LtKBB - Luke - 2

2:1  Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.

2:2  Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.

2:3  Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.

2:4  Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.

2:5  Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.

2:6  Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų,

2:7  suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

2:8  Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą.

2:9  Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando,

2:10  bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.

2:11  Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus.

2:12  Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose“.

2:13  Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą:

2:14  „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“

2:15  Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: „Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“.

2:16  Jie nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.

2:17  Pamatę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.

2:18  Visi, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.

2:19  Marija įsiminė visus šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin.

2:20  Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

2:21  Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti vaikelį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas nurodė dar prieš Jo pradėjimą įsčiose.

2:22  Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui, –

2:23  kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui“, –

2:24  ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

2:25  Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo.

2:26  Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.

2:27  Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja,

2:28  Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė:

2:29  „Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,

2:30  nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,

2:31  kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:

2:32  šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę“.

2:33  Juozapas ir Jėzaus motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama.

2:34  Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, –

2:35  ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

2:36  Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru,

2:37  o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.

2:38  Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo.

2:39  Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.

2:40  Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo.

2:41  Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos.

2:42  Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę.

2:43  Pasibaigus šventės dienoms ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet Juozapas ir Jo motina to nepastebėjo.

2:44  Manydami Jį esant keleivių būryje, jie, nuėję dienos kelią, pradėjo ieškoti Jo tarp giminių ir pažįstamų.

2:45  Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę.

2:46  Pagaliau po trijų dienų rado Jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.

2:47  Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais.

2:48  Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: „Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs“.

2:49  Jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

2:50  Bet jie nesuprato Jo pasakytų žodžių.

2:51  Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus tuos žodžius savo širdyje.

2:52  O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.