LtKBB - Mark - 12

12:1  Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

12:2  Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.

12:3  Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.

12:4  Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.

12:5  Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.

12:6  Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

12:7  Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.

12:8  Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.

12:9  Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.

12:10  Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.

12:11  Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?“

12:12  Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.

12:13  Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.

12:14  Šitie atėję sako Jam: „Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?

12:15  Mokėti ar nemokėti?“ Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“.

12:16  Jie padavė. Jis jų klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“.

12:17  Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ir jie labai Juo stebėjosi.

12:18  Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:

12:19  „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.

12:20  Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.

12:21  Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,

12:22  ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.

12:23  Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona“.

12:24  Jėzus jiems atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?

12:25  Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.

12:26  O kad mirusieji keliasi, – ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?

12:27  Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate“.

12:28  Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“

12:29  Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;

12:30  tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – tai pirmasis įsakymas.

12:31  Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“.

12:32  Tada Rašto žinovas Jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;

12:33  o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos“.

12:34  Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.

12:35  Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: „Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?

12:36  Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

12:37  Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?“ Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.

12:38  Mokydamas Jis kalbėjo: „Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,

12:39  užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.

12:40  Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą“.

12:41  Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.

12:42  Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.

12:43  Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.

12:44  Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą“.