LtKBB - Jeremiah

Chapter 1

1:1  Žodžiai Jeremijo, kunigo Hilkijo sūnaus iš Anatoto, iš Benjamino žemių.

1:2  Viešpats kalbėjo Jeremijui tryliktaisiais Jozijo, Amono sūnaus, Judo karaliaus, viešpatavimo metais;

1:3  taip pat viešpataujant Jozijo sūnui Jehojakimui ir iki Zedekijo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, vienuoliktųjų metų penkto mėnesio, tai yra Jeruzalės išvedimo į nelaisvę.

1:4  Viešpats kalbėjo man, sakydamas:

1:5  „Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms“.

1:6  Aš atsakiau: „Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas“.

1:7  Bet Viešpats man sakė: „Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’, bet eik, pas ką tave siųsiu, ir kalbėk, ką tau liepsiu.

1:8  Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, – sako Viešpats“.

1:9  Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man: „Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas.

1:10  Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti“.

1:11  Viešpats klausė manęs: „Ką matai, Jeremijau?“ Aš atsakiau: „Matau migdolo šaką“.

1:12  Viešpats atsakė: „Gerai matei, nes Aš budėsiu, kad mano žodis būtų įvykdytas“.

1:13  Viešpats klausė manęs antrą kartą: „Ką matai?“ Aš atsakiau: „Matau verdantį katilą, krypstantį iš šiaurės“.

1:14  Viešpats atsakė: „Iš šiaurės ateis nelaimė ant visų šalies gyventojų.

1:15  Aš pašauksiu visas šiaurės karalystes, ir jos ateis, ir kiekviena pastatys savo sostą prie Jeruzalės vartų, prieš visas jos sienas iš visų pusių ir prieš visus Judo miestus.

1:16  Tada įvykdysiu teismo sprendimą dėl visų jų nusikaltimų: jie paliko mane, aukojo svetimiems dievams ir garbino savo rankų darbus.

1:17  O tu susijuosk, kelkis ir kalbėk jiems, ką tau liepsiu. Nenusigąsk jų, kad neišgąsdinčiau tavęs jų akivaizdoje.

1:18  Aš šiandien padariau tave sustiprintu miestu, geležiniu stulpu ir varine siena prieš visą šalį: prieš Judo karalius, kunigaikščius, kunigus ir visą tautą.

1:19  Jie kovos prieš tave, bet nenugalės, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, – sako Viešpats“.

Chapter 2

2:1  Viešpats kalbėjo:

2:2  „Eik ir šauk Jeruzalei, sakydamas: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš atsimenu tavo jaunystės ištikimybę, tavo meilę, kai buvai sužadėtinė, kaip tu mane sekei dykumoje, neapsėtoje žemėje;

2:3  Izraelis buvo šventas Viešpačiui, Jo derliaus pirmasis vaisius. Kas jį skriaudė, nusikalto, nelaimė juos ištiko’.

2:4  Klausykite Viešpaties žodžio, Jokūbo namai ir visos Izraelio giminės:

2:5  ‘Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie atitolo nuo manęs, sekė tuštybę ir patys tapo tušti.

2:6  Jie neklausė: ‘Kur yra Viešpats, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, vedė dykumoje, stepių ir daubų krašte, išdžiūvusioje ir tamsioje žemėje; krašte, per kurį niekas nekeliauja ir kuriame joks žmogus negyvena?’

2:7  Juk Aš jus atvedžiau į derlingą šalį ir leidau naudotis jos vaisiais ir gėrybėmis. Bet jūs atėję sutepėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte bjaurią.

2:8  Kunigai neklausė: ‘Kur yra Viešpats?’, įstatymo sargai nepažino manęs, ganytojai sukilo prieš mane, pranašai pranašavo Baalo vardu ir sekė tai, kas neturi vertės.

2:9  Todėl bylinėsiuosi su jumis ir jūsų vaikų vaikais.

2:10  Eikite į Kitimų salas ir pažiūrėkite arba pasiųskite į Kedarą ir atidžiai ieškokite, ar ten yra kas nors panašaus?

2:11  Ar yra kuri tauta pakeitusi savo dievus, kurie nėra dievai? Bet mano tauta pakeitė savo šlovę į tai, kas yra be vertės.

2:12  Stebėkitės dėl to, dangūs, išsigąskite ir būkite sukrėsti.

2:13  Dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens.

2:14  Argi Izraelis vergas? Argi jis gimęs vergu? Kodėl jis tapo grobiu?

2:15  Liūtai riaumojo prieš jį ir staugė. Jie pavertė šalį dykyne, miestai sudeginti ir be gyventojų.

2:16  Nofo ir Tachpanheso sūnūs sudaužė tavo galvos karūną.

2:17  Argi ne pats tai sau užsitraukei, palikdamas Viešpatį, savo Dievą, kai Jis tave vedė keliu?

2:18  O dabar kodėl bėgi į Egiptą Šihoro vandens gerti ar į Asiriją gerti upės vandens?

2:19  Tavo paties nedorybė nubaus tave ir tavo nuklydimas pamokys tave. Todėl pažink ir pamatyk, kaip negera ir kartu yra tai, kad tu palikai Viešpatį ir nėra tavyje mano baimės’, – sako Viešpats, kareivijų Dievas.

2:20  ‘Aš jau seniai sulaužiau tavo jungą, sutraukiau pančius, ir tu sakei: ‘Nenusikalsiu’. Tačiau kiekvienoje aukštoje kalvoje ir po kiekvienu žaliu medžiu tu klaidžiojai paleistuvaudamas.

2:21  Aš tave pasodinau kaip taurų vynmedį, tikrą želmenį. Kaip tu išsigimei į laukinį vynmedį?

2:22  Nors ir nusipraustum šarmu ir muilu, tačiau liksi suteptas savo kalte mano akivaizdoje’, – sako Viešpats Dievas.

2:23  ‘Kaip tu gali sakyti: ‘Aš nesusitepiau, nesekiojau paskui Baalą’? Pažvelk į savo kelius slėnyje, pagalvok, ką darei. Tu bėgi kaip laukinė kupranugarė, pasileidusi savo keliais.

2:24  Laukinė asilė, pripratusi prie dykumos, geisdama uosto orą. Kas gali ją sulaikyti? Jos ieškantieji nenuvargs, bet suras ją jos mėnesį.

2:25  Saugok savo koją, kad nebūtų basa, ir savo gerklę nuo troškulio. Bet tu sakai: ‘Nėra vilties. Aš myliu svetimuosius ir seksiu paskui juos’.

2:26  Kaip gėdisi vagis, kai jį pagauna, taip bus sugėdintas Izraelis: karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir pranašai,

2:27  kurie sako medžiui: ‘Tu mano tėvas’, ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei’. Jie atgręžė man nugarą. Bet savo nelaimės metu jie sako: ‘Kelkis ir gelbėk mus’.

2:28  Kurgi tavo dievai, kuriuos pasidarei? Jie teatsikelia ir, jei gali, tepadeda tau nelaimės metu. Judai, kiek tavo miestų, tiek dievų.

2:29  Ar jūs bylinėsitės su manimi? Jūs visi nusikaltote man’, – sako Viešpats.

2:30  ‘Veltui Aš baudžiau jūsų vaikus, jie nepriėmė pamokymo. Jūsų pačių kardas prarijo pranašus kaip draskąs liūtas.

2:31  O karta, stebėkite Viešpaties žodį. Argi Aš buvau dykuma Izraeliui arba tamsi šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Mes esame viešpačiai, nebegrįšime pas Tave’?

2:32  Ar mergaitė pamiršta savo papuošalus, nuotaka – savo apdarą? Bet mano tauta jau seniai pamiršo mane.

2:33  Kaip puikiai tu moki ieškoti meilės! Tu išmokei nedoras moteris savo kelių.

2:34  Ant tavo drabužių kraštų randamas nekaltai nužudytųjų kraujas. Jo netgi nereikia ieškoti, jis aiškiai matomas ant tavęs.

2:35  Tačiau tu sakai: ‘Aš nekalta, Jo rūstybė nusigręš nuo manęs’. Aš apkaltinsiu tave, nes sakei: ‘Nenusidėjau’.

2:36  Ko tu blaškaisi, keisdama savo kelius? Ir Egiptas apvils tave, kaip Asirija apvylė.

2:37  Iš ten tu irgi išeisi, užsidėjusi rankas ant galvos, nes Viešpats atmetė tuos, kuriais pasitikėjai, ir nieko iš jų nelaimėsi’“.

Chapter 3

3:1  „Jie sako: ‘Jei vyras paleidžia žmoną ir ji, atsiskyrusi nuo jo, išteka už kito vyro, ar ji gali sugrįžti pas jį? Argi tai nesuteptų krašto?’ O tu paleistuvavai su daugeliu meilužių, tačiau sugrįžti pas mane, – sako Viešpats. –

3:2  Pakelk savo akis į aukštumas ir pažvelk, kur tik tu nesi paleistuvavusi? Pakelėse tu sėdėjai laukdama kaip arabas dykumoje. Tu sutepei šalį savo paleistuvystėmis ir nedorybėmis.

3:3  Nebuvo ankstyvojo nė vėlyvojo lietaus. Bet tu turėjai paleistuvės kaktą ir nesigėdijai.

3:4  Dabar tu šauki: ‘Mano tėve! Mano jaunystės vadove!

3:5  Ar Tu pyksi amžinai ir visados rūstausi?’ Tu darei ir kalbėjai pikta, kaip tik galėjai“.

3:6  Viešpats man tarė karaliaus Jozijo dienomis: „Ar matei, ką darė nuklydusi Izraelio tauta? Ji paleistuvavo ant kiekvieno aukšto kalno ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.

3:7  Aš sakiau po viso to: ‘Sugrįžk pas mane’, bet ji nesugrįžo. Neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, matė,

3:8  kad Aš ją atstūmiau ir daviau jai skyrybų raštą, nes Izraelio tauta nuklydusi svetimavo. Tačiau neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, nepabūgo, bet taip pat nuėjusi paleistuvavo.

3:9  Savo paleistuvystėmis ji sutepė kraštą ir svetimavo su akmenimis ir medžiais.

3:10  Tačiau, nors visa tai įvyko, neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, taip pat nesugrįžo pas mane visa širdimi, bet tik veidmainiavo, – sako Viešpats“.

3:11  Viešpats kalbėjo man: „Nuklydusi Izraelio tauta buvo teisesnė už neištikimąją Judo tautą.

3:12  Eik šiaurės link, skelbdamas: ‘Sugrįžk, nuklydusi Izraelio tauta. Aš neberūstausiu, nes esu gailestingas, nepyksiu ant jūsų amžinai.

3:13  Prisipažink, kad Viešpačiui, savo Dievui, buvai neištikima ir nusikaltai, svetimaudama po žaliuojančiais medžiais ir mano balso neklausydama, – sako Viešpats. –

3:14  Sugrįžkite, nuklydę vaikai, nes Aš esu jus vedęs. Aš paimsiu jus po vieną iš miesto ir po du iš giminės ir atvesiu į Sioną.

3:15  Aš jums duosiu ganytojų pagal savo širdį: jie jus ganys išmintingai ir sumaniai.

3:16  Tuomet jūs tapsite gausia tauta ir niekas nebeklaus, kur yra Viešpaties Sandoros skrynia. Ji niekam neberūpės, jos nei prisimins, nei pasiges ir naujos nebedarys.

3:17  Tuomet Jeruzalę vadins Viešpaties sostu ir į ją susirinks visos tautos prie Viešpaties vardo Jeruzalėje. Jie nebevaikščios pagal savo piktos širdies sumanymus.

3:18  Judas su Izraeliu ateis iš šiaurės krašto į šalį, kurią daviau jūsų tėvams paveldėti.

3:19  Galvojau padaryti tave sūnumi ir duoti tau gražią šalį, gerą paveldą tarp tautų. Tikėjausi, kad tu mane vadinsi savo tėvu ir seksi paskui mane visados.

3:20  Tačiau kaip moteris sulaužo ištikimybę savo vyrui, taip jūs, izraelitai, sulaužėte ištikimybę man, – sako Viešpats. –

3:21  Aukštumose girdimas Izraelio vaikų maldavimas ir verksmas; jie elgėsi neištikimai, pamiršo Viešpatį, savo Dievą.

3:22  Sugrįžkite, nuklydusieji vaikai. Aš atleisiu jums’“. Mes ateiname pas Tave, nes Tu esi Viešpats, mūsų Dievas.

3:23  Iš tiesų veltui mes vylėmės aukštumomis ir kalnais. Viešpatyje, mūsų Dieve, yra Izraelio išgelbėjimas.

3:24  Gėda prarijo mūsų tėvų jaunystės triūsą: avis, galvijus, sūnus ir dukteris.

3:25  Gėdykimės ir prisipažinkime nusidėję Viešpačiui, savo Dievui; mes ir mūsų tėvai nuo jaunystės iki šios dienos neklausėme Viešpaties, savo Dievo.

Chapter 4

4:1  „Izraeli, jei nori sugrįžti, – sako Viešpats, – grįžk pas mane. Jei pašalinsi savo bjaurystes, tau nereikės bėgti nuo manęs.

4:2  Tada prisieksi: ‘Kaip gyvas Viešpats!’ tiesoje, teisingume ir teisume. Ir Jis bus palaiminimas tautoms, ir tautos girsis Juo“.

4:3  Taip sako Viešpats Judo žmonėms ir Jeruzalei: „Arkite dirvonus ir nesėkite erškėtynuose.

4:4  Apsipjaustykite Viešpačiui ir pašalinkite nuo savo širdžių plėvelę, Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai, kad neišsiveržtų kaip ugnis mano rūstybė ir neužsidegtų neužgesinamai dėl jūsų piktų darbų.

4:5  Skelbkite Jude ir praneškite Jeruzalėje, pūskite ragą krašte, garsiai šaukite ir sakykite: ‘Susirinkite ir eikime į sutvirtintus miestus!’

4:6  Iškelkite vėliavą Siono link! Bėkite! Nestovėkite! Nelaimę ir sunaikinimą Aš užleisiu iš šiaurės.

4:7  Liūtas pakilo iš tankumyno, tautų naikintojas yra kelyje. Jis pakilo iš savo vietos paversti tavo šalį dykuma; tavo miestai pavirs griuvėsiais ir ištuštės.

4:8  Todėl apsivilkite ašutinėmis, raudokite ir dejuokite: ‘Nenusigręžė nuo mūsų Viešpaties rūstybė’“.

4:9  Viešpats sako: „Ateis diena, kada pradings karaliaus drąsa ir kunigaikščių narsumas, kunigai išsigąs ir pranašai pastirs iš baimės.

4:10  Jie sakys: ‘Ak, Viešpatie Dieve, iš tikrųjų Tu smarkiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas: ‘Jūs turėsite taiką’, o dabar kardas siekia mūsų sielas!’

4:11  Tuomet bus pasakyta šiai tautai ir Jeruzalei: ‘Karštas vėjas pučia nuo plikų aukštumų iš dykumos mano tautos link, bet ne vėtyti ir ne valyti jos.

4:12  Smarkus vėjas iš ten ateina pas mane. Dabar Aš pats paskelbsiu jiems nuosprendį’“.

4:13  Kaip debesis Jis pakyla, kaip audra Jo kovos vežimai, greitesni už erelius Jo žirgai! Vargas mums, mes žuvę!

