LtKBB - John - 12

12:1  Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.

12:2  Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi.

12:3  Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas.

12:4  Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:

12:5  „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“

12:6  Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

12:7  O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

12:8  Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“.

12:9  Daug žydų sužinojo Jėzų ten esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių.

12:10  O aukštieji kunigai nusprendė nužudyti ir Lozorių,

12:11  nes daugybė žydų per jį pasitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

12:12  Kitą dieną gausi minia, susirinkusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.

12:13  Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: „Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio karalius!“

12:14  Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:

12:15  „Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!“

12:16  Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę.

12:17  Taigi dabar liudijo minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.

12:18  Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą.

12:19  O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!“

12:20  Tarp atėjusių per šventes pagarbinti buvo ir graikų.

12:21  Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir paprašė: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų“.

12:22  Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui.

12:23  O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.

12:24  Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.

12:25  Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

12:26  Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas.

12:27  Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.

12:28  Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“

12:29  Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas Jam kalbėjo“.

12:30  O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas.

12:31  Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.

12:32  O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.

12:33  Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.

12:34  O žmonės Jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“

12:35  Jėzus jiems tarė: „Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.

12:36  Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.

12:37  Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo, –

12:38  kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?“

12:39  Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:

12:40  „Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau“.

12:41  Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį.

12:42  Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,

12:43  nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.

12:44  O Jėzus šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė.

12:45  Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė.

12:46  Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje.

12:47  Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.

12:48  Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.

12:49  Nes Aš kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti.

12:50  Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs“.