LtKBB - Mark - 6

6:1  Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

6:2  Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: „Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

6:3  Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi Juo.

6:4  O Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.

6:5  Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

6:6  Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

6:7  Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

6:8  Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže, –

6:9  tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

6:10  Ir sakė jiems: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

6:11  Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos“.

6:12  Jie išėjo ir skelbė atgailą,

6:13  išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

6:14  Karalius Erodas išgirdęs, – nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas, – kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.

6:15  Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“.

6:16  Tai išgirdęs, Erodas sakė: „Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą, – jis prisikėlė!“

6:17  Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

6:18  Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“.

6:19  Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

6:20  nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

6:21  Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

6:22  Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.

6:23  Ir jis prisiekė: „Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“

6:24  Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: „Ko man prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“

6:25  Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.

6:26  Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

6:27  Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

6:28  ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

6:29  Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

6:30  Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

6:31  O Jis tarė jiems: „Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

6:32  Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

6:33  Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

6:34  Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

6:35  Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: „Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

6:36  Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti“.

6:37  Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“

6:38  Jis sako: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsakė: „Penkis ir dvi žuvis“.

6:39  Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

6:40  Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

6:41  Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

6:42  Ir visi valgė ir pasisotino.

6:43  Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

6:44  O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

6:45  Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

6:46  Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

6:47  Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

6:48  Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

6:49  Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

6:50  Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“

6:51  Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

6:52  nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

6:53  Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

6:54  Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

6:55  apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

6:56  Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.