4:14  Jeruzale, apvalyk nuo nedorybių savo širdį, kad būtum išgelbėta! Ar ilgai piktos mintys pasiliks tavyje?

4:15  Klausykis, iš Dano ir iš Efraimo kalnyno balsas skelbia blogą žinią:

4:16  „Įspėkite tautas, praneškite Jeruzalei: priešai ateina iš tolimos šalies ir pakels balsą prieš Judo miestus!

4:17  Kaip lauko sargai jie apstojo ją, nes ji buvo sukilusi prieš mane, – sako Viešpats. –

4:18  Tavo keliai ir darbai tau tai užtraukė! Tavo nedorybė yra karti ir pasiekė tavo širdį“.

4:19  Ak, mano siela, mano siela! Skausmas pasiekė mano širdį. Mano širdis nerimsta, negaliu tylėti. Nes tu, mano siela, girdi trimito garsą, karo pavojų.

4:20  Sunaikinimas po sunaikinimo! Visa šalis nuniokota! Staiga sunaikinamos mano pastogės, ūmai – mano palapinės!

4:21  Ar ilgai matysiu vėliavas, girdėsiu trimito garsą?

4:22  Mano tauta kvaila, ji manęs nepažįsta. Jie neprotingi vaikai, neturintys supratimo. Jie išmintingi daryti pikta, bet daryti gera jie nesugeba.

4:23  Aš pažvelgiau į žemę – ji buvo be pavidalo ir tuščia, pažvelgiau į dangus – ten nebuvo šviesos.

4:24  Pažvelgiau į kalnus – jie drebėjo, visos aukštumos siūbavo.

4:25  Aš žvalgiaus, ir nebuvo nė vieno žmogaus, visi padangių paukščiai buvo nuskridę.

4:26  Pažvelgiau į derlingą žemę – ji buvo dykuma, visi miestai buvo sunaikinti Viešpaties akivaizdoje, Jo rūstybės įkarštyje.

4:27  Viešpats tarė: „Visa šalis liks tuščia, tačiau jos nesunaikinsiu visiškai.

4:28  Dėl to gedės žemė ir aptems aukštai dangūs. Aš tai pasakiau ir nesigailėsiu, nutariau ir įvykdysiu!“

4:29  Nuo raitelių ir šaulių šauksmo pabėgs visas miestas: jie sulįs į olas, pasislėps tankynėse ir lips ant uolų. Miestai ištuštės ir liks be gyventojų.

4:30  Ką dabar darysi tu, apiplėštoji? Nors apsivilktum purpuru, pasidabintum auksiniais papuošalais, išsidažytum veidą – veltui tu puoštumeisi. Tavo meilužiai paniekins tave, jie ieškos tavo gyvybės.

4:31  Girdžiu tarsi gimdančios riksmą, tarsi pirmagimį gimdančios šauksmą – balsą Siono dukters, gaudančios kvapą, tiesiančios rankas ir sakančios: „Vargas man, mano sielą nuvargino žudikai“.

Chapter 5

5:1  Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu.

5:2  Nors jie sako: „Kaip gyvas Viešpats“, iš tikrųjų jie melagingai prisiekia.

5:3  Viešpatie, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu baudei juos, bet jie neatgailavo; prispaudei juos, bet jie nepriėmė pataisymo. Jie pasidarė kietesni už uolą, atsisakė atsiversti.

5:4  Todėl aš sakiau: „Tai vargšai; jie kvaili, nes nežino Viešpaties kelių, nepažįsta Dievo įstatymo.

5:5  Eisiu pas kilminguosius ir su jais kalbėsiu, nes jie žino Viešpaties kelius ir Jo įstatymą“. Tačiau jie taip pat sulaužė jungą, sutraukė pančius.

5:6  Todėl sudraskys juos liūtas, suplėšys stepių vilkas. Leopardas tykos prie jų miestų; kas tik išeis, bus sudraskytas, nes gausu jų nusikaltimų, jų paklydimas didelis.

5:7  „Kaip Aš galėčiau tau atleisti? Tavo vaikai paliko mane ir prisiekė tuo, kas nėra dievai. Aš juos pasotinau, o jie svetimavo ir lankė paleistuvių namus.

5:8  Jie kaip nupenėti eržilai geidė savo artimo žmonos.

5:9  Ar neturėčiau tokių nubausti? – sako Viešpats. – Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?

5:10  Eikite į vynuogynus ir naikinkite, bet ne iki galo. Pašalinkite atžalas, nes jos nepriklauso Viešpačiui!

5:11  Labai neištikimi buvo Izraelis ir Judas“, – sako Viešpats.

5:12  Jie išsigynė Viešpaties ir sakė: „Tai ne Jis. Nesulauksime nelaimės, nematysime nei kardo, nei bado“.

5:13  Pranašai taps vėjais, jie neturės žodžių – taip jiems atsitiks.

5:14  Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, sako: „Kaip jie kalbėjo, taip jiems įvyks. Aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą – malkomis, kurias ugnis sudegins.

5:15  ‘Izraeli, Aš atvesiu prieš jus tautą iš toli, – sako Viešpats, – galingą tautą, labai seną tautą, kurios kalbos tu nemoki ir nesupranti, ką ji kalba.

5:16  Jų strėlinė kaip atviras kapas; jie visi yra karžygiai!

5:17  Jie suvalgys tavo derlių ir duoną, skirtą tavo sūnums ir dukterims, ir tavo avis bei galvijus; nurinks tavo vynmedžius ir figmedžius; jie sunaikins sustiprintus miestus, kuriais pasitikėjai.

5:18  Tačiau tada nesunaikinsiu jūsų visų’.

5:19  Kai jie klaus: ‘Už ką Viešpats, mūsų Dievas, mums taip padarė?’, tu jiems atsakysi: ‘Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo krašte, taip tarnausite svetimiesiems ne savo šalyje’“.

5:20  Skelbkite Jokūbo namams ir praneškite Judui:

5:21  „Klausykitės, kvaili ir neprotingi žmonės, kurie turite akis, bet nematote, kurie turite ausis, bet negirdite!

5:22  Argi nebijote manęs? – sako Viešpats. – Argi nedrebėsite prieš mane? Aš sulaikiau jūrą smėlio riba kaip amžina užtvara, kurios ji neperžengs, nors ir siaus. Nors bangos ir daužytų ją, nepralauš jos.

5:23  Bet šita tauta yra užsispyrusi ir kietos širdies, ji pasitraukė ir nuėjo.

5:24  Ji nepagalvojo: ‘Reikia bijotis Viešpaties, savo Dievo, kuris tinkamu laiku duoda ankstyvą ir vėlyvą lietų ir išsaugo mums mūsų derlių!’

5:25  Jūsų kaltės nukreipė tai, ir nuodėmės patraukė nuo jūsų gėrybes.

5:26  Mano tautoje yra nedorėlių, kurie susilenkę tyko kaip paukštgaudžiai, spendžia žabangus žmonėms pagauti.

5:27  Kaip krepšys pilnas paukščių, taip jų namai pilni apgaulės; tokiu būdu jie tapo žymūs ir pralobo.

5:28  Jie taip nutuko, kad net blizga, jų nedorybei nėra ribų. Jie negina našlaičių teisme, tačiau klesti. Jie nežiūri vargšo teisių.

5:29  Ar neturėčiau tokių bausti? – sako Viešpats. – Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?

5:30  Siaubingų ir bjaurių dalykų vyksta šalyje:

5:31  pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?“

Chapter 6

6:1  Bėkite, benjaminai, iš Jeruzalės; Tekojoje pūskite trimitą ir Bet Kereme uždekite ugnį kaip ženklą, nes nelaimė ir sunaikinimas ateina iš šiaurės.

6:2  Siono duktė panaši į gražią ir lepią moteriškę.

6:3  Piemenys su bandomis ateis prieš ją. Jie pasistatys aplink ją palapines, kiekvienas nuganys savo dalį.

6:4  Pradėkim prieš ją kovą! Kelkitės ir pradėkim kovą vidudienį! Vargas mums, nes baigiasi diena ir ilgėja vakaro šešėliai!

6:5  Kelkitės ir pulkime nakčia, sunaikinkime jos rūmus!

6:6  Taip sako kareivijų Viešpats: „Kirskite medžius ir supilkite prieš Jeruzalę pylimą! Ji yra baudžiamas miestas, nes vien tik priespauda jame.

6:7  Kaip iš šaltinio trykšta vanduo, taip iš jo trykšta nedorybės. Smurtas ir sunaikinimas jame, skriauda ir žaizdos nuolat mano akivaizdoje.

6:8  Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad kartais Aš neatsitraukčiau nuo tavęs ir nepaversčiau tavęs dykyne, negyvenama šalimi!“

6:9  Taip sako kareivijų Viešpats: „Jie nurinks Izraelio likutį kaip vynmedį, dar kartą ranka perbrauks šakeles kaip vynuogių skynėjas!“

6:10  Kam turiu kalbėti ir ką įspėti, kad jie klausytų? Jų ausys neapipjaustytos, jos negali išgirsti. Viešpaties žodis jiems tapo pajuoka, jie jo nemėgsta.

6:11  Aš esu pilnas Viešpaties rūstybės, nebeįstengiu susilaikyti. Išliesiu ją ant vaikų gatvėje ir ant susirinkusių jaunuolių! Vyras ir žmona bus sugauti, pagyvenęs ir senas.

6:12  „Jų namai, laukai ir žmonos atiteks kitiems, nes Aš ištiesiu savo ranką prieš šalies gyventojus“, – sako Viešpats.

6:13  „Jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavė godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai.

6:14  Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.

6:15  Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau nei jie gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių, sukniubs, kai juos aplankysiu“, – sako Viešpats.

6:16  Taip sako Viešpats: „Eikite į kelius ir ieškokite senovinių takų; suradę gerą kelią, juo eikite. Taip rasite atilsį savo sieloms. Bet jie atsakė: ‘Neisime!’

6:17  Aš pastačiau jiems sargų, sakydamas: ‘Klausykite trimito garso’. Bet jie atsakė: ‘Nesiklausysime!’

6:18  Todėl klausykite, tautos, ir supraskite, kas tarp jų vyksta.

6:19  Klausyk, žeme! Aš užleisiu nelaimę šitai tautai kaip jų minčių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių ir mano įstatymo, bet jį atmetė.

6:20  Kam man smilkalai, nešami iš Šebos, ir kvepianti nendrė iš tolimos šalies? Jūsų deginamosios aukos man nepatinka ir jūsų kraujo aukos man nemielos“.

6:21  Todėl taip sako Viešpats: „Štai Aš dedu šitai tautai ant kelio atsitrenkimo akmenų. Tėvai ir vaikai suklups ant jų, kaimynas ir draugas kartu pražus“.

6:22  Taip sako Viešpats: „Ateina tauta iš šiaurės, didelė tauta kyla nuo žemės pakraščių.

6:23  Jie lankais ir ietimis ginkluoti, žiaurūs ir negailestingi. Jų triukšmas kaip ūžianti jūra. Jie joja ant žirgų, kiekvienas pasirengęs kovai prieš tave, Sione!“

6:24  Kai tik išgirdome pranešimą, nusviro mūsų rankos, baimė ir skausmai apėmė mus.

6:25  Neikite į laukus ir nevaikščiokite keliu, nes priešo kardas kelia baimę aplinkui!

6:26  Mano tautos dukterie, apsivilk ašutine ir voliokis pelenuose. Gedėk kaip vienintelio sūnaus, graudžiai raudok; staiga ateis naikintojas ant mūsų!

6:27  Aš pastačiau tave bokštu ir tvirtove tarp mano žmonių, kad pažintum ir ištirtum jų kelius.

6:28  Jie visi kietasprandžiai ir šmeižikai, jie visi kaip varis ir geležis, visi sugedę.

6:29  Dumplės sugedo, ugnis išlydė šviną, bet veltui dirbo liejėjas – nedorėliai neatsiskyrė nuo jų.

6:30  Jie bus vadinami atmestu sidabru, nes Viešpats atmetė juos.

Chapter 7

7:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui:

7:2  „Atsistok Viešpaties šventyklos vartuose ir skelbk šitą žodį: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, visi Judo gyventojai, kurie įeinate pro vartus Viešpatį garbinti.

7:3  Taip sako Viešpats: ‘Pagerinkite savo kelius ir darbus, tada gyvensite šitoje vietoje.

7:4  Nepasitikėkite melagingais žodžiais: ‘Tai Viešpaties šventykla’.

7:5  Jei iš tikrųjų pagerinsite savo kelius ir darbus, jei teisingai spręsite bylas tarpusavyje,

7:6  svetimtaučio, našlaičio ir našlės neskriausite, nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių nelaimei,

7:7  tada Aš amžiams paliksiu jus gyventi krašte, kurį daviau jūsų tėvams.

7:8  Jūs pasitikite melagingais žodžiais, kurie nieko nepadeda.

7:9  Argi manote, kad galite vogti, žudyti, svetimauti, melagingai prisiekti, aukoti Baalui ir sekioti svetimus dievus,

7:10  o po to ateiti ir atsistoti mano akivaizdoje šituose namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir sakyti: ‘Mes saugūs ir galime daryti šias bjaurystes’.

7:11  Argi mano vardu pavadinti namai jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Aš mačiau tai’, – sako Viešpats.

7:12  ‘Eikite į mano buvusią vietą Šilojuje, kur prieš tai buvo mano vardas, ir pažiūrėkite, ką Aš ten padariau dėl mano tautos Izraelio nedorybių.

7:13  Kadangi dabar jūs darote tuos pačius darbus, – sako Viešpats, – ir Aš kalbėjau jums anksti atsikeldamas, bet jūs nesiklausėte, jus šaukiau, bet jūs neatsiliepėte,

7:14  tai namams, kurie vadinami mano vardu ir kuriais jūs pasitikite, ir vietai, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, Aš padarysiu taip, kaip padariau Šilojui.

7:15  Aš pašalinsiu jus iš savo akivaizdos, kaip pašalinau jūsų brolius, Efraimo palikuonis’.

7:16  Nesimelsk už šitą tautą ir nemaldauk manęs, nes Aš tavęs neišklausysiu.

7:17  Ar nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse?

7:18  Vaikai prirenka malkų, tėvai sukuria ugnį, moterys minko tešlą, kepa pyragaičius ir aukoja juos dangaus karalienei. Jie aukoja geriamąsias aukas svetimiems dievams, sukeldami mano rūstybę.

7:19  Ar jie sukelia mano rūstybę? – sako Viešpats. – Ar ne sau gėdą jie užsitraukia?

7:20  Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš išliesiu savo rūstybę ir įtūžį ant šitos vietos: ant žmonių, gyvulių, lauko medžių ir žemės vaisių; tai bus lyg negęstanti ugnis’.

7:21  Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Pridėkite savo deginamąsias aukas prie padėkos aukų ir valgykite jų mėsą.

7:22  Aš nekalbėjau jūsų tėvams ir jiems nedaviau jokių įsakymų apie deginamąsias ir padėkos aukas, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies.

7:23  Bet jiems įsakiau štai ką: ‘Pakluskite mano balsui, ir Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Vaikščiokite keliu, kurį jums nurodžiau, kad jums gerai sektųsi’.

7:24  Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet sekė savo piktos širdies norais; jie ėjo ne pirmyn, bet atgal.

7:25  Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto krašto, iki šios dienos Aš nuolat siunčiau pas jus savo tarnus, pranašus, keldamas juos anksti rytą.

