LtKBB - Galatians

Chapter 1

1:1  Paulius, apaštalas ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą,

1:2  ir kartu su manimi esantys broliai – Galatijos bažnyčioms.

1:3  Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,

1:4  kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų mus nuo dabartinio blogo amžiaus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią,

1:5  kuriam šlovė per amžių amžius! Amen.

1:6  Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitokios evangelijos,

1:7  kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją.

1:8  Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas!

1:9  Kaip anksčiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!

1:10  Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.

1:11  Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių,

1:12  nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.

1:13  Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją.

1:14  Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų.

1:15  Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo

1:16  apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju

1:17  ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską.

1:18  Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.

1:19  Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.

1:20  Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.

1:21  Po to išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.

1:22  Iš veido aš buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios Kristuje.

1:23  Jos buvo tik girdėję: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia tikėjimą, kurį kadaise griovė.

1:24  Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.

Chapter 2

2:1  Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.

2:2  Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.

2:3  Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.

2:4  Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, –

2:5  jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.

2:6  O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.

2:7  Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems

2:8  (nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių)

2:9  ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;

2:10  tik mes turėjome prisiminti vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti.

2:11  Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.

2:12  Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.

2:13  Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.

2:14  Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?“

2:15  Nors iš prigimties esame žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,

2:16  žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.

2:17  Bet, ieškant mums išteisinimo per Kristų, paaiškėja, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!

2:18  Nes jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai tampu nusikaltėliu.

2:19  Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.

2:20  Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

2:21  Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.

Chapter 3

3:1  O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai?

3:2  Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo?

3:3  Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?

3:4  Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui!

3:5  Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?

3:6  Taip „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.

3:7  Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki.

3:8  Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: „Tavyje bus palaimintos visos tautos“.

3:9  Taip tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.

3:10  Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra prakeikimo galioje, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo“.

3:11  Kad įstatymu niekas neišteisinamas Dievo akyse, aišku, nes „teisusis gyvens tikėjimu“.

3:12  O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, bet „kas juos vykdo, tas gyvens jais“.

3:13  Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“, –

3:14  kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.

3:15  Broliai, kalbu, kaip įprasta žmonėms: net žmogaus testamento, kuris patvirtintas, niekas neatmeta ir nepapildo.

3:16  Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako „ir palikuonims“, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: „ir tavo palikuoniui“, kuris yra Kristus.

3:17  Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti negaliojančiu.

3:18  Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai jau nebe iš pažado, o Dievas davė tai Abraomui pažadu.

3:19  Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka.

3:20  Tarpininkas neatstovauja vienai pusei, bet Dievas yra vienas.

3:21  Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų iš įstatymo.

3:22  Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi tektų tiems, kurie tiki.

3:23  Prieš ateinant tikėjimui, buvome įstatymo įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo.

3:24  Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti.

3:25  Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje.

3:26  Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi.

3:27  Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.

3:28  Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!

3:29  O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.

Chapter 4

4:1  Dabar pasakysiu: kol paveldėtojas vaikas, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas;

4:2  jis esti globėjų ir prižiūrėtojų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.

4:3  Taip buvo ir su mumis: kol buvome vaikai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.

4:4  Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,

4:5  kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.

4:6  O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“

4:7  Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.

4:8  Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro nėra dievai.

4:9  Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, – kaipgi galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?!

4:10  Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų.

4:11  Aš baiminuosi dėl jūsų, kad kartais nebūčiau veltui dirbęs jūsų labui.

4:12  Prašau jus, broliai, tapkite tokie kaip aš, nes ir aš tapau toks kaip jūs. Jūs visai neįžeidėte manęs.

4:13  Jūs žinote, kad jums pirmą kartą paskelbiau Evangeliją negaluodamas kūnu.

4:14  Ir jūs nepaniekinote ir nepasipiktinote mano kūne esančiu išbandymu, bet priėmėte mane kaip Dievo angelą, kaip patį Kristų Jėzų.

4:15  Koks tai buvo palaiminimas jums! Aš galiu paliudyti, kad įmanydami būtumėte išlupę savo akis ir atidavę man.

4:16  Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?

4:17  Jie uolūs ne jūsų labui, bet norėtų jus atskirti, kad būtumėte uolūs dėl jų.

4:18  Bet gerai visada būti uoliems dėl gero, o ne vien kai esu pas jus.

4:19  Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus!

4:20  Norėčiau dabar būti pas jus ir prabilti kitaip, nes nežinau, ką man su jumis daryti.

4:21  Pasakykite man jūs, norintieji būti įstatymo valdžioje, ar negirdite įstatymo?

4:22  Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios.

4:23  Vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą.

4:24  Tai pasakyta perkeltine prasme: jos – tai dvi Sandoros. Viena nuo Sinajaus kalno, gimdanti vergystei, – tai Hagara.

4:25  Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.

4:26  Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ji yra visų mūsų motina,

4:27  nes parašyta: „Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug daugiau vaikų negu turinčioji vyrą“.

4:28  Mes, broliai, esame pažado vaikai kaip Izaokas.

4:29  Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią, taip ir dabar.

4:30  O ką gi sako Raštas? – „Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi“.

4:31  Taigi, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.

Chapter 5

5:1  Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

5:2  Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas.

5:3  Pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris tampa apipjaustytas: jis yra įpareigotas vykdyti visą įstatymą.

5:4  Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.

5:5  O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo.

5:6  Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.

5:7  Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė paklusti tiesai?

5:8  Ne Tas, kuris jus pašaukė, šitaip įtikino.

5:9  Truputis raugo įraugina visą maišymą.

5:10  Pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nemąstysite kitaip; o jūsų drumstėjas, kas jis bebūtų, susilauks pasmerkimo.

5:11  Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas.

5:12  O kad jūsų drumstėjai ir nusipjautų!

5:13  Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.

5:14  Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.

5:15  Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

5:16  Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų.

5:17  Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte.

5:18  Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje.

5:19  Kūno darbai aiškūs – tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas,

5:20  stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,

5:21  pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.

5:22  Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,

5:23  romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

5:24  Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.

5:25  Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.

5:26  Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems.

Chapter 6

6:1  Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti.

6:2  Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.

6:3  O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.

6:4  Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam,

6:5  nes kiekvienas neš savo naštą.

6:6  Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi visais gerais dalykais su mokytoju.

6:7  Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.

6:8  Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.

6:9  Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime!

6:10  Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.

6:11  Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums parašiau savo ranka.

6:12  Visi, kurie nori pasirodyti geri kūnu, verčia jus apsipjaustyti, kad tik jiems netektų kęsti persekiojimų dėl Kristaus kryžiaus.

6:13  Bet net ir patys apipjaustyti nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jumis.

6:14  Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui.

6:15  Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.

6:16  Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!

6:17  Nuo šiol tegul niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes.

6:18  Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna, broliai, su jūsų dvasia! Amen.