LtKBB - Lamentations

Chapter 1

1:1  Koks vienišas miestas, kuris pirma buvo pilnas žmonių! Jis buvo garsus tarp tautų, o dabar lyg našlė. Buvo lyg kunigaikštienė, o dabar lyg vergė.

1:2  Ji verkia graudžiai nakties metu, skruostai pasruvę ašaromis. Nė vienas jos meilužis neguodžia jos. Visi draugai tapo išdavikais ir priešais.

1:3  Judas ištremtas vargsta ir vergauja, gyvena tarp pagonių tautų, neturi ramybės. Jo persekiotojai pasivijo jį siaurose vietose.

1:4  Siono keliai tušti, niekas jais nekeliauja į šventes. Miesto vartai sunaikinti, kunigai dūsauja. Jo mergaitės liūdi, jis apimtas kartėlio.

1:5  Prispaudėjai viešpatauja, priešai džiaugiasi. Viešpats siuntė tą bausmę Jeruzalei dėl daugybės jos kalčių. Jos vaikai priešų išvesti nelaisvėn.

1:6  Siono dukters grožis – praeitis. Jos kunigaikščiai lyg elniai, nerandantys ganyklos, bejėgiai jie eina savo priešų priekyje.

1:7  Jeruzalė, pavergta ir pamiršta, prisimena laimingus praeities laikus. Ji pateko į priešo rankas, niekas jai nepadėjo. Prispaudėjai tyčiojasi iš jos sabatų.

1:8  Jeruzalės nusikaltimas didelis, todėl ji atmesta. Kas ją gerbė, dabar niekina, nes matė jos nuogumą. Ji pati vaitoja ir sukasi į šalį.

1:9  Jos rūbas suteptas. Ji nepagalvojo, kas jos laukia, todėl ji visko neteko, nėra kas ją paguostų. Viešpatie, pažvelk į mano vargą, nes mano priešai iškilo!

1:10  Jos brangenybės priešų rankose. Net pagonių tautos, kurioms Tu buvai uždraudęs įeiti į ją, įsilaužė į šventyklą.

1:11  Visa tauta dūsauja, trūksta maisto. Jie keičia brangenybes į maistą gyvybei palaikyti. Viešpatie, pažvelk į mano paniekinimą!

1:12  Ar tai nieko nereiškia jums, einantiems pro šalį? Pažvelkite ir pagalvokite, ar kas kenčia tokį vargą kaip aš? Viešpats baudžia mane savo rūstybės įkarštyje.

1:13  Jis siuntė iš aukštybės ugnį ir degino mane. Jis ištiesė tinklą, pagavo mano kojas ir paklupdė mane. Jis padarė mane apleistą ir besikamuojančią.

1:14  Jis uždėjo man jungą už mano nusikaltimus. Jo ranka uždėtas jungas slegia mano pečius. Viešpats palaužė mano jėgas, atidavė mane į galingesnių rankas.

1:15  Viešpats sunaikino visus mano stipriuosius; Jis sušaukė daugybę, kad sunaikintų mano jaunuolius. Viešpats mynė mergelę, Judo dukterį, kaip vynuogių spaustuve.

1:16  Aš verkiu, mano skruostais rieda ašaros. Neturiu, kas mane nuramintų, kas atgaivintų mano sielą. Mano vaikus išsklaidė galingas priešas.

1:17  Sionas tiesia savo rankas, bet nėra, kas jį paguostų. Viešpats sukėlė prieš Jokūbą jo kaimynus, jie tapo jo priešais. Jeruzalė tapo jiems kaip moteris mėnesinių metu.

1:18  Viešpats yra teisus, nes aš neklausiau Jo įsakymų. Tautos, išgirskite! Pamatykite mano vargą! Mano jaunuoliai ir mergaitės išvesti į nelaisvę.

1:19  Aš ieškojau pagalbos tarp meilužių, bet jie apvylė mane. Kunigai ir vyresnieji mirė iš bado mieste, nerasdami maisto gyvybei palaikyti.

1:20  Viešpatie, pažvelk, kokia aš nelaiminga ir nerami. Mano širdis nerimsta krūtinėje, nes aš neklausiau Tavęs. Lauke siaučia kardas, o viduje – mirtis.

1:21  Jie išgirdo mano vaitojimą, bet nėra kas mane paguostų. Mano priešai, išgirdę, kad Tu mane baudi, džiaugiasi. Tavo keršto diena teateina ir jiems, kaip ji atėjo man.

1:22  Teiškyla ir jų nusikaltimai Tavo akivaizdoje. Atlygink jiems taip, kaip man atlyginai už mano kaltes. Mano dūsavimams nėra galo, mano širdis alpsta.