7:26  Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet buvo užsispyrę. Jie elgėsi blogiau už savo tėvus’.

7:27  Kai tu kalbėsi šituos žodžius, jie tavęs nesiklausys, kai juos šauksi, jie tau neatsilieps.

7:28  Turėsi jiems sakyti: ‘Tai tauta, kuri nepakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir nepriėmė pamokymo; tiesa pražuvo, ir niekas apie ją nekalbėjo.

7:29  Nusikirpk galvos plaukus ir numesk, raudok aukštumose, nes Viešpats atmetė ir paliko Jį užrūstinusią kartą.

7:30  Judo vaikai darė pikta, – sako Viešpats. – Jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir juos sutepė.

7:31  Jie pastatė Tofeto aukurą Ben Hinomo slėnyje savo sūnums ir dukterims deginti, ko Aš neįsakiau ir kas man niekada neatėjo į širdį.

7:32  Ateis diena, kai Tofetas ir Ben Hinomo slėnis bus vadinamas žudynių slėniu: laidos Tofete, kol nebeliks jame vietos.

7:33  Šitos tautos lavonai bus maistas padangių paukščiams ir žemės žvėrims, ir niekas jų nenubaidys.

7:34  Iš Judo miestų ir iš Jeruzalės gatvių dings džiaugsmo ir linksmybės garsai, balsai jaunojo ir jaunosios, nes šalis pavirs dykyne’“.

Chapter 8

8:1  „Tuo metu, – sako Viešpats, – paims iš kapų Judo karalių, kunigaikščių, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulus.

8:2  Juos išbarstys priešais saulę, mėnulį ir visą dangaus kareiviją, kuriuos jie mylėjo ir sekė, kuriems tarnavo, ieškojo ir garbino. Jie nebus surinkti ir palaidoti, jie bus mėšlas dirvai tręšti.

8:3  Visi likę gyvieji iš šitos piktos kartos, kurie yra mano išsklaidyti, labiau norės mirti negu gyventi.

8:4  Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Jei kas krinta, ar jis nebeatsikels? Jei kas nusigręžia, ar jis nebeatsigręš?

8:5  Kodėl šita tauta užsispyrusiai laikosi savo paklydimo? Jie įsikibę į apgaulę ir nesutinka atsiversti.

8:6  Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas : ‘Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą.

8:7  Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų.

8:8  Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.

8:9  Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis?

8:10  Todėl Aš atiduosiu jų žmonas kitiems, jų laukus svetimiems, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai.

8:11  Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.

8:12  Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau jie nei gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių sukniubę, kai juos aplankysiu’, – sako Viešpats.

8:13  ‘Aš tikrai juos sunaikinsiu, – sako Viešpats. – Neliks vynuogių ant vynmedžių ir figų ant figmedžių, o lapai nuvys. Tai, ką jiems esu davęs, pasitrauks nuo jų’“.

8:14  Kodėl mes čia sėdime? Susirinkime, skubėkime į sustiprintus miestus ir ten sėdėkime tyliai, nes Viešpats, mūsų Dievas, mus nutildė ir girdo karčiu vandeniu, kadangi Jam nusidėjome.

8:15  Mes laukėme taikos, bet nieko gero nesulaukėme. Laukėme sveikatos, o štai – sunaikinimas!

8:16  Nuo Dano girdisi žirgų prunkštimas, nuo jų žvengimo dreba visas kraštas. Priešas užima šalį ir ryja visa: jos turtus, miestus ir gyventojus.

8:17  „Aš siunčiu jums nuodingų gyvačių, kurių negalima užkerėti, ir jos jus įgels“, – sako Viešpats.

8:18  Kada aš būsiu paguostas savo skausme, mano širdis alpsta manyje.

8:19  Mano tautos pagalbos šauksmas girdisi visame krašte. Argi nebėra Viešpaties Sione? Argi jis nebekaraliauja? Kodėl jie pykdė mane savo drožiniais ir svetimais stabais?

8:20  Praėjo pjūtis, pasibaigė vasara, o mes nesame išgelbėti.

8:21  Dėl savo tautos nelaimės aš kenčiu ir gedžiu, siaubas apėmė mane.

8:22  Argi nėra balzamo Gileade, argi nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja mano tautos žaizda?

Chapter 9

9:1  O kad mano galva būtų vandens šaltinis, ir akys ašarų versmė, kad dieną ir naktį galėčiau apraudoti savo tautos užmuštuosius!

9:2  Jei dykumoje turėčiau pastogę, palikčiau savo tautą ir eičiau ten! Nes jie visi svetimauja – neištikimųjų gauja.

9:3  „Jie sulenkia savo liežuvį melui kaip lanką. Jie nepakyla už tiesą žemėje. Jie eina iš pikto į piktą, o manęs nepažįsta“, – sako Viešpats.

9:4  „Saugokitės artimo, nepasitikėkite broliu, nes brolis elgiasi klastingai, o artimas skleidžia šmeižtus.

9:5  Vienas apgauna kitą, jie nekalba tiesos. Jie išmokė savo liežuvius kalbėti melą, elgiasi suktai, kol pavargsta.

9:6  Tu gyveni apsuptas apgaulių. Dėl savo apgaulių jie atsisako pažinti mane“, – sako Viešpats.

9:7  Todėl taip sako kareivijų Viešpats: „Aš juos išlydysiu ir mėginsiu, nes kaip kitaip galėčiau pasielgti su tokia tauta?

9:8  Jų liežuvis yra mirtina strėlė, jų žodžiai – klasta. Jie taikiai kalba su savo artimu, bet savo širdyje spendžia jam žabangus.

9:9  Ar dėl to neturėčiau jų bausti? – sako Viešpats, – ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?“

9:10  Dėl kalnų verksiu ir dejuosiu, dėl ganyklų raudosiu, nes jos sunaikintos; niekas nebekeliauja per juos, nebesigirdi ir galvijų balso. Net padangių paukščiai ir žvėrys pasitraukė.

9:11  Aš padarysiu Jeruzalę akmenų krūva, šakalų lindyne ir Judo miestus paversiu negyvenama dykuma.

9:12  Kas yra toks išmintingas, kad tai suprastų? Kam Viešpats kalbėjo, kad jis tai paskelbtų, kodėl šalis sunaikinta lyg dykuma, kad niekas nebekeliauja per ją?

9:13  Viešpats tarė: „Kadangi jie atmetė mano įstatymą, kurį jiems daviau, nepakluso mano balsui ir nesielgė pagal jį,

9:14  bet sekė savo širdies užgaidas ir Baalą, kaip jų tėvai juos mokė,

9:15  todėl Aš juos valgydinsiu metėlėmis, girdysiu karčiu vandeniu

9:16  ir išsklaidysiu tarp tautų, kurių nepažino nei jie, nei jų tėvai. Iš paskos pasiųsiu kardą, kol juos visai sunaikinsiu“.

9:17  Taip sako kareivijų Viešpats: „Pašaukite raudotojų, kad jos ateitų,

9:18  kad jos atskubėtų ir giedotų raudą apie mus ir mes susigraudinę verktume“.

9:19  Rauda girdėti iš Siono: „Mes sunaikinti, visai sugėdinti! Mes turime palikti gimtinę, mūsų gyvenvietės sunaikintos“.

9:20  Klausykitės jūs, moterys, Viešpaties žodžio ir priimkite Jo pamokymą. Mokykite savo dukteris raudoti ir kaimynes apverkti.

9:21  Mirtis įėjo pro langus, įsilaužė į mūsų namus. Ji žudo vaikus gatvėse, jaunuolius aikštėse.

9:22  Taip sako Viešpats: „Žmonių lavonai bus išmėtyti kaip mėšlas laukuose, kaip pėdai užpakalyje pjovėjo. Ir niekas jų nesurinks“.

9:23  Taip sako Viešpats: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais.

9:24  Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, – sako Viešpats“.

9:25  „Ateis diena, kai Aš bausiu visus apipjaustytuosius ir neapipjaustytuosius:

9:26  Egiptą, Judą, Edomą, Amoną, Moabą ir visus, gyvenančius dykumoje. Nes visos tautos yra neapipjaustytos ir Izraelis yra neapipjaustytas širdyje“, – sako Viešpats.

Chapter 10

10:1  Izraeli, klausykis Viešpaties žodžio!

10:2  Taip sako Viešpats: „Nesimokykite pagonių kelių ir nebijokite dangaus ženklų, nors pagonys jų bijo.

10:3  Pagonių papročiai yra tuštybė. Jie nusikerta medį miške, amatininkas kirviu aptašo jį,

10:4  sidabru ir auksu pagražina, pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų.

10:5  Jie yra tiesūs kaip palmė, negali kalbėti nei vaikščioti, juos reikia nešti. Nebijokite jų, nes jie negali nei pakenkti, nei gera daryti“.

10:6  Viešpatie, Tau nėra lygaus, Tu esi didis ir Tavo vardas galingas!

10:7  Kas Tavęs nebijotų, tautų Karaliau? Tau priklauso tai, nes tarp visų tautų išminčių ir visų jų valdovų nėra nė vieno Tau lygaus.

10:8  Jie visi yra kvaili ir neišmintingi. Medis yra tuštybės mokymas,

10:9  padengtas sidabrine skarda, atgabenta iš Taršišo ir Ufazo. Jis yra amatininko ir auksakalio dirbinys, apvilktas violetiniu ir raudonu drabužiu. Jie visi yra menininkų dirbiniai.

10:10  Tačiau Viešpats yra tikrasis Dievas, gyvasis Dievas ir amžinasis Karalius. Nuo Jo rūstybės dreba žemė ir Jo grūmojimo nepakelia tautos.

10:11  Taip turite jiems sakyti: „Dievai, kurie nepadarė nei dangaus, nei žemės, turi pradingti nuo žemės ir iš šios padangės“.

10:12  Jis sukūrė žemę savo jėga, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangus.

10:13  Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.

10:14  Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.

10:15  Jie yra tuštybė, paklydimo darbas. Aplankymo metu jie pražus.

10:16  Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas!

10:17  Susirinkite savo daiktus nuo žemės, tvirtovės gyventojai!

10:18  Nes taip sako Viešpats: „Šį kartą Aš išmesiu krašto gyventojus, prispausiu juos taip, kad jie pajus“.

10:19  Vargas man, esu sužeistas! Mano žaizda nepagydoma! Aš tariau: „Tai yra sielvartas, kurį turiu pakelti“.

10:20  Mano palapinė apiplėšta, visos virvės sutraukytos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra. Nėra kas ištiestų ir pakeltų mano palapinę.

10:21  Ganytojai tapo kvailiais ir neieškojo Viešpaties. Todėl jiems nesisekė, visa jų kaimenė bus išsklaidyta.

10:22  Štai žinia, kad artėja didelis pavojus iš šiaurės paversti Judo miestus griuvėsiais, šakalų buveinėmis.

10:23  Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori.

10:24  Bausk mane, Viešpatie, bet teisingai, nerūstaudamas, kad nesunaikintum manęs visiškai!

10:25  Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie Tavęs nepažįsta, ir ant giminių, kurios nesišaukia Tavęs, nes jos ėdė ir prarijo Jokūbą, dykuma pavertė jo gyvenvietes.

Chapter 11

11:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui:

11:2  „Klausyk sandoros žodžių ir kalbėk Judo žmonėms bei Jeruzalės gyventojams.

11:3  Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Prakeiktas žmogus, kuris nepaklūsta šitos sandoros žodžiams,

11:4  kuriuos Aš įsakiau jūsų tėvams, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš geležinės krosnies. Pakluskite mano balsui ir elkitės taip, kaip jums įsakiau, tai būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas,

11:5  kad ištesėčiau priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams paveldėti šalį, tekančią pienu ir medumi’“. Tada aš atsiliepiau: „Tebūna taip, Viešpatie!“

11:6  Paskui Viešpats man tarė: „Skelbk visus šiuos žodžius Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite!

11:7  Aš įsakmiai raginau jūsų tėvus, kai juos vedžiau iš Egipto, ir iki šios dienos, sakydamas: ‘Pakluskite mano balsui’.

11:8  Tačiau jie neklausė, bet sekė savo piktų širdžių užgaidas. Todėl Aš užvesiu jiems visus sandoros žodžius, kuriuos buvau jiems įsakęs, bet jie nesilaikė’“.

11:9  Viešpats vėl man kalbėjo: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai daro sąmokslą;

11:10  jie nusikalsta kaip jų protėviai, kurie atsisakė klausyti mano žodžių: jie seka svetimus dievus ir tarnauja jiems. Izraelis ir Judas sulaužė mano sandorą, kurią padariau su jų tėvais.

11:11  Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš užleisiu jiems nelaimę, iš kurios jie negalės ištrūkti, ir, kai jie šauksis manęs, Aš jų neišklausysiu.

11:12  Tada Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie smilkė, bet tie niekuo jiems nepadės nelaimės metu.

11:13  Judai, kiek tavo miestų, tiek dievų; kiek Jeruzalėje gatvių, tiek pasistatėte gėdingų aukurų smilkyti Baalui!

11:14  Nesimelsk už šitą tautą. Aš jų neišklausysiu, kai jie šauksis manęs suspaudimo metu.

11:15  Ko nori, mano mylimoji, mano namuose po savo begėdysčių su daugeliu? Ar šventa mėsa nukreips nuo tavęs nelaimę?’“

11:16  Žaliuojančiu, gražiu alyvmedžiu Viešpats vadino tave; dabar Jis ūžiančia ugnimi sudegina jo lapus ir šakas!

11:17  Kareivijų Viešpats, kuris pasodino tave, nusprendė tau nelaimę užleisti dėl Izraelio ir Judo nusikaltimų, kuriais jie užsitraukė Viešpaties rūstybę, smilkydami Baalui.

11:18  Viešpats man apreiškė, ir aš supratau; tada Tu parodei man jų piktus darbus.

11:19  Aš buvau kaip paklusnus avinėlis, vedamas pjauti, nežinojau, kad jie ruošė planus prieš mane: „Sunaikinkime medį ir jo vaisius! Išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad užmirštų jo vardą!“

11:20  Kareivijų Viešpatie, kuris teisi teisingai ir ištiri žmogaus širdį ir inkstus, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau pavedžiau savo bylą.

11:21  Taip sako Viešpats apie Anatoto vyrus, kurie ieško mano gyvybės, sakydami: „Nepranašauk Viešpaties vardu, kad mes tavęs nenužudytume!“

11:22  Todėl kareivijų Viešpats sako: „Aš juos nubausiu; jų jaunuoliai žus nuo kardo, o jų sūnūs ir dukterys mirs badu.

11:23  Iš jų niekas neišliks, kai užleisiu nelaimę ant Anatoto žmonių jų aplankymo metu“.

Chapter 12

12:1  Viešpatie, Tu liksi teisus, jei bylinėsiuosi su Tavimi! Tačiau leisk man kalbėti su Tavimi apie Tavo sprendimus. Kodėl nedorėliams sekasi ir kodėl be rūpesčių gyvena visi, kurie elgiasi klastingai?

12:2  Tu juos įsodinai, jie įleido šaknis, užaugo, nešė vaisių. Tu esi arti jų burnos, bet toli nuo jų širdies.

12:3  Viešpatie, Tu pažįsti mane, ištyrei mano širdį ir žinai, kokia ji yra prieš Tave. Atskirk juos kaip avis pjauti, paruošk juos žudymo dienai!

