LtKBB - Luke - 14

14:1  Kartą sabato dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo Jį.

14:2  Ir štai Jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.

14:3  Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Leistina per sabatą gydyti ar ne?“

14:4  Tie tylėjo. Tada Jis ėmė, išgydė jį ir paleido.

14:5  O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų asilas ar jautis įkristų į šulinį, argi tučtuojau neištrauktų jo per sabatą?“

14:6  Ir jie nesugebėjo Jam į tai atsakyti.

14:7  Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, Jis pasakė jiems palyginimą:

14:8  „Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave,

14:9  ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą.

14:10  Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau!’ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje.

14:11  Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

14:12  Pakvietusiam Jį vaišių Jėzus irgi pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.

14:13  Rengdamas vaišes, geriau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,

14:14  tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti. Tuomet tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.

14:15  Tai išgirdęs, vienas iš sėdinčiųjų prie stalo tarė Jam: „Palaimintas, kas valgys duoną Dievo karalystėje!“

14:16  Tada Jėzus jam pasakė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.

14:17  Atėjus puotos metui, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.

14:18  Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau mane pateisinti’.

14:19  Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti’.

14:20  Trečias tarė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.

14:21  Tarnas sugrįžęs viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus’.

14:22  Tarnas vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip liepei, – padaryta, bet dar yra vietos’.

14:23  Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni.

14:24  Sakau jums, – nė vienas iš anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’“.

14:25  Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms:

14:26  „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.

14:27  Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

14:28  Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti?

14:29  Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo,

14:30  sakydami: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.

14:31  Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?!

14:32  Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.

14:33  Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys“.

14:34  „Druska – geras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?

14:35  Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausyti – teklauso!“