LtKBB - Mark - 9

9:1  Jis jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe“.

9:2  Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

9:3  Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

9:4  Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

9:5  Petras tarė Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.

9:6  Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

9:7  Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!“

9:8  Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

9:9  Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

9:10  Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.

9:11  Jie klausė Jį: „Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“

9:12  Jėzus jiems atsakė: „Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

9:13  Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo – taip, kaip apie jį parašyta“.

9:14  Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

9:15  Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

9:16  Jis paklausė Rašto žinovų: „Apie ką ginčijatės su jais?“

9:17  Vienas iš minios Jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

9:18  Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė“.

9:19  Tada Jėzus tarė: „O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“

9:20  Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

9:21  Jėzus paklausė tėvą: „Ar seniai jam taip darosi?“ Šis atsakė: „Nuo pat vaikystės.

9:22  Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“

9:23  Jėzus jam atsakė: „Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!“

9:24  Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“

9:25  Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“

9:26  Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.

9:27  Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

9:28  Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“

9:29  Jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku“.

9:30  Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

9:31  Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels“.

9:32  Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

9:33  Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“

9:34  Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

9:35  Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“

9:36  Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

9:37  „Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė“.

9:38  Jonas Jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka“.

9:39  Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

9:40  Kas ne prieš mus, tas už mus.

9:41  Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio“.

9:42  „Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

9:43  Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

9:44  kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

9:45  Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

9:46  kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

9:47  Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

9:48  kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

9:49  Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

9:50  Druska – geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy“.