12:4  Ar ilgai liūdės šalis ir džius lauko augalai? Dėl jos gyventojų nedorybių išnyko žvėrys ir paukščiai. Jie sakė: „Jis nematys mūsų galo“.

12:5  Jei tu bėgai su pėstininkais ir jie nuvargino tave, tai kaip lenktyniausi su žirgais? Ir jei ramioje šalyje nesi saugus, tai ką darysi, Jordanui išsiliejus?

12:6  Net tavo broliai, tavo tėvo namai nėra tau ištikimi. Jie sušaukė minią tau už nugaros. Netikėk jais, nors jie kalba gražius žodžius.

12:7  Aš palikau savo namus, atsisakiau nuosavybės; kas mano sielai miela, atidaviau į priešo rankas.

12:8  Mano paveldėjimas pasidarė man kaip liūtas miške ir pakėlė savo balsą prieš mane, todėl ėmiau nekęsti jo.

12:9  Argi mano paveldėjimas margas paukštis, kad paukščiai apspitę puola jį? Ateikite, susirinkite, visi laukiniai žvėrys, ateikite ėsti!

12:10  Daug ganytojų naikino mano vynuogyną, mindžiojo mano paveldėjimą, pavertė mano puikųjį lauką tuščia dykuma.

12:11  Jie padarė jį dykuma, kuri verkia mano akivaizdoje. Visa šalis virto dykuma ir niekas dėl to nesisieloja.

12:12  Visoms dykumos kalvoms atėjo naikintojai. Viešpaties kardas ryja nuo vieno šalies krašto iki kito, joks žmogus neturi ramybės.

12:13  Jie sėjo kviečius, bet pjaus erškėčius, jie vargo, bet be naudos. Jie bus sugėdinti savo derliumi dėl Viešpaties rūstybės.

12:14  Taip sako Viešpats: „Visus piktus kaimynus, besikėsinančius į mano tautos, Izraelio, paveldėjimą, Aš išrausiu iš jų žemės, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo.

12:15  Tačiau, kai būsiu juos išrovęs, vėl jų pasigailėsiu ir juos visus sugrąžinsiu į jų paveldėjimą ir į jų kraštą.

12:16  Jei jie rūpestingai mokysis mano tautos kelių ir prisieks mano vardu: ‘Kaip Viešpats gyvas!’, kaip jie buvo išmokę mano tautą prisiekti Baalu, tai jiems leisiu įsikurti mano tautoje.

12:17  Bet jei jie neklausys, tai tokią tautą visiškai išrausiu ir sunaikinsiu, – sako Viešpats“.

Chapter 13

13:1  Viešpats tarė man: „Eik, nusipirk drobinį diržą ir juo susijuosk strėnas, bet nesušlapink jo“.

13:2  Aš nusipirkau diržą, kaip Viešpats liepė, ir susijuosiau.

13:3  Viešpats man antrą kartą sakė:

13:4  „Imk diržą, kurį nusipirkai ir kuris yra ant tavo strėnų, nueik prie Eufrato ir ten jį paslėpk uolos plyšyje“.

13:5  Aš nuėjau ir paslėpiau jį prie Eufrato, kaip Viešpats man liepė.

13:6  Praėjus daugeliui dienų, Viešpats man tarė: „Nueik prie Eufrato ir iš ten pasiimk diržą, kurį tau liepiau paslėpti“.

13:7  Aš nuėjau prie Eufrato, iškasiau diržą iš tos vietos, kur jį buvau paslėpęs, ir radau jį supuvusį, niekam nebetinkamą.

13:8  Tada Viešpats man kalbėjo:

13:9  „Taip Aš supūdysiu Judo ir Jeruzalės puikybę.

13:10  Šita pikta tauta, kuri atsisako klausyti mano žodžių, vaikšto paskui savo širdies užgaidas ir seka svetimus dievus, jiems tarnauja ir juos garbina, taps kaip šitas diržas, kuris niekam nebetinka.

13:11  Kaip diržas prisiglaudžia prie vyro strėnų, taip Aš norėjau, kad Izraelis ir Judas prisiglaustų prie manęs, – sako Viešpats. – Kad jie būtų mano tauta, mano garbė ir pasididžiavimas ir mano vardu vadintųsi, bet jie neklausė.

13:12  Sakyk jiems šiuos žodžius: ‘Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas ąsotis pripilamas vyno’. Jie tau sakys: ‘Argi mes nežinome, kad ąsotis skirtas supilti vynui?’

13:13  Tada jiems atsakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš nugirdysiu visus šitos šalies gyventojus: karalius, kurie sėdi Dovydo soste, kunigus, pranašus ir visus Jeruzalės gyventojus.

13:14  Aš sudaužysiu juos vienas į kitą, tėvus kartu su vaikais, – sako Viešpats. – Aš jų nepasigailėsiu, neužjausiu, bet sunaikinsiu’“.

13:15  Klausykitės ir supraskite, nebūkite išdidūs, nes Viešpats kalba!

13:16  Duokite Viešpačiui, savo Dievui, šlovę, kol nesutemo, prieš atsitrenkiant jūsų kojoms į tamsoje esančius kalnus! Jūs laukiate šviesos, bet Jis užleis tamsą, visišką tamsybę.

13:17  Jei jūs neklausysite, mano siela graudžiai verks dėl jūsų išdidumo ir mano akys ašaros, nes Viešpaties kaimenė vedama į nelaisvę.

13:18  Sakykite karaliui ir karalienei, kad jie nusižemintų ir sėstųsi žemai, nes nuo jų galvos nukris šlovės karūna.

13:19  Pietų krašto miestai bus užrakinti, ir nebus kas juos atidarytų; visas Judas bus išvestas į nelaisvę.

13:20  Pakelk savo akis ir žiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės! Kur yra tau patikėta kaimenė, tavo gražiosios avys?

13:21  Ką darysi, kai Jis tave aplankys? Tu pati pripratinai juos vadovauti tau? Argi nesuims tavęs skausmai kaip gimdyvės?

13:22  Jei sakysi savo širdy: „Kodėl man taip atsitiko?“ – Dėl tavo nuodėmių daugybės tavo sijonas pakeltas, tavo kulnai apnuoginti.

13:23  Jei etiopas galėtų pakeisti savo odos spalvą ir leopardas savo kailio dėmes, tai ir jūs galėtumėte daryti gera, kurie esate įpratę daryti pikta.

13:24  „Aš išsklaidysiu jus kaip pelus, kuriuos dykumos vėjas išnešioja.

13:25  Tai yra tau kritęs burtas ir tavo dalis nuo manęs, – sako Viešpats, – kadangi pamiršai mane ir pasitikėjai melu,

13:26  tai Aš užversiu tavo sijoną tau ant veido, kad pasirodytų tavo gėda.

13:27  Aš mačiau tavo svetimavimus, gašlumą ir paleistuvystę. Vargas tau, Jeruzale. Ar ilgai dar neapsivalysi?“

Chapter 14

14:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui apie sausrą:

14:2  „Judas liūdi, jo vartai svyruoja. Žmonės pajuodę guli ant žemės, ir Jeruzalės šauksmas kyla aukštyn.

14:3  Didikai siunčia tarnus vandens; tie nueina prie šulinių, bet, neradę vandens, sugrįžta tuščiais indais. Jie sugėdinti ir nusiminę, apdengtomis galvomis.

14:4  Nėra lietaus, žemė išdžiūvo. Artojai stovi susigėdę, galvas apsidengę.

14:5  Net elnė palieka savo jauniklį, nes nėra žolės.

14:6  Laukiniai asilai, stovėdami ant nuplikusių aukštumų, uosto vėją kaip šakalai; jų akys aptemę, nes nėra žolės“.

14:7  Viešpatie, nors mūsų nusikaltimai liudija prieš mus, gelbėk mus dėl savo vardo. Savo daugybe paklydimų Tau nusidėjome.

14:8  Izraelio viltie, gelbėtojau nelaimės metu! Kodėl Tu esi kaip svetimšalis, kaip keleivis, kuris užsuka tik nakvoti?

14:9  Kodėl Tu esi kaip bejėgis žmogus, kaip karžygys, kuris negali išgelbėti? Tačiau Tu, Viešpatie, esi tarp mūsų, mes vadinami Tavo vardu! Nepalik mūsų!

14:10  Taip sako Viešpats šiai tautai: „Jie mėgsta klajoti, nesulaiko savo kojų. Todėl Viešpats nepriims jų, Jis atsimins jų kaltę ir aplankys juos už jų nuodėmes“.

14:11  Viešpats man tarė: „Nesimelsk už šitą tautą, kad jai gerai sektųsi.

14:12  Nors jie pasninkaus, Aš neišklausysiu jų šauksmo; nors jie aukos deginamąsias ir duonos aukas, Aš nepriimsiu jų; Aš sunaikinsiu juos kardu, badu ir maru“.

14:13  Aš atsakiau: „Ak, Viešpatie Dieve, pranašai jiems skelbia: ‘Nematysite kardo ir nepajusite bado, bet jums duosiu tikrą ramybę šioje vietoje’“.

14:14  Viešpats man tarė: „Pranašai melagingai pranašauja mano vardu. Aš jų nesiunčiau, nepaliepiau ir nekalbėjau jiems. Jie jums pranašauja išgalvotus regėjimus, žyniavimus ir niekam tikusią, pačių prasimanytą apgaulę.

14:15  Todėl apie pranašus, kurie mano vardu pranašauja, sakydami: ‘Nebus nei kardo, nei bado šitoje šalyje’, nors Aš jų nesiunčiau, Viešpats taip sako: ‘Nuo kardo ir bado žus tie pranašai.

14:16  Ir žmonės, kuriems jie pranašauja, žus nuo kardo ir bado ir gulės Jeruzalės gatvėse – jie ir jų žmonos, sūnūs ir dukterys, – nes nebus kam palaidoti. Aš išliesiu jų nedorybes ant jų’“.

14:17  Viešpats liepė man sakyti jiems: „Mano akys plūsta ašaromis dieną ir naktį, negaliu nurimti, nes mano tauta nepagydomai sužeista.

14:18  Laukuose guli žuvusieji, mieste badas ir kančios. Pranašai ir kunigai be nuovokos vaikščioja po kraštą“.

14:19  Ar Tu visai išsižadėjai Judo, ar Sionas nusibodo Tavo sielai? Kodėl mus nepagydomai sumušei? Mes tikėjomės ramybės, tačiau nėra nieko gero, laukėme išgydymo, o štai – sunaikinimas!

14:20  Viešpatie, mes pripažįstame savo nedorybę ir mūsų tėvų kaltes, nes mes tau nusidėjome.

14:21  Neatstumk mūsų dėl savo vardo; nepaniekink savo šlovės sosto; atsimink sandorą su mumis ir nesulaužyk jos!

14:22  Ar pagonių tuštybės gali duoti lietaus, ar dangūs patys siunčia lietų? Ar ne Tu, Viešpatie, mūsų Dieve? Mes laukiame Tavęs, nes Tu visa padarei!

Chapter 15

15:1  Tada Viešpats man tarė: „Net jei Mozė ir Samuelis stotų mano akivaizdoje, mano širdies nepalenktų, nepagailėčiau šitos tautos. Pašalink juos iš mano akių, kad pasitrauktų.

15:2  Jei jie klaus tavęs: ‘Kur mums eiti?’, atsakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats: ‘Kas paskirtas mirčiai, teeina į mirtį, kas kardui – į žūtį, kas badui – į badą ir kas nelaisvei – į nelaisvę’.

15:3  Aš juos naikinsiu keturiais būdais: kardas žudys, šunys draskys, padangių paukščiai ir laukiniai žvėrys ris ir naikins.

15:4  Už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje, Aš atiduosiu juos vargui į visas žemės karalystes.

15:5  ‘Kas gailėsis tavęs, Jeruzale, kas tave užjaus? Ir kas teirausis apie tavo gerovę?

15:6  Tu mane palikai, – sako Viešpats, – ir atsukai man nugarą. Todėl Aš ištiesiu prieš tave savo ranką ir tave sunaikinsiu, Aš pavargau gailėtis’.

15:7  Aš juos vėtysiu visoje šalyje. Aš atimsiu jų vaikus ir naikinsiu juos, kadangi jie neatsisako savo kelių.

15:8  Jų našlių yra daugiau negu jūros smilčių. Aš atvedžiau jų jaunuoliams naikintoją, kuris staiga užpuolė, ir miestą apėmė siaubas.

15:9  Septynių sūnų motina nusilpo, ji atidavė dvasią; jai nusileido saulė dienos metu, ji buvo apvilta ir pažeminta. O likusius atiduosiu priešų kardui, – sako Viešpats“.

15:10  Motina, vargas man! Kam tu mane pagimdei vaidams ir kivirčams visame krašte? Nei aš skolinau, nei skolinausi, tačiau jie visi keikia mane.

15:11  Viešpats sako: „Tikrai su tavimi bus viskas gerai. Aš padarysiu, kad priešai užstos tave nelaimės ir pavojaus metu.

15:12  Ar gali geležis sulaužyti geležį iš šiaurės ir varį?

15:13  Tavo turtą ir lobius leisiu grobti už tavo nuodėmes visame krašte.

15:14  Aš pasiųsiu tave su priešais į svetimą kraštą. Mano rūstybės ugnis užsidegė, ji degins jus“.

15:15  Viešpatie, atsimink mane ir aplankyk mane. Atkeršyk už mane mano persekiotojams. Nesunaikink manęs, būdamas maloningas. Tu žinai, kad aš dėl Tavęs kenčiu priekaištus!

15:16  Tavo žodžiais maitinuosi. Tavo žodis džiugina mane, jis yra mano širdies linksmybė; aš vadinuosi Tavo vardu, Viešpatie, kareivijų Dieve!

15:17  Aš niekada nesėdėjau pašaipūnų būryje ir nesidžiaugiau. Aš sėdėjau vienišas dėl Tavo rankos, nes Tu pripildei mane apmaudo.

15:18  Kodėl mano skausmas nepraeina, žaizda nepagydoma? Nejaugi Tu būsi man kaip apgaulingas upelis, kaip nepatikimas vanduo?

15:19  Taip sako Viešpats: „Jei grįši, Aš vėl priimsiu tave, tu būsi mano tarnas. Tu atskirsi, kas brangu ir kas menka, būsi kaip mano lūpos. Jie kreipsis į tave, o ne tu į juos.

15:20  Aš padarysiu tave tvirta varine siena: nors jie kovos prieš tave, tačiau nenugalės – Aš būsiu su tavimi, tau padėsiu ir išgelbėsiu tave, – sako Viešpats, –

15:21  Aš išgelbėsiu tave iš priešo rankos ir išvaduosiu iš prispaudėjo rankos“.

Chapter 16

16:1  Viešpats kalbėjo man:

16:2  „Tau nevalia vesti žmonos ir turėti sūnų ar dukterų šioje vietoje,

16:3  nes Viešpats taip sako apie sūnus ir dukteris, gimstančius šitoje vietoje, ir apie jų motinas ir tėvus:

16:4  ‘Baisia mirtimi jie mirs! Jų niekas neapraudos ir nepalaidos, jie bus kaip mėšlas laukuose! Nuo kardo ir bado jie žus, jų lavonai bus ėdesiu padangių paukščiams ir laukiniams žvėrims’.