Chapter 2

2:1  Viešpats savo rūstybės debesimi aptemdė Siono dukterį. Jis nusviedė Izraelio didybę iš dangaus į dulkes. Rūstybės dieną Jis užmiršo savo pakojį.

2:2  Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo gyvenvietes, nugriovė Judo dukters tvirtoves, nusviedė į dulkes; karalystė ir kunigaikščiai neteko savo garbės.

2:3  Jis savo rūstybėje nulaužė Izraelio ragą, atitraukė nuo jo savo dešinę priešų akivaizdoje ir degė Jokūbe kaip viską ryjanti ugnis.

2:4  Jis savo dešine įtempė lanką kaip priešas ir sunaikino visą Siono dukters išdidumą. Jo įtūžis išsiliejo kaip ugnis.

2:5  Viešpats tapo priešu: prarijo Izraelį, prarijo jo rūmus, pavertė griuvėsiais tvirtoves ir padaugino Judo dukrai vargų ir kančių.

2:6  Savo palapinę Jis sugriovė kaip sodo pastogę, susirinkimų vietą sunaikino. Viešpats pašalino Sione švenčių ir sabatų iškilmes, paniekino savo įtūžyje karalius bei kunigus.

2:7  Viešpats atmetė savo aukurą, atsisakė šventyklos, o rūmus atidavė į priešų rankas. Jie šūkavo Viešpaties namuose kaip anksčiau iškilmių metu.

2:8  Viešpats nusprendė Siono dukters sienas sunaikinti. Jis, ištempęs matavimo virvę, ištiesė ranką galutiniam sunaikinimui. Įtvirtinimai ir sienos sunaikinti.

2:9  Vartai sulindo į žemę, užkaiščiai sulinko ir sulūžo, karaliai ir kunigaikščiai išsklaidyti pagonių tautose; įstatymo nebeliko, pranašai nebegauna regėjimų iš Viešpaties.

2:10  Siono dukters vyresnieji sėdi tylėdami ant žemės, galvas apsibarstę pelenais ir apsisiautę ašutinėmis. Jeruzalės mergaitės stovi, nuleidusios galvas.

2:11  Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.

2:12  Jie sako motinoms: „Kur grūdai ir vynas?“, kai alpsta, lyg būtų sunkiai sužeisti, ir miršta motinų glėbyje.

2:13  Jeruzale, kuo paguosiu ir kam prilyginsiu tavo kančias? Siono dukterie, kuo pastiprinsiu tave? Tavo žaizda yra didelė kaip jūra. Kas gali pagydyti tave?

2:14  Tavo pranašai pranašavo tuštybes ir kvailystes. Jie neatidengė tavo kalčių, kad apsaugotų nuo tremties. Jie matė melagingų regėjimų dėl tavęs ir apgaulę.

2:15  Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalę: „Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?“

2:16  Tavo priešai atvėrė burnas prieš tave, švilpia, griežia dantimis. Jie sako: „Mes prarijome ją! Tai diena, kurios laukėme. Mes sulaukėme ir matome tai!“

2:17  Ką Viešpats nusprendė, tą įvykdė. Jo seniai paskelbti žodžiai išsipildė. Jis griovė ir nesigailėjo, o tavo priešams leido džiaugtis ir išaukštino jų ragus.

2:18  Jų širdys šaukėsi Viešpaties: „Siono dukters siena!“ Tavo ašaros tegul teka srovėmis dieną ir naktį! Nesudėk akių ir nesiilsėk!

2:19  Maldauk vakare ir nakčia! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. Pakelk rankas į Jį dėl savo vaikų gyvybės, kurie alpsta iš bado gatvėse.

2:20  Viešpatie, pažvelk! Argi esi ką panašaus matęs? Nejaugi motinos turi valgyti savo vaisių, kūdikius, kuriuos glamonėjo? Argi kunigai ir pranašai turi būti žudomi Viešpaties šventykloje?

2:21  Gatvių dulkėse guli jauni ir seni. Jaunuoliai ir mergaitės krito nuo kardo. Pykčio metu juos nužudei, išžudei nesigailėdamas.

2:22  Tu pašaukei iš visų kampų lyg į šventas iškilmes mano priešus taip, kad Viešpaties įtūžio dieną nė vienas neištrūko ir nepabėgo. Kuriuos auginau ir auklėjau, sunaikino priešas.

Chapter 3

3:1  Aš – žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.

3:2  Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.

3:3  Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.

3:4  Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

3:5  Jis apsupo mane kartybe ir vargu,

3:6  perkėlė į tamsą kaip mirusį.

