LtKBB - Luke - 1

1:1  Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

1:2  kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

1:3  tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

1:4  kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

1:5  Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

1:6  Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

1:7  Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

1:8  Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

1:9  kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

1:10  Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

1:11  Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

1:12  Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

1:13  Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

1:14  Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

1:15  nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

1:16  ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

1:17  Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą“.

1:18  Tada Zacharijas atsakė angelui: „Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna“.

1:19  Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

1:20  Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.

1:21  Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

1:22  Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

1:23  Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

1:24  Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

1:25  „Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.

1:26  Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

1:27  pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

1:28  Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!“

1:29  Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

1:30  O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

1:31  Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

1:32  Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

1:33  Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo“.

1:34  Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

1:35  Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

1:36  Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

1:37  nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

1:38  Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

1:39  Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

1:40  Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

1:41  Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

1:42  Ji balsiai sušuko ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

1:43  Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

1:44  Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

1:45  Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

1:46  O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,

1:47  ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

1:48  nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

1:49  nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

1:50  Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

1:51  Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

1:52  Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

1:53  Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

1:54  Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

1:55  kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

1:56  Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

1:57  Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

1:58  Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

1:59  Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.

1:60  Atsakydama jo motina tarė: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.

1:61  Jie jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.

1:62  Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

1:63  Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Ir visi stebėjosi.

1:64  Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

1:65  Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

1:66  Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kas gi bus iš to vaiko?“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

1:67  Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

1:68  „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

1:69  Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

1:70  kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

1:71  jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

1:72  tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

1:73  priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

1:74  išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

1:75  per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse. –

1:76  O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

1:77  tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

1:78  ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

1:79  kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią“.

1:80  Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.