16:5  Taip sako Viešpats: ‘Neik į namus, kuriuose gedulas, neraudok ir neužjausk jų, nes Aš atėmiau iš šitos tautos savo ramybę, malonę ir pasigailėjimą.

16:6  Dideli ir maži mirs šitoje šalyje; jų nepalaidos ir neapraudos, nesiraižys dėl jų ir plikai nenusiskus.

16:7  Nelauš duonos gedinčiam, nepaguos dėl mirusio ir neduos gerti paguodos taurės dėl tėvo ar motinos.

16:8  Tau nevalia eiti į puotos namus ir ten sėdėti, valgyti ir gerti su jais.

16:9  Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš pašalinsiu tada šitoje vietoje, jums matant, džiaugsmo ir linksmybės balsą, jaunikio ir jaunosios balsą’.

16:10  Kai tu praneši šitai tautai visus tuos žodžius ir jie klaus: ‘Kodėl Viešpats paskelbė mums šitą didelę nelaimę? Kokia yra mūsų nuodėmė, kuo nusikaltome Viešpačiui, mūsų Dievui?’,

16:11  tada jiems atsakyk: ‘Nes jūsų tėvai paliko mane, sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mano įstatymo nesilaikė.

16:12  Jūs elgiatės dar blogiau negu jūsų tėvai, jūs sekate savo piktos širdies užgaidas, o manęs neklausote.

16:13  Aš išmesiu jus iš šitos šalies į šalį, kurios nežinote nei jūs, nei jūsų tėvai, ir ten dieną bei naktį tarnausite svetimiems dievams, nes Aš neberodysiu jums savo malonės.

16:14  Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai nebesakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!’

16:15  Bet sakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš šiaurės ir iš visų šalių, kuriose jie buvo išsklaidyti’. Aš juos sugrąžinsiu į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.

16:16  Aš pasiųsiu daug žvejų, kurie žvejos juos; po to pasiųsiu daug medžiotojų, kurie juos medžios kalnuose ir kalvose bei uolų plyšiuose.

16:17  Mano akys seka juos visuose keliuose, jie negali pasislėpti nuo manęs, mano akys mato jų kaltę.

16:18  Aš visų pirma dvigubai atlyginsiu jiems už jų nusikaltimus, nes jie suteršė mano žemę ir mano paveldėjimą pripildė savo šlykščiais ir bjauriais stabais’“.

16:19  Viešpatie, Tu esi mano stiprybė ir mano pilis, mano priebėga nelaimės metu! Pas Tave ateis tautos nuo žemės pakraščių ir sakys: „Mūsų tėvai paveldėjo tik apgaulę, tuštybę ir stabus, kurie jiems nieko nepadėjo“.

16:20  Ar gali žmogus pasidaryti dievų? Juk jie ne dievai!

16:21  „Aš leisiu jiems patirti savo galią ir jie žinos, kad mano vardas yra Viešpats“.

Chapter 17

17:1  Judo nuodėmė užrašyta geležiniu rašikliu, aštriu deimantu įrėžta į jų širdį ir ant aukurų ragų,

17:2  kol jų vaikai atsimena aukurus ir alkus po žaliuojančiais medžiais ant aukštų kalvų.

17:3  O mano kalne laukuose! Tavo turtą ir visus lobius leisiu išplėšti visame krašte už tavo nuodėmes.

17:4  Tu turėsi palikti savo paveldėjimą, kurį tau daviau; tave padarysiu vergu priešų šalyje, kurios nepažįsti, nes mano rūstybės ugnis degs amžinai.

17:5  Taip sako Viešpats: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties.

17:6  Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.

17:7  Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!

17:8  Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių.

17:9  Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!

17:10  Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius“.

17:11  Kaip kurapka, tupinti ant kiaušinių, bet neišperinti jų, yra tas, kuris neteisingai įgyja turtą. Gyvenimui įpusėjus turtai paliks jį, ir galiausiai jis liks kaip kvailys.

17:12  Mūsų šventykla yra šlovingas sostas, išaukštintas nuo pradžios.

17:13  Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes, nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.

17:14  Viešpatie, pagydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius!

17:15  Jie man sako: „Kur Viešpaties žodis? Teateina dabar!“

17:16  Aš niekados nevengiau būti ganytoju pas Tave ir nelaukiau nelaimės. Tu žinai visa, ką kalbėjau.

17:17  Negąsdink manęs, Tu esi mano viltis piktą dieną.

17:18  Sugėdink mano persekiotojus ir išgąsdink juos, bet ne mane! Siųsk jiems piktą dieną ir sunaikink juos dvigubu sunaikinimu!

17:19  Viešpats įsakė man: „Eik ir atsistok šventyklos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose,

17:20  sakydamas jiems: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, Judo karaliai ir visi Judo bei Jeruzalės gyventojai, kurie įeinate pro šiuos vartus!

17:21  Taip sako Viešpats: ‘Saugokitės ir neneškite nieko sabato dieną pro Jeruzalės vartus.

17:22  Neišneškite jokios naštos iš savo namų sabato dieną ir nedirbkite jokio darbo, bet švęskite sabatą, kaip įsakiau jūsų tėvams.

17:23  Tačiau jie neklausė ir nekreipė dėmesio, bet užsispyrė, kad negirdėtų ir nepriimtų pamokymo.

17:24  Jei jūs manęs paklausysite, – sako Viešpats, – ir nenešite jokios naštos į šitą miestą pro vartus sabato dieną, bet švęsite sabatą ir nedirbsite jokio darbo,

17:25  tai pro šito miesto vartus įeis karaliai ir kunigaikščiai, sėdintieji Dovydo soste; važiuos vežimais ir jos ant žirgų jie ir jų kunigaikščiai, Judo ir Jeruzalės gyventojai; ir šitas miestas pasiliks per amžius.

17:26  Jie ateis iš Judo miestų, iš Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš lygumos, iš kalnyno ir pietų šalies, atnešdami deginamąsias, padėkos ir duonos aukas bei smilkalus į Viešpaties namus.

17:27  Bet jei manęs neklausysite, nešvęsite sabato, nešite naštas pro Jeruzalės vartus sabato dieną, tai Aš uždegsiu jos vartus ir sunaikinsiu Jeruzalės rūmus’“.

Chapter 18

18:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui:

18:2  „Eik į puodžiaus namus, ten tu išgirsi mano žodžius!“

18:3  Aš, nuėjęs į puodžiaus namus, radau jį bedirbantį prie žiestuvo.

18:4  Indas, kurį jis darė iš molio, nepavyko, ir jis iš naujo nužiedė kitą indą, kokį panorėjo.

18:5  Tada Viešpats tarė man:

18:6  „Izraelitai, ar Aš negaliu su jumis taip daryti, kaip šitas puodžius? Kaip molis puodžiaus rankoje, taip jūs, izraelitai, mano rankoje.

18:7  Kartais Aš grasinu tautai ar karalystei ją išrauti, sužlugdyti ir sunaikinti,

18:8  bet jei tauta, kuriai grasinu, nusisuka nuo savo piktų darbų, tai Aš susilaikau nuo to pikto, kurį buvau jai numatęs.

18:9  Kartais Aš pažadu tautai ar karalystei ją statyti ir įtvirtinti,

18:10  bet jei ji daro pikta ir neklauso manęs, tai Aš susilaikau nuo to gero, kurį buvau pažadėjęs padaryti.

18:11  Taigi dabar sakyk Judo ir Jeruzalės gyventojams, kad Aš ketinu juos bausti, jeigu jie neatsisakys savo piktų kelių ir nedarys to, kas gera“.

18:12  Bet jie atsakė: „Jokių vilčių. Mes vykdysime savo pačių sumanymus ir elgsimės, kaip mums patinka“.

18:13  Todėl taip sako Viešpats: „Klauskite pagonių, ar kas praeityje girdėjo apie tokius dalykus, kokius padarė Izraelis!

18:14  Ar pradingsta nuo Libano uolų baltas sniegas? Ar išsenka šaltinio šaltas, tekantis vanduo?

18:15  Tačiau mano tauta pamiršo mane, tuštybėms jie smilko smilkalus! Jie nukrypo nuo savo seno kelio ir eina takais, o ne vieškeliu,

18:16  kad padarytų savo šalį dykuma, amžina pajuoka. Kiekvienas praeivis ja baisėsis ir kraipys galvą.

18:17  Kaip rytų vėjas Aš juos išsklaidysiu priešo akivaizdoje, nugarą atsuksiu jiems jų nelaimės dieną!“

18:18  Jie tarėsi: „Susirinkime ir surenkime prieš Jeremiją sąmokslą! Įstatymas tebėra pas kunigą, patarimas – pas išminčių, žodis – pas pranašą. Eikime ir pulkime jį liežuviu, nekreipkime dėmesio į jo kalbas“.

18:19  Viešpatie, saugok mane ir išgirsk, ką mano priešininkai kalba.

18:20  Argi atmokama už gera piktu? Jie kasa duobę mano gyvybei. Atsimink, kaip aš stovėjau Tavo akivaizdoje ir kalbėjau už juos, kad nukreipčiau nuo jų Tavo rūstybę!

18:21  Jų vaikai tebadauja, atiduok juos kardo valiai. Jų žmonos tenetenka vaikų ir tetampa našlėmis, jų vyrai – tepražūna, o jaunuoliai tekrinta kovoje.

18:22  Tegul pasigirsta šauksmas iš jų namų, kai juos staiga užpuls priešai! Jie kasė duobę, norėdami mane pagauti, ir slapta dėjo man spąstus.

18:23  Viešpatie, tu žinai visą jų sąmokslą nužudyti mane. Neatleisk jų kalčių ir nuodėmių nepašalink! Tebūna jie parblokšti Tavo akivaizdoje! Nubausk juos savo rūstybės metu!

Chapter 19

19:1  Viešpats sako: „Eik, nusipirk iš puodžiaus molinį ąsotį ir paimk su savimi kelis vyresniuosius kunigus ir kelis tautos vyresniuosius.

19:2  Nuėjęs į Ben Hinomo slėnį, kuris yra prie Šukių vartų, skelbk žodžius, kuriuos tau kalbėsiu,

19:3  ir sakyk: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš užleisiu ant šitos vietos tokią nelaimę, kad kiekvienam, kuris išgirs apie ją, suspengs ausyse.

19:4  Jie paliko mane ir sutepė šitą vietą, smilkė joje kitiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jų tėvai, nei Judo karaliai. Jie pripildė šitą vietą nekalto kraujo.

19:5  Jie statė Baalui aukurus, ant kurių degino savo vaikus kaip aukas Baalui; to Aš neįsakiau ir tai man niekada neatėjo į galvą.

19:6  Todėl ateis diena, kai šita vieta nesivadins Tofetu ar Ben Hinomo slėniu, bet žudynių slėniu.

19:7  Aš nieku paversiu Judo ir Jeruzalės išmintį, jie kris nuo kardo priešų akivaizdoje ir nuo rankos tų, kurie siekia jų gyvybės. Aš atiduosiu jų lavonus padangių paukščiams ir laukiniams žvėrims.

19:8  Aš padarysiu šitą miestą dykuma ir pajuoka: kiekvienas, praeinantis pro jį, baisėsis jo nelaimėmis.

19:9  Jie valgys kūnus savo vaikų ir vienas kito, kai priešai juos apguls ir prispaus tie, kurie siekia jų gyvybės’.

19:10  Sudaužyk ąsotį su tavimi atėjusių vyrų akivaizdoje

19:11  ir jiems sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš sudaužysiu šitą tautą ir miestą lygiai taip, kaip sudaužomas puodžiaus indas, ir jo nebegalima sulipdyti. Jie laidos Tofete, kol nebeliks jame vietos.

19:12  Aš padarysiu su šita vieta ir su jos gyventojais taip, kad šitas miestas bus panašus į Tofetą.

19:13  Jeruzalės ir Judo karalių namai bus suteršti kaip Tofeto vieta, nes ant stogų jie smilkė dangaus kareivijai ir aukojo geriamąsias aukas svetimiems dievams’“.

19:14  Jeremijas, sugrįžęs iš Tofeto, kur Viešpats jį buvo siuntęs pranašauti, atsistojo Viešpaties namų kieme ir kalbėjo visai tautai:

19:15  „Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš užleisiu ant šito miesto ir ant visų jo miestų nelaimę, kurią paskelbiau, nes jie yra kietasprandžiai ir neklauso mano žodžio’“.

Chapter 20

20:1  Kunigas Pašhūras, Imero sūnus, vyriausiasis Viešpaties namų prižiūrėtojas, girdėjo Jeremiją pranašaujant.

20:2  Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą viršutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų.

20:3  Kai rytą Pašhūras išlaisvino Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė: „Ne Pašhūru tave pavadino Viešpats, bet siaubu.

20:4  Nes taip sako Viešpats: ‘Aš padarysiu tave siaubu tau ir visiems tavo draugams; jie kris nuo priešų kardo tau matant, o visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus rankas, kuris juos ištrems ir žudys.

20:5  Aš atiduosiu visus šito miesto turtus, visas jo atsargas, brangenybes ir visus Judo karalių lobius į jų priešų rankas, kurie juos pasiims ir išgabens į Babiloną.

20:6  O tu, Pašhūrai, ir visi tavo namai būsite išvesti į nelaisvę. Į Babiloną tave nuvarys, kur tu ir tavo draugai, kuriems pranašavai melus, mirsite ir būsite palaidoti’“.

20:7  Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs.

20:8  Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: „Plėšimas, smurtas!“ Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis.

20:9  Aš galvojau: „Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu“. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau.

20:10  Aš girdėjau daugelį šnibždant: „Įskųskime jį!“ Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: „Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!“

20:11  Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius.

20:12  Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą!

20:13  Giedokite Viešpačiui, girkite Viešpatį, nes Jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš piktadarių rankų!

20:14  Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta!

20:15  Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: „Tau gimė sūnus!“, ir jį labai pradžiugino.

20:16  Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį

20:17  dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai!

20:18  Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

Chapter 21

21:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai karalius Zedekijas siuntė pas jį Malkijos sūnų Pašhūrą ir kunigą Sofoniją, Maasėjos sūnų:

21:2  „Babilono karalius Nebukadnecaras kariauja prieš mus; paklausk už mus Viešpatį, gal Jis padarys stebuklą kaip seniau ir priešas turės atsitraukti nuo mūsų?“

21:3  Jeremijas jiems atsakė: „Taip sakykite Zedekijui:

21:4  ‘Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš apgręšiu kovos ginklus jūsų rankose, kuriais kariaujate prieš Babilono karalių ir chaldėjus, jus apgulusius, ir juos surinksiu viduryje šio miesto.

21:5  Aš pats, įpykęs, užsirūstinęs ir įnirtęs, kariausiu prieš jus ištiesta galinga ranka

21:6  ir ištiksiu šito miesto žmones bei gyvulius. Jie mirs nuo didelio maro’.

21:7  Viešpats sako: ‘Po to Aš atiduosiu Zedekiją, Judo karalių, jo tarnus ir miesto gyventojus, išlikusius nuo maro, kardo ir bado, į Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas ir rankas tų, kurie siekia jų gyvybės. Jis žudys juos kardu, nieko nesigailėdamas ir neužjausdamas’“.

21:8  Šitai tautai sakyk: „Taip sako Viešpats: ‘Aš leidžiu jums pasirinkti gyvenimo kelią ar mirties kelią.

