Jis tarė jiems: „Nuėję praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Geroji naujiena.

7:23  Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

7:24  Jono pasiuntiniams nuėjus, Jis pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?

7:25  Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose.

7:26  Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo.

7:27  Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią’.

7:28  Sakau jums: tarp gimusių iš moters nebuvo didesnio pranašo už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį.

7:29  Jį išgirdusi, visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisingumą, nes leidosi krikštijami Jono krikštu.

7:30  Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs, nesiduodami Jono krikštijami“.

7:31  „Su kuo galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?

7:32  Jie panašūs į vaikus, kurie, susėdę turgavietėje, vieni kitiems šaukia: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.

7:33  Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos ir negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’.

7:34  Atėjo Žmogaus Sūnus; Jis valgo ir geria, tai jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’.

7:35  Bet išmintį pateisina visi jos vaikai“.

7:36  Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo.

7:37  Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo

7:38  ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.

7:39  Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė!“

7:40  O Jėzus tarė: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

7:41  „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.

7:42  Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?“

7:43  Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

7:44  Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais.

7:45  Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų.

7:46  Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.

7:47  Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.

7:48  Jis tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos“.

7:49  Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: „Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“

7:50  O Jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“.