3:7  Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

3:8  Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

3:9  Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

3:10  Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

3:11  Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.

3:12  Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

3:13  ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

3:14  Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.

3:15  Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.

3:16  Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.

3:17  Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.

3:18  Aš tariau: „Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo“.

3:19  Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.

3:20  Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

3:21  Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.

3:22  Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.

3:23  Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

3:24  Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.

3:25  Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

3:26  Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

3:27  gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.

3:28  Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.

3:29  Jis paliečia dulkes savo burna: „Galbūt dar yra vilties“.

3:30  Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

3:31  nes Viešpats neatstumia amžiams.

3:32  Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.

3:33  Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.

3:34  Kai mindžioja kojomis belaisvius,

3:35  kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,

3:36  kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.

3:37  Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

3:38  Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?

3:39  Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

3:40  Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

3:41  Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.

3:42  Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

3:43  Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.

3:44  Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.

3:45  Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

3:46  Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.

3:47  Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.

3:48  Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.

3:49  Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,

3:50  kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.

3:51  Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.

3:52  Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,

3:53  įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.

3:54  Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.

3:55  Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.

3:56  Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

3:57  Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: „Nebijok“.

3:58  Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.

3:59  Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.

3:60  Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;

3:61  Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.

3:62  Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.

3:63  Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.

3:64  Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.

3:65  Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.

3:66  Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.

Chapter 4

4:1  Kaip grynas auksas patamsėjo, kaip jis pasikeitė! Šventyklos akmenys guli išmėtyti visur gatvėse.

4:2  Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys auksui, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!

4:3  Net jūrų pabaisos maitina ir žindo savo vaikus, o mano tautos duktė tapo žiauri lyg strutis dykumoje.

4:4  Nuo troškulio kūdikių liežuvis prilipo prie gomurio. Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems neatlaužia jos.

4:5  Valgę skanumynus, dabar miršta gatvėse badu; išauginti purpuro drabužiuose, dabar guli dulkėse.

4:6  Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką be žmogaus rankos.

4:7  Jos nazarėnai buvo švaresni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už koralus, išvaizda gražesnė už safyrą.

4:8  Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.

4:9  Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė.

4:10  Gailestingosios moterys virė ir valgė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.

4:11  Viešpaties rūstybė pasireiškė, Jis išliejo savo įtūžį. Jis įžiebė Sione ugnį, kuri sunaikino jo pamatus.

4:12  Žemės karaliai ir pasaulio gyventojai netikėjo, kad priešas galėtų įžengti į Jeruzalę.

4:13  Tas įvyko dėl pranašų nuodėmių ir kunigų kalčių, kurie praliejo teisiųjų kraują miesto viduryje.

4:14  Jie vaikščiojo gatvėmis lyg akli, taip susitepę nekaltųjų krauju, kad buvo baisu juos paliesti.

4:15  Apie juos buvo sakoma: „Pasitraukite, jie nešvarūs, nepalieskite jų!“ Jie pabėgo ir klajojo aplinkui, bet net pagonys sakė: „Jų neturi būti tarp mūsų!“

4:16  Pats Viešpats juos išsklaidė ir nekreipė dėmesio į juos; nebuvo pagarbos nei kunigams, nei vyresniesiems.

4:17  Mes pavargome, belaukdami pagalbos, bet jos nesulaukėme. Laukėme pagalbos iš tautos, kuri negalėjo mums padėti.

4:18  Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas artėjo, dienos baigėsi.

4:19  Persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius. Jie gaudė mus kalnuose, tykojo dykumose.

4:20  Viešpaties pateptąjį jie sugavo, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.

4:21  Edomo dukra, gyvenanti Uco krašte, džiaukis ir būk linksma! Ir tave pasieks keršto taurė, tu taip pat būsi nugirdyta ir apsinuoginsi.

4:22  Siono dukra, tavo bausmė baigta! Jis tavęs nebeištrems. Jis aplankys tavo kaltę, Edomo dukra, ir iškels tavo nuodėmes.

Chapter 5

5:1  Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus.

5:2  Mūsų paveldas ir namai svetimųjų rankose.

5:3  Mes esame našlaičiai, mūsų motinos – našlės;

5:4  privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas.

5:5  Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti.

5:6  Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.

5:7  Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę.

5:8  Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos.

5:9  Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.

5:10  Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado.

5:11  Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose.

5:12  Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia.

5:13  Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis.

5:14  Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir vaikai nebesusirenka žaisti.

5:15  Mūsų širdies džiaugsmas dingo, žaidimai virto liūdesiu.

5:16  Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome.

5:17  Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.

5:18  Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame.

5:19  Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms.

5:20  Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai?

5:21  Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis!

5:22  Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?