21:9  Kas pasiliks šitame mieste, mirs nuo kardo, bado ir maro, o kas išeis ir pasiduos chaldėjams, jus apgulusiems, išliks gyvas ir išgelbės savo gyvybę.

21:10  Aš atsigręžiau į šitą miestą daryti pikta, o ne gera, – sako Viešpats, – į Babilono karaliaus rankas jis bus atiduotas, o tas jį sudegins’“.

21:11  Judo karalių namams sakyk: „Klausykite Viešpaties žodžio,

21:12  Dovydo namai: ‘Taip sako Viešpats: ‘Elkitės kasdien teisingai, ginkite skriaudžiamuosius, kad mano rūstybė neužsidegtų neužgesinama ugnimi dėl jūsų piktadarysčių’“.

21:13  „Aš esu prieš tave, slėnio gyventoja, lygumos uola, – sako Viešpats. – Jūs sakote: ‘Kas galėtų mus užpulti ir įsibrauti į mūsų buveines?’

21:14  Aš nubausiu jus pagal jūsų darbus, – sako Viešpats, – įžiebsiu ugnį jūsų miške, kad sudegintų visą apylinkę“.

Chapter 22

22:1  Taip sako Viešpats: „Eik į Judo karaliaus rūmus ir ten kalbėk šiuos žodžius:

22:2  ‘Judo karaliau, kuris sėdi Dovydo soste, tavo tarnai ir žmonės, kurie įeinate pro šituos vartus, klausykite Viešpaties žodžio:

22:3  ‘Elkitės teisiai ir teisingai, ginkite skriaudžiamuosius, o svetimšalio, našlaičio ir našlės neskriauskite ir nenaudokite prieš juos prievartos, nepraliekite nekalto kraujo šitoje vietoje.

22:4  Jei jūs tikrai taip darysite, pro šitų namų vartus įeis karaliai, sėdintieji Dovydo soste, jie, jų tarnai ir tauta važiuos vežimais ir jos ant žirgų.

22:5  Bet jei neklausysite šitų žodžių, tai prisiekiu savimi, – sako Viešpats, – kad šitie namai pavirs griuvėsiais’“.

22:6  Judo karaliaus namams Viešpats sako: „Tu esi man Gileado kraštas, aukščiausia Libano viršūnė, bet Aš padarysiu tave dykuma ir negyvenamais miestais.

22:7  Aš siųsiu naikintojų prieš tave, kurie savo įrankiais nukirs tavo rinktinius kedrus ir sudegins juos.

22:8  Daugelis tautų eis pro šitą miestą, klausinėdami vienas kito: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitam dideliam miestui?’

22:9  Jiems atsakys: ‘Kadangi jie paliko Viešpaties, savo Dievo, sandorą, garbino svetimus dievus ir jiems tarnavo’“.

22:10  Neverkite mirusio ir neraudokite dėl jo. Verkite to, kuris išėjo, nes jis nebesugrįš ir nebematys savo gimtojo krašto.

22:11  Nes taip sako Viešpats apie Jozijo sūnų Šalumą, Judo karalių, karaliavusį savo tėvo Jozijo vietoje: „Jis išėjo iš šitos vietos ir nebesugrįš;

22:12  ten jis ir mirs savo nelaisvės vietoje, neišvydęs savo šalies.

22:13  Vargas statančiam namus neteisybe ir suktybėmis, kuris verčia artimą dirbti jam ir neatlygina už darbą,

22:14  kuris sako: ‘Aš pasistatysiu didelius namus erdviais kambariais’, išsikerta langus, apkala sienas kedro lentomis ir nudažo raudonai.

22:15  Ar tu karaliausi dėl to, kad pasistatei kedro namus? Ar tavo tėvas nevalgė ir negėrė, nebuvo teisus ir teisingas, ir ar ne dėl to jam sekėsi?

22:16  Jis gynė vargšo ir beturčio teises, ir jam sekėsi. Tai ir yra mano pažinimas, – sako Viešpats. –

22:17  Tavo akys ir širdis linkusios į godumą ir trokšta pralieti nekaltą kraują, vykdyti priespaudą bei prievartą“.

22:18  Todėl apie Jozijo sūnų Jehojakimą, Judo karalių, Viešpats sako: „Jo neapraudos, sakydami: ‘O mano broli! O sesuo!’, arba: ‘O valdove! O jūsų didenybe!’

22:19  Jis bus palaidotas kaip asilas, nuvilktas ir numestas už Jeruzalės vartų“.

22:20  „Eik į Libaną ir šauk, garsiai dejuok Bašane, verk Abarimo kalnyne, nes sunaikinti visi tavo meilužiai.

22:21  Aš kalbėjau tau, kai tu dar klestėjai, bet tu neklausei. Taip tu elgeisi nuo pat savo jaunystės, neklausydama mano balso.

22:22  Visus tavo ganytojus nuneš vėjas, visi tavo meilužiai bus ištremti. Tada tu gėdysies ir rausi dėl savo nedorybių.

22:23  Tu susikrovei lizdą Libano kedruose. Kaip tu vaitosi, kai tave suims gimdymo skausmai!

22:24  Kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – nors Jehojakimo sūnus Konijas, Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, Aš jį nutraukčiau.

22:25  Aš atiduosiu tave į rankas tų, kurie siekia tavo gyvybės, kurių tu bijai, į Babilono karaliaus Nebukadnecaro ir į chaldėjų rankas.

22:26  Aš išmesiu tave ir tavo motiną, kuri tave pagimdė, į šalį, kuri nėra jūsų gimtinė, ir ten jūs mirsite.

22:27  Bet į šalį, kur jūs norėsite sugrįžti, nebesugrįšite“.

22:28  Argi tas žmogus Konijas yra paniekintas stabas? Argi jis indas, kuris niekam nepatinka? Kodėl jis ir jo vaikai ištremti į šalį, apie kurią jie nieko nežinojo?

22:29  O žeme, žeme! Klausykis Viešpaties žodžio!

22:30  Taip sako Viešpats: „Užrašykite šitą vyrą kaip bevaikį, kuriam nesiseka gyvenime, nes iš jo palikuonių nė vienas nesėdės Dovydo soste ir nevaldys Judo“.

Chapter 23

23:1  „Vargas ganytojams, kurie mano ganyklos avis naikina ir išsklaido!“ – sako Viešpats.

23:2  Todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie savo tautos ganytojus: „Jūs išsklaidėte mano avis ir jų neaplankėte. Todėl Aš jus aplankysiu dėl jūsų piktų darbų.

23:3  Aš pats surinksiu savo bandos likutį iš visų šalių, į kurias Aš jas išvariau, ir sugrąžinsiu į ganyklą; ten jos bus vaisingos ir dauginsis.

23:4  Aš paskirsiu joms ganytojų, kurie tikrai jas ganys. Jos nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks, – sako Viešpats“.

23:5  „Ateis diena, – sako Viešpats, – kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte.

23:6  Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: ‘Viešpats, mūsų teisumas’.

23:7  Tuomet nebesakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto krašto’,

23:8  bet sakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė ir parvedė Izraelio palikuonis iš šiaurės ir iš visų kraštų, į kuriuos Aš juos buvau išvaręs’. Ir jie gyvens savo žemėje“.

23:9  Mano širdis plyšta krūtinėje dėl pranašų, visi mano kaulai dreba. Aš esu kaip girtas vyras, kaip įveiktas vyno vyras dėl Viešpaties ir Jo šventų žodžių.

23:10  „Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios stepių ganyklos. Jų siekiai yra pikti, jų jėga – neteisybė.

23:11  Jų pranašai ir kunigai yra bedieviai, net savo namuose aptinku jų nedorybę“, – sako Viešpats.

23:12  „Jų kelias yra slidus kelias tamsoje, kuriuo eidami, jie paslys ir grius. Aš siųsiu sunaikinimą ir bausiu juos“, – sako Viešpats.

23:13  Tarp Samarijos pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalo vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį.

23:14  Tarp Jeruzalės pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai.

23:15  Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: „Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje“.

23:16  Taip sako Viešpats: „Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties.

23:17  Jie sako tiems, kurie niekina mane: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: ‘Jums neatsitiks nieko pikto’“.

23:18  Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo?

23:19  Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų.

23:20  Nenusigręš Viešpaties rūstybė. Jis įvykdys visa, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai aiškiai suprasite.

23:21  „Aš nesiunčiau šitų pranašų, jie patys bėgo! Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo!

23:22  Jei jie būtų buvę mano pasitarime ir skelbtų mano žodžius tautai, jie būtų nukreipę juos nuo jų pikto kelio ir nuo jų piktų darbų.

23:23  Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas?

23:24  Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau? – sako Viešpats. – Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės?

23:25  Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’

23:26  Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę?

23:27  Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo.

23:28  Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?“ – sako Viešpats.

23:29  „Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?

23:30  Aš esu prieš pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas nuo kito!

23:31  Aš esu prieš pranašus, kurie savo liežuviu sako: ‘Jis pasakė’.

23:32  Aš esu prieš tuos, kurie pranašauja melagingus sapnus. Jie pasakoja ir klaidina mano tautą savo lengvabūdiškais melais. Aš nesiunčiau jų ir jiems neįsakiau; jie visi yra nenaudingi šitai tautai“, – sako Viešpats.

23:33  „Jei tave klaus šita tauta, pranašas ar kunigas: ‘Kokia Viešpaties našta?’, atsakyk jiems: ‘Kokia našta? Viešpats sako: ‘Aš jus atmesiu’.

23:34  Bet jei pranašas, kunigas ar kitas žmogus sakytų: ‘Viešpaties našta’, – tai Aš nubausiu jį ir jo namus.

23:35  Taip jūs privalote sakyti savo artimui ar savo broliui: ‘Ką atsakė Viešpats?’, arba: ‘Ką kalbėjo Viešpats?’

23:36  Neminėkite daugiau Viešpaties naštos, nes kiekvienas žmogaus žodis bus jam našta; jūs iškraipote gyvojo Dievo, kareivijų Viešpaties, žodžius.

23:37  Jūs turite klausti pranašo: ‘Ką tau atsakė Viešpats?’, arba: ‘Ką kalbėjo Viešpats?’

23:38  Bet kadangi jūs sakote: ‘Viešpaties našta’, nors Aš įsakiau nesakyti: ‘Viešpaties našta’,

23:39  Aš visiškai pamiršiu jus ir apleisiu jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams, ir pašalinsiu iš savo akivaizdos.

23:40  Aš užtrauksiu jums amžiną pajuoką ir nepamirštamą gėdą“.

Chapter 24

24:1  Viešpats man parodė dvi figų pintines, padėtas prie Viešpaties šventyklos. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ištrėmė iš Jeruzalės į Babiloną Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, bei Judo kunigaikščius, kalvius ir amatininkus.

24:2  Vienoje pintinėje buvo labai gerų, ankstyvųjų figų, o kitoje pintinėje – labai blogų figų, kurių nebegalima valgyti.

24:3  Viešpats klausė manęs: „Ką matai, Jeremijau?“ Aš atsakiau: „Figų. Gerosios figos labai geros, o blogosios tokios blogos, kad jų nebegalima valgyti“.

24:4  Tada Viešpats man kalbėjo:

24:5  „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kokios šitos gerosios figos, tokie man bus Judo tremtiniai, kuriuos pasiunčiau iš šitos vietos į chaldėjų šalį.

24:6  Aš palankiai žiūrėsiu į juos ir parvesiu juos atgal į šitą šalį, juos atstatysiu ir nebegriausiu, juos įsodinsiu ir neišrausiu.

24:7  Aš duosiu jiems širdis, kurios pažintų mane, kad Aš esu Viešpats. Jie bus mano tauta, o Aš jiems būsiu jų Dievas, nes jie grįš prie manęs visa širdimi.

24:8  Aš padarysiu su Judo karaliumi Zedekiju ir Jeruzalės gyventojais, pasilikusiais šitoje šalyje ir apsigyvenusiais Egipto krašte, kaip su blogosiomis figomis, kurių negalima valgyti.

24:9  Aš juos padarysiu baidykle visoms žemės karalystėms, gėda ir patarle, pašaipa ir keiksmažodžiu visose vietose, kur juos išvysiu.

24:10  Aš siųsiu jiems kardą, badą ir marą, kol jie bus išnaikinti krašte, kurį daviau jiems ir jų tėvams“.

Chapter 25

25:1  Žodis Jeremijui apie visą Judo tautą ketvirtaisiais Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, viešpatavimo metais. Tai buvo pirmieji Babilono karaliaus Nebukadnecaro metai.

25:2  Pranašas Jeremijas kalbėjo visai Judo tautai ir visiems Jeruzalės gyventojams:

25:3  „Nuo tryliktųjų Amono sūnaus Jozijo, Judo karaliaus, metų iki šios dienos, dvidešimt trejus metus, Viešpats kalbėjo man, ir aš skelbiau tai jums, keldamasis anksti rytą, bet jūs neklausėte.

25:4  Viešpats siuntė pas jus savo tarnus, pranašus, bet jūs neklausėte ir nekreipėte dėmesio.

25:5  Jie sakė: ‘Palikite kiekvienas savo piktą kelią ir piktus darbus, tai liksite gyventi žemėje, kurią Viešpats davė jums ir jūsų tėvams amžinai.

25:6  Nesekiokite svetimų dievų, netarnaukite jiems ir negarbinkite jų, nerūstinkite manęs savo rankų darbais, ir Aš jūsų nebausiu’.

25:7  ‘Bet jūs neklausėte manęs, – sako Viešpats, – ir savo rankų darbais užrūstinote mane savo nenaudai.

25:8  Todėl taip sako kareivijų Viešpats: ‘Kadangi jūs neklausėte mano žodžių,

25:9  tai Aš surinksiu visas šiaurės tautas pas Babilono karalių Nebukadnecarą, mano tarną, ir jas atvesiu į šitą šalį prieš jus ir visų šitų aplinkinių tautų gyventojus; Aš sunaikinsiu juos ir padarysiu pasibaisėjimu, pašaipa ir amžina dykyne.

25:10  Aš atimsiu iš jūsų džiaugsmo ir linksmybės balsus, jaunikio ir jaunosios balsus, girnų ūžesį ir žibintų šviesą.

25:11  Visas kraštas pavirs baisia dykuma, ir šios tautos tarnaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų.

25:12  Po septyniasdešimties metų Aš nubausiu Babilono karalių, jo tautą ir chaldėjų šalį už jų nedorybes ir ją paversiu amžina dykyne.

25:13  Aš įvykdysiu viską, ką kalbėjau, kas parašyta šitoje knygoje, ką Jeremijas pranašavo apie tautas.

25:14  Jie tarnaus galingoms tautoms ir jų karaliams. Aš jiems atlyginsiu pagal jų nusikaltimus’“.

25:15  Viešpats, Izraelio Dievas, man įsakė: „Imk šitą rūstybės vyno taurę iš mano rankos ir girdyk juo visas tautas, pas kurias Aš tave siunčiu.

25:16  Jos gers, svyrinės ir bus pamišusios dėl kardo, kurį siųsiu jiems!“

25:17  Aš ėmiau taurę iš Viešpaties rankos ir girdžiau visas tautas, pas kurias Viešpats mane siuntė:

25:18  Jeruzalę, Judo miestus, jo karalius ir kunigaikščius, kad jie taptų apleisti, pašaipa ir keiksmu iki šios dienos.

