LtKBB - John - 10

10:1  „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.

10:2  O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas.

10:3  Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.

10:4  Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.

10:5  O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

10:6  Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.

10:7  Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš – avių vartai.

10:8  Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė.

10:9  Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.

10:10  Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.

10:11  Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.

10:12  O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido.

10:13  Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

10:14  Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.

10:15  Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę.

10:16  Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

10:17  Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau.

10:18  Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo“.

10:19  Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.

10:20  Daugelis iš jų sakė: „Jis turi demoną ir šėlsta. Kodėl Jo klausote?“

10:21  Kiti tvirtino: „Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demonas atverti neregiui akis?!“

10:22  Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo šventė. Buvo žiema.

10:23  Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.

10:24  Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!“

10:25  Jėzus jiems atsakė: „Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.

10:26  Bet jūs netikite, nes jūs – ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau.

10:27  Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

10:28  Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

10:29  Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.

10:30  Aš ir Tėvas esame viena“.

10:31  Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti.

10:32  O Jėzus paklausė jų: „Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?“

10:33  Žydai Jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

10:34  Jėzus jiems atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai’?

10:35  Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas),

10:36  kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’?

10:37  Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi!

10:38  O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame“.

10:39  Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų.

10:40  Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten.

10:41  Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: „Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė“.

10:42  Ir daugelis tenai Jį įtikėjo.