LtKBB - Job - 9

9:1  Jobas atsakydamas tarė:

9:2  „Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

9:3  Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.

9:4  Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

9:5  Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

9:6  Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

9:7  Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

9:8  Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

9:9  Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.

9:10  Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

9:11  Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

9:12  Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’

9:13  Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

9:14  Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

9:15  Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

9:16  Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

9:17  Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

9:18  Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

9:19  Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

9:20  Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

9:21  Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

9:22  Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.

9:23  Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

9:24  Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

9:25  Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

9:26  Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

9:27  Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,

9:28  tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

9:29  Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

9:30  Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

9:31  Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

9:32  Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

9:33  Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

9:34  O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

9:35  Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra“.