LtKBB - Proverbs - 6

6:1  Mano sūnau, jei laidavai už savo artimą ar padavei ranką už svetimąjį,

6:2  tu įsipainiojai savo burnos žodžiais ir esi sugautas savo kalbomis.

6:3  Daryk štai ką, mano sūnau, ir gelbėk save, nes esi patekęs į savo artimo rankas: eik, nusižemink ir maldauk savo artimą.

6:4  Neduok miegoti savo akims ir neleisk užsimerkti akių vokams.

6:5  Gelbėkis kaip elnė iš medžiotojo, kaip paukštis iš paukštgaudžio rankų.

6:6  Tinginy, eik pas skruzdę, apsvarstyk jos kelius ir būk išmintingas.

6:7  Ji neturi vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo,

6:8  bet paruošia sau maisto vasarą ir pjūties metu renka atsargas.

6:9  Ar ilgai miegosi, tinginy? Kada atsikelsi iš savo miego?

6:10  Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas,

6:11  ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas.

6:12  Nenaudėlis žmogus, piktadarys, vaikštinėja su klastinga burna,

6:13  mirksi akimis, trypia kojomis, rodo pirštu.

6:14  Klasta jo širdyje, jis nuolat planuoja pikta ir sėja vaidus.

6:15  Todėl staiga ateis jo žlugimas, ūmai bus jis sudaužytas, nesulaukęs pagalbos.

6:16  Viešpats nekenčia šešių dalykų, septyni yra pasibjaurėjimas Jo akyse:

6:17  išdidus žvilgsnis, meluojantis liežuvis, rankos, praliejančios nekaltą kraują,

6:18  širdis, planuojanti nedorybę, kojos, greitos bėgti į pikta,

6:19  neteisingas liudytojas, kalbantis melą ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.

6:20  Mano sūnau, laikykis savo tėvo įsakymų ir nepaniekink motinos įstatymo.

6:21  Visam laikui užrišk juos ant savo širdies, apsivyniok aplink kaklą.

6:22  Tau einant, jie lydės tave, tau atsigulus, jie saugos tave, tau pabudus, jie kalbės su tavimi.

6:23  Įsakymas yra žiburys, įstatymas – šviesa, o pamokantis pabarimas – gyvenimo kelias.

6:24  Jie saugos tave nuo nedoros moters, nuo svetimos moters meilikaujančios kalbos.

6:25  Negeisk jos grožio savo širdyje, tenesuvilioja tavęs jos blakstienos.

6:26  Dėl paleistuvės vyras lieka tik su duonos kąsniu, neištikimoji medžioja jo brangią gyvybę.

6:27  Ar gali žmogus paimti ugnį į savo antį ir nesudeginti drabužių?

6:28  Ar gali kas, vaikščiodamas ant žarijų, nenusideginti kojų?

6:29  Taip ir tas, kas įeina pas artimo žmoną; kas paliečia ją, neliks nekaltas.

6:30  Vagis ne taip niekinamas, jei jis vagia būdamas alkanas ir norėdamas pasisotinti.

6:31  Tačiau pagautas jis atlygins septyneriopai ir atiduos visą savo namų turtą.

6:32  Svetimoteriaujančiam trūksta proto, jis pats save pražudo.

6:33  Žaizdų ir nešlovės jis susilauks, jo gėda nebus išdildyta;

6:34  nes pavydas sužadins vyro įniršį, jis nepasigailės keršto dieną.

6:35  Jis nepriims jokios išpirkos ir nenusiramins, nors duotum jam daugybę dovanų.