25:19  Faraoną, Egipto karalių, jo tarnus, kunigaikščius, visą tautą

25:20  ir visus ten gyvenančius svetimtaučius; visus Uco šalies ir filistinų šalies karalius, Aškeloną, Gazą, Ekroną ir Ašdodo likutį;

25:21  Edomą, Moabą ir amonitus;

25:22  visus Tyro ir Sidono karalius, taip pat salų ir pajūrio karalius;

25:23  Dedaną, Temą, Būzą ir visus esančius tolimiausiuose pakraščiuose;

25:24  visus Arabijos karalius, kurie gyvena dykumoje;

25:25  visus Zimrio, Elamo ir medų karalius;

25:26  visus šiaurės karalius, artimuosius ir tolimuosius, vieną po kito, ir visas karalystes, kurios yra visoje žemėje. O Šešacho karalius gers paskutinis.

25:27  „Tu jiems sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Gerkite, pasigerkite ir vemkite! Kriskite nuo kardo, kurį siunčiu jums, ir nebeatsikelkite!’

25:28  Jei jie nesutiks imti taurės iš tavo rankos ir gerti, tai jiems sakyk: ‘Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Jūs tikrai gersite!’

25:29  Mieste, kuris vadinamas mano vardu, Aš pradedu vykdyti bausmę, o jūs tikitės likti nenubausti? Jūs neliksite nenubausti, nes Aš pašauksiu kardą visiems žemės gyventojams’.

25:30  Pranašauk prieš juos visus šiuos žodžius: ‘Viešpats grūmoja iš aukštybės, iš Jo šventos buveinės skamba Jo balsas. Jis grūmoja savo kaimenei, šūkauja kaip vynuogių mynėjai.

25:31  Visus žemės pakraščius pasieks garsas, nes Viešpats teis visas tautas, visą žmoniją ir nedorėlius jis atiduos kardui’“, – sako Viešpats.

25:32  Taip sako kareivijų Viešpats: „Nelaimė eina iš tautos į tautą, didelė audra kyla nuo žemės pakraščių.

25:33  Viešpaties užmuštųjų tą dieną bus pilna žemė. Jų neapraudos, nesurinks ir nepalaidos – jie bus mėšlas dirvai tręšti.

25:34  Kaimenės vedliai ir ganytojai, šaukite ir voliokitės pelenuose! Atėjo metas skersti ir išsklaidyti jus, jūs krisite kaip gražūs indai.

25:35  Kaimenės ganytojai ir vedliai neturės galimybės pabėgti nė išsigelbėti.

25:36  Štai ganytojų šauksmas ir kaimenės vedlių verksmas, nes Viešpats sunaikina jų ganyklą.

25:37  Sunaikintos yra ramios buveinės dėl Viešpaties rūstybės užsidegimo.

25:38  Jis paliko savo namus kaip liūtas, jų šalis virto dykyne dėl prispaudėjų žiaurumo, dėl Jo rūstybės užsidegimo“.

Chapter 26

26:1  Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, karaliavimo pradžioje Viešpats kalbėjo:

26:2  „Atsistok Viešpaties namų kieme ir kalbėk visiems Judo miestams, atėjusiems į Viešpaties namus pagarbinti. Visa, ką tau įsakiau, pasakyk jiems, nepraleisk nė žodžio!

26:3  Gal jie klausysis ir atsisakys savo piktų kelių, kad galėčiau atsisakyti bausmės, kurią esu jiems numatęs.

26:4  Jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Jei manęs neklausysite ir nesilaikysite mano įstatymo, kurį jums daviau,

26:5  neklausysite mano tarnų pranašų, kuriuos, anksti keldamas, jums siunčiu, nors neklausote jų,

26:6  tai Aš padarysiu šituos namus kaip Šiloją ir šitą miestą keiksmažodžiu visoms tautoms’“.

26:7  Kunigai, pranašai ir visa tauta girdėjo Jeremiją kalbant šiuos žodžius Viešpaties namuose.

26:8  Kai Jeremijas baigė kalbėti, ką Viešpats jam buvo įsakęs pranešti visai tautai, jį nutvėrė kunigai, pranašai ir visa tauta, šaukdami: „Tu turi mirti!

26:9  Kodėl pranašavai Viešpaties vardu, kad šitie namai bus kaip Šilojas ir miestas bus nebegyvenamas?“ Visa tauta susibūrė prieš Jeremiją prie Viešpaties namų.

26:10  Kai Judo kunigaikščiai išgirdo apie tai, jie nuėjo iš karaliaus namų į Viešpaties namus ir atsisėdo Viešpaties namų Naujuosiuose vartuose.

26:11  Kunigai ir pranašai kalbėjo kunigaikščiams ir visai tautai: „Šitas vyras nusipelnė mirties, nes jis pranašavo prieš šitą miestą, kaip jūs girdėjote savo ausimis“.

26:12  Jeremijas atsakė kunigaikščiams ir visai tautai: „Viešpats siuntė mane pranašauti prieš šituos namus ir šitą miestą tais žodžiais, kuriuos jūs girdėjote.

26:13  Taigi dabar pakeiskite savo kelius bei darbus ir klausykite Viešpaties, savo Dievo, tai Jis pasigailės jūsų ir nesiųs sunaikinimo.

26:14  O aš esu jūsų rankose, darykite su manimi, kaip jums atrodo tinkama.

26:15  Bet žinokite, jei jūs mane nužudysite, nekaltą kraują užsitrauksite ant savęs, ant šito miesto ir jo gyventojų, nes Viešpats tikrai mane siuntė kalbėti jums visus šituos žodžius“.

26:16  Kunigaikščiai ir visa tauta atsakė kunigams ir pranašams: „Šitas vyras nenusipelnė mirties, nes jis mums kalbėjo Viešpaties, mūsų Dievo, vardu“.

26:17  Kai kurie krašto vyresnieji kalbėjo tautos susirinkimui:

26:18  „Michėjas iš Morešeto pranašavo Judo karaliaus Ezekijo dienomis visai Judo tautai Viešpaties vardu, kad Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.

26:19  Argi karalius Ezekijas ir visi Judo žmonės jį nužudė? Jie pabūgo Viešpaties ir maldavo Jį taip, kad Viešpats susilaikė nuo bausmės, kurią Jis jiems buvo paskelbęs. O mes siekiame užsitraukti didelę nelaimę!“

26:20  Tuo laiku buvo dar vienas vyras, Šemajo sūnus Ūrijas iš Kirjat Jarimo, kuris pranašavo Viešpaties vardu prieš šitą miestą ir kraštą taip, kaip Jeremijas.

26:21  Ir kai karalius Jehojakimas, visi jo kariai ir kunigaikščiai išgirdo jo žodžius, karalius ieškojo jo, kad nužudytų. Tai išgirdęs, Ūrijas nusigando ir pabėgo į Egiptą.

26:22  Karalius Jehojakimas siuntė Achboro sūnų Elnataną su palyda į Egiptą.

26:23  Tie atvedė Ūriją iš Egipto pas karalių Jehojakimą, o tas, jį nužudęs kardu, išmetė jo lavoną į prastuomenės kapines.

26:24  Tačiau Šafano sūnaus Ahikamo ranka Jeremijas buvo apgintas ir neatiduotas miniai nužudyti.

Chapter 27

27:1  Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, karaliavimo pradžioje Viešpats įsakė Jeremijui:

27:2  „Pasidaryk pančių bei jungų, užsidėk juos ant kaklo

27:3  ir pasiųsk juos Edomo, Moabo, Amono, Tyro ir Sidono karaliams per jų pasiuntinius, atvykusius į Jeruzalę pas Judo karalių Zedekiją.

27:4  Jiems įsakyk pranešti jų valdovams kareivijų Viešpaties, Izraelio Dievo, žodžius: ‘Taip sakykite savo valdovams:

27:5  ‘Aš sukūriau žemę su žmonėmis ir gyvuliais, esančiais ant žemės, savo didžia galia ir ištiesta ranka. Ir Aš duodu ją tam, kuriam Aš noriu.

27:6  Dabar Aš atidaviau visas šalis mano tarnui, Babilono karaliui Nebukadnecarui, net laukinius žvėris jam atidaviau, kad jam tarnautų.

27:7  Jam tarnaus visos tautos, jo sūnui ir jo sūnaus sūnui, kol ateis jo šalies metas; daug tautų ir galingų karalių tarnaus jam.

27:8  Tautą ir karalystę, kuri Babilono karaliui netarnaus ir nepalenks sprando po jo jungu, Aš bausiu kardu, badu ir maru, – sako Viešpats, – kol išnaikinsiu jo rankomis.

27:9  Todėl neklausykite savo pranašų, žynių, sapnuotojų, burtininkų ir kerėtojų, kurie jums sako: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’.

27:10  Jie jus apgaudinėja, kad pašalintų jus iš jūsų žemės, Aš jus ištremčiau ir jūs žūtumėte.

27:11  O tautas, kurios palenks sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaus jam, Aš paliksiu jų žemėje, kad jos ją dirbtų ir joje gyventų, – sako Viešpats’“.

27:12  Judo karaliui Zedekijui aš kalbėjau tais pačiais žodžiais: „Palenkite sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaukite jam bei jo tautai, tada išliksite gyvi!

27:13  Kodėl tau, karaliau, ir tavo tautai mirti nuo kardo, bado ir maro, kaip Viešpats grasino tautai, kuri netarnaus Babilono karaliui?

27:14  Neklausykite pranašų, kurie jums sako: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’. Jie jums meluoja.

27:15  ‘Aš jų nesiunčiau, – sako Viešpats, – tačiau jie pranašauja melus mano vardu, kad Aš jus išvaryčiau ir jūs žūtumėte, jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja’“.

27:16  Kunigams ir visai tautai aš kalbėjau: „Taip sako Viešpats: ‘Neklausykite savo pranašų, kurie jums pranašauja, kad Viešpaties namų indai bus netrukus pargabenti iš Babilono. Jie pranašauja jums melą.

27:17  Neklausykite jų! Tarnaukite Babilono karaliui, tai išliksite gyvi. Kodėl šitas miestas turėtų pavirsti griuvėsiais?

27:18  Jei jie pranašai ir žino Viešpaties žodį, tai tegul užtaria prieš kareivijų Viešpatį, kad indai, pasilikę Viešpaties namuose, Judo karaliaus namuose ir Jeruzalėje, nepatektų į Babiloną’.

27:19  Kareivijų Viešpats taip sako apie kolonas, baseiną, stovus ir indus, pasilikusius šitame mieste,

27:20  kurių Babilono karalius Nebukadnecaras, išvesdamas į nelaisvę Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, ir visus Judo bei Jeruzalės kilminguosius, nepaėmė iš Jeruzalės į Babiloną.

27:21  Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, apie indus, pasilikusius Viešpaties namuose, Judo karaliaus namuose ir Jeruzalėje:

27:22  ‘Jie bus nugabenti į Babiloną ir ten liks, kol juos aplankysiu, – sako Viešpats. – Tada Aš juos atgabensiu ir sugrąžinsiu į šitą vietą’“.

Chapter 28

28:1  Ketvirtaisiais Judo karaliaus Zedekijo karaliavimo metais, penktąjį mėnesį, Azūro sūnus Hananija, pranašas, kilęs iš Gibeono, kalbėjo man Viešpaties namuose kunigų ir visos tautos akivaizdoje:

28:2  „Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš sulaužau Babilono karaliaus jungą.

28:3  Po dvejų metų Aš sugrąžinsiu į šitą vietą visus Viešpaties namų indus, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras paėmė iš šitos vietos ir nugabeno į Babiloną.

28:4  Taip pat ir Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, ir visus Judo tremtinius iš Babilono Aš sugrąžinsiu į šitą vietą, nes Aš sulaužysiu Babilono karaliaus jungą’“.

28:5  Pranašas Jeremijas atsakė pranašui Hananijai, kunigams ir visiems žmonėms, stovėjusiems Viešpaties namuose:

28:6  „Tebūna taip! Tegul padaro taip Viešpats! Teįvykdo Viešpats tavo žodžius, kuriuos pranašavai, tesugrąžina Viešpaties namų indus ir visus tremtinius iš Babilono į šitą vietą.

28:7  Dabar klausykis mano žodžio, kurį kalbėsiu tau visai tautai girdint:

28:8  ‘Pranašai, kurie buvo pirma manęs ir pirma tavęs, pranašavo galingoms šalims ir didelėms karalystėms apie karą, nelaimes ir marą.

28:9  Pranašas, kuris pranašaudavo apie taiką, tik jo žodžiams įvykus būdavo pripažįstamas kaip tikrai Viešpaties siųstas’“.

28:10  Tada pranašas Hananija nuėmė jungą nuo pranašo Jeremijo kaklo, sulaužė

28:11  ir visos tautos akivaizdoje tarė: „Taip sako Viešpats: ‘Po dvejų metų Aš taip sulaužysiu Babilono karaliaus Nebukadnecaro jungą ir jį nuimsiu nuo visų tautų kaklo’“. Pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu.

28:12  Kai pranašas Hananija sulaužė jungą, nuėmęs jį nuo pranašo Jeremijo kaklo, Viešpats kalbėjo Jeremijui:

28:13  „Eik ir sakyk Hananijai: ‘Taip sako Viešpats: ‘Medinį jungą tu sulaužei, bet jo vietoje tu uždėsi jiems geležinį jungą.

28:14  Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš uždėjau geležinį jungą visoms šioms tautoms, kad jos tarnautų Babilono karaliui Nebukadnecarui, ir jos tarnaus jam. Ir Aš taip pat atidaviau jam laukinius žvėris’“.

28:15  Pranašas Jeremijas tarė pranašui Hananijai: „Klausyk, Hananija! Viešpats tavęs nesiuntė, bet tu suvedžiojai šitą tautą.

28:16  Todėl Viešpats sako: ‘Aš tave pašalinsiu nuo žemės paviršiaus. Dar šiais metais tu mirsi, nes mokei sukilti prieš Viešpatį’“.

28:17  Pranašas Hananija mirė tų pačių metų septintą mėnesį.

Chapter 29

29:1  Tai yra žodžiai laiško, kurį Jeremijas pasiuntė iš Jeruzalės tremtinių vyresniesiems, kunigams ir visai tautai, kuriuos Nebukadnecaras išvedė iš Jeruzalės į Babiloną

29:2  (po to, kai karalius Jechonijas, karalienė, eunuchai, Judo ir Jeruzalės kunigaikščiai, kalviai ir amatininkai paliko Jeruzalę),

29:3  per Šafano sūnų Eleasą ir Hilkijos sūnų Gemariją, kuriuos Judo karalius Zedekijas siuntė pas Babilono karalių Nebukadnecarą.

29:4  „Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną, sako:

29:5  ‘Statykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite sodus ir valgykite jų vaisius.

29:6  Veskite žmonas ir gimdykite sūnus bei dukteris; imkite savo sūnums žmonas ir savo dukteris išleiskite už vyrų; jos tegimdo sūnus ir dukteris, kad ten jūsų padaugėtų, o ne sumažėtų.

29:7  Siekite gerovės miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę.

29:8  Nesiduokite suvedžiojami savo pranašų, kurie yra tarp jūsų, nė žynių, nekreipkite dėmesio į savo sapnus, kuriuos jūs sapnuojate.

29:9  Jie meluoja, pranašaudami mano vardu! Aš jų nesiunčiau, – sako Viešpats. –

29:10  Tik išbuvus jums Babilone septyniasdešimtį metų, Aš aplankysiu jus ir ištesėsiu savo pažadą, parvesiu jus atgal į šitą vietą.

29:11  Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats. – Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi.

29:12  Tada jūs šauksitės manęs ir melsitės, ir Aš jus išklausysiu.

29:13  Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite.

29:14  Jūs surasite mane, ir Aš sugrąžinsiu jus iš nelaisvės, surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų, kuriose jūs buvote ištremti, ir jus parvesiu į vietą, iš kurios jus ištrėmiau, – sako Viešpats’.

29:15  Jei jūs sakote: ‘Viešpats mums davė pranašą Babilone’,

29:16  tai paklausykite, ką Viešpats sako apie karalių, sėdintį Dovydo soste, apie tautą, gyvenančią šitame mieste, ir apie jūsų brolius, kurie nebuvo ištremti su jumis:

29:17  ‘Aš siunčiu jiems kardą, badą ir marą ir juos darau panašius į blogas figas, kurių negalima valgyti.

29:18  Aš juos persekiosiu kardu, badu ir maru ir juos padarysiu siaubu visoms žemės karalystėms, prakeikimu, pasibaisėjimu, pašaipa ir pajuoka visose tautose, į kurias juos išvariau,

29:19  nes jie neklausė mano žodžių, kuriuos jiems siunčiau per savo tarnus pranašus, keldamas juos anksti rytą. Bet jie nenorėjo klausyti, – sako Viešpats. –

29:20  Visi tremtiniai, kuriuos Aš pasiunčiau iš Jeruzalės į Babiloną, klausykite mano žodžio.

29:21  Apie Ahabą, Kolajos sūnų ir apie Maasėjos sūnų Zedekiją, pranašaujančius jums melą Viešpaties vardu, kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš juos atiduosiu į Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas, jis juos nužudys jums matant.

29:22  Judo tremtiniams Babilone šie bus keiksmažodžiu, ir jie sakys: ‘Viešpats tepadaro tau kaip Zedekijui ir Ahabui, kuriuos Babilono karalius iškepė ugnyje’.

29:23  Jie blogai elgėsi Izraelyje: svetimavo su savo artimų žmonomis ir kalbėjo melus mano vardu, ko jiems neliepiau. Aš tai žinau ir esu liudytojas, – sako Viešpats’“.

29:24  Nehelamiečiui Šemajui sakyk:

29:25  „Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kadangi tu siuntei savo vardu visai tautai Jeruzalėje, kunigui Sofonijai, Maasėjos sūnui, ir visiems kunigams tokio turinio raštus:

29:26  ‘Viešpats tave paskyrė kunigu Jehojados vietoje, kad prižiūrėtum Viešpaties namus ir kiekvieną pamišėlį, kuris apsimeta pranašu, pasodintum į kalėjimą ir įtvertum į šiekštą.

29:27  Kodėl tad nesudraudei anatotiečio Jeremijo, kuris jums pranašavo?

29:28  Jis juk pasiuntė mums į Babiloną tokią žinią: ‘Tremtis bus ilga! Statykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite sodus ir valgykite jų vaisius’“.

29:29  Kunigas Sofonija perskaitė šitą laišką pranašui Jeremijui.

29:30  Tuomet Viešpats tarė Jeremijui:

29:31  „Pasiųsk tokią žinią visiems tremtiniams, kad Viešpats apie nehelamietį Šemają sako: ‘Kadangi Šemajas jums pranašavo, nors Aš jo nesiunčiau, ir įtikino jus savo melais,

29:32  tai Aš nubausiu nehelamietį Šemają ir jo palikuonis. Jis neturės nė vieno, kuris gyventų šioje tautoje ir matytų jos gerovę, kurią duosiu savo tautai, nes jis mokė sukilti prieš Viešpatį’“.

Chapter 30

30:1  Viešpats, Izraelio Dievas, kalbėjo Jeremijui:

30:2  „Užrašyk į knygą visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau.

30:3  Ateina dienos, kai Aš sugrąžinsiu savo tautą, Izraelį ir Judą, iš nelaisvės. Aš juos parvesiu į šalį, kurią daviau jų tėvams, ir jie ją paveldės“.

30:4  Šitie yra Viešpaties žodžiai apie Izraelį ir Judą.

30:5  Viešpats sako: „Mes girdėjome išgąsčio ir baimės šūksnius, o ne taikos.

30:6  Klausykite ir apsvarstykite, ar vyras gali gimdyti? Kodėl matau vyrus, kurių rankos ant strėnų kaip gimdančios moters? Kodėl kiekvieno veidas išblyškęs?

30:7  Ateina didinga ir baisi diena Jokūbui, jai nėra lygios, tačiau jis bus išgelbėtas.

30:8  Tuomet Aš nuimsiu jungą nuo jo kaklo, sulaužysiu jį bei sutraukysiu pančius; jis nebevergaus svetimiems.

30:9  Jie tarnaus Viešpačiui, savo Dievui, ir karaliui Dovydui, kurį Aš jiems išugdysiu.

30:10  Nebijok, mano tarne Jokūbai, ir neišsigąsk, Izraeli! Aš išgelbėsiu tave ir tavo palikuonis iš tolimo krašto. Jokūbas sugrįš ir ramiai gyvens, bus saugus, ir niekas jo negąsdins.

30:11  Nes Aš esu su tavimi, – sako Viešpats, – kad išgelbėčiau tave. Aš padarysiu galą visoms tautoms, į kurias tave ištrėmiau, bet tavęs visai nesunaikinsiu. Tave nuplaksiu ir nepaliksiu tavęs nenubausto“.

30:12  Nes taip sako Viešpats: „Tu esi baisiai sužeistas, tavo žaizda nepagydoma.

30:13  Nėra kas rūpintųsi tavimi ir aprištų tavo žaizdas, tu neturi jokių vaistų.

30:14  Tavo meilužės pamiršo tave, nesiteirauja apie tave. Aš baudžiau tave kaip priešą dėl tavo nusikaltimų daugybės, dėl tavo nuodėmių gausos.

30:15  Ko šauki iš skausmo, dėl nepagydomų žaizdų? Už tavo daugybę nusikaltimų Aš tave nubaudžiau.

30:16  Visi, kurie ėdė tave, bus ėdami, visi tavo prispaudėjai eis į nelaisvę. Kas tave apiplėšė, bus apiplėštas, kurie grobė iš tavęs, tuos atiduosiu kaip grobį.

30:17  Aš atstatysiu tavo sveikatą, išgydysiu tavo žaizdas. Atstumtuoju vadino tave, sakydami: ‘Tai Sionas, kuriuo niekas nesirūpina’“.

30:18  Taip sako Viešpats: „Aš atstatysiu Jokūbo palapines ir pasigailėsiu jo gyvenviečių. Miestas bus atstatytas ant savo kalvos, ir rūmai stovės įprastoje vietoje.

30:19  Iš jų skambės padėkos giesmės ir linksmas klegesys. Aš juos padauginsiu, jų nebebus keletas. Aš pašlovinsiu juos, jie nebebus niekinami.

30:20  Jų vaikai bus kaip ankstesniais laikais, jų bendruomenė įsitvirtins mano akivaizdoje, ir Aš nubausiu visus jų prispaudėjus.

30:21  Jų kilmingieji bus iš jų pačių, ir kunigaikštis kils iš jų tarpo. Aš patrauksiu jį, ir jis ateis pas mane. Kas gi pats išdrįstų ateiti pas mane? – sako Viešpats. –

30:22  Tada jūs būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas“.

30:23  Štai Viešpaties audra kyla, rūstybės sūkurys atūžia ant nedorėlių galvos!

30:24  Viešpaties rūstybė nenusigręš, kol Jis įvykdys, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai suprasite.

Chapter 31

31:1  „Anuo metu, – sako Viešpats, – Aš būsiu Dievas visoms Izraelio giminėms, ir jos bus mano tauta.

31:2  Tauta, išlikusi nuo kardo, rado malonę dykumoje, Izraelis, kai Aš ėjau suteikti jam poilsį“.

31:3  Dar prieš tai man pasirodė Viešpats, sakydamas: „Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas.

31:4  Aš atstatysiu tave, Izraelio mergaite. Tu vėl pasipuoši būgneliais ir linksmai šoksi su besidžiaugiančiais.

31:5  Tu vėl sodinsi vynuogynus Samarijos kalnuose. Kas juos sodins, tas ir naudosis jais.

31:6  Ateina diena, kai sargai šauks Efraimo kalnyne: ‘Kelkitės ir eikime į Sioną pas Viešpatį, mūsų Dievą!’“

31:7  Nes taip sako Viešpats: „Linksmai giedokite dėl Jokūbo, šaukite prieš tautų valdovą. Skelbkite, girkite ir sakykite: ‘Viešpatie, išgelbėk savo tautos Izraelio likutį!’

31:8  Aš juos parvesiu iš šiaurės šalies ir surinksiu iš tolimiausių kraštų kartu su aklais ir raišais, nėščiomis ir gimdančiomis, didžiulė minia jų sugrįš!

31:9  Verkdami jie pareis. Aš paguosiu juos ir vesiu prie vandens upelių tiesiu keliu, kad jie nesukluptų. Aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis“.

31:10  Tautos, klausykite Viešpaties žodžio ir skelbkite jį tolimiausiuose pajūriuose: „Kas išsklaidė Izraelį, Tas jį surinks ir saugos kaip ganytojas bandą.

31:11  Viešpats atpirko Izraelį, išgelbėjo jį iš stiprių rankų.

31:12  Jie ateis džiūgaudami į Siono kalną, susirinks prie Viešpaties gėrybių: javų, vyno, aliejaus, avių ir galvijų jauniklių. Jie bus kaip drėkinamas sodas ir nebepatirs skausmo.

31:13  Mergaitės iš džiaugsmo šoks, o jaunimas bei seneliai bus laimingi. Aš pakeisiu jų liūdesį džiaugsmu, paguosiu juos ir palinksminsiu po jų kančių.

31:14  Aš su pertekliumi pasotinsiu kunigų sielas ir mano tauta bus pasotinta mano gėrybėmis, – sako Viešpats“.

31:15  Taip sako Viešpats: „Ramoje girdėti dejavimai, graudūs verksmai. Tai Rachelė verkia savo vaikų ir nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.

31:16  Nešauk balsu ir neliek ašarų, nes tavo vargas bus atlygintas, – sako Viešpats. – Jie sugrįš iš priešo šalies.

31:17  Tavo ateičiai yra vilties. Tavo vaikai sugrįš į savo kraštą.

31:18  Aš girdžiu, kaip Efraimas dejuoja: ‘Nuplakei mane kaip nesuvaldomą veršį. Sugrąžink mane, ir aš sugrįšiu, nes Tu esi Viešpats, mano Dievas!

31:19  Kai aš buvau nuklydęs – atgailavau, kai buvau pamokytas – mušiausi į krūtinę. Aš gėdijuosi ir raustu dėl savo jaunystės darbų’.

31:20  Argi Efraimas ne mano mielas sūnus, argi jis ne mano mylimas vaikas? Nors kalbėjau prieš jį, Aš su meile jį prisimenu. Mano širdis ilgisi jo ir Aš tikrai jo pasigailėsiu, – sako Viešpats“.

31:21  Pasistatyk kelrodžių, paženklink kelius! Įsidėmėk kelią, kuriuo ėjai! Sugrįžk, Izraelio mergaite, į savo miestus!

31:22  Ar ilgai delsi, nuklydusi dukra? Nes Viešpats sukūrė naują dalyką žemėje – moteris apglėbs vyrą.

31:23  Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas. „Kai Aš parvesiu juos iš nelaisvės, Judo šalyje ir jo miestuose jie sakys: ‘Viešpats telaimina tave, teisybės buveine, šventasis kalne!’

31:24  Jude ir jo žemėse drauge gyvens žemdirbiai ir gyvulių augintojai.

31:25  Aš atgaivinsiu pailsusią sielą, o suvargusią – pastiprinsiu“.

31:26  Aš pabudau iš miego, kuris man buvo saldus.

31:27  „Ateis laikas, – sako Viešpats, – kai Izraelio ir Judo namus užsėsiu žmonių ir gyvulių sėkla.

31:28  Kaip Aš budėjau prie jų, kad išraučiau ir sugriaučiau, sunaikinčiau bei bausčiau, taip dabar budėsiu, kad statyčiau ir sodinčiau.

31:29  Tada nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys’.

31:30  Kiekvienas mirs už savo paties kaltes. Kas valgys rūgščių vynuogių, to dantys atšips.

31:31  Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą, – sako Viešpats, –

31:32  ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas.

31:33  Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.

31:34  Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: ‘Pažink Viešpatį!’ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu“.

31:35  Taip sako Viešpats, kuris davė saulę šviesti dieną ir paskyrė mėnulį bei žvaigždes spindėti naktį, kuris sukelia jūroje šėlstančias bangas – kareivijų Viešpats yra Jo vardas:

31:36  „Jeigu šitie įstatai liausis veikę mano akivaizdoje, tai ir Izraelio palikuonys paliaus būti mano tauta.

31:37  Jeigu galima išmatuoti dangaus aukštybę ir ištirti žemės gelmes, tai Aš atmesiu Izraelio palikuonis už tai, ką jie padarė, – sako Viešpats. –

31:38  Ateina dienos, kai Viešpaties miestas bus atstatytas nuo Hananelio bokšto iki Kampinių vartų

31:39  ir toliau eis tiesiai į Garebo kalną, paskui pasuks į Goją.

31:40  Visas lavonų ir aukų pelenų slėnis bei visi laukai iki Kidrono upelio ir Žirgų vartų kampo rytuose bus šventa vieta Viešpačiui. Ji nebebus griaunama ir ardoma per amžius, – sako Viešpats“.

Chapter 32

32:1  Dešimtaisiais Judo karaliaus Zedekijo metais Viešpats kalbėjo Jeremijui. Tai buvo aštuonioliktieji Nebukadnecaro metai.

32:2  Tuomet Babilono karaliaus kariuomenė buvo apgulusi Jeruzalę, o pranašas Jeremijas buvo uždarytas sargybos kieme prie Judo karaliaus namų.

32:3  Judo karalius Zedekijas jį uždarė, sakydamas: „Kodėl tu pranašauji ir sakai: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš atiduosiu šitą miestą į Babilono karaliaus rankas, ir šis jį paims.

32:4  Ir Judo karalius Zedekijas neištrūks iš chaldėjų rankų, bet tikrai pateks į Babilono karaliaus rankas ir kalbės su juo veidas į veidą, o jo akys matys ano akis.

32:5  Nebukadnecaras nuves Zedekiją į Babiloną, ir ten šis pasiliks, kol jį aplankysiu. Nors kovosite prieš chaldėjus, neturėsite pasisekimo’?“

32:6  Jeremijas sakė: „Toks buvo man Viešpaties žodis:

32:7  ‘Hanamelis, tavo dėdės Šalumo sūnus, ateis pas tave ir sakys: ‘Pirk mano žemę Anatote, nes tu turi teisę pirmas ją įsigyti’“.

32:8  Hanamelis, mano dėdės sūnus, atėjo pas mane, kaip Viešpats buvo sakęs, į sargybos kiemą ir man tarė: „Pirk mano žemę Anatote, Benjamino krašte, nes tu turi teisę ją pirkti“. Aš supratau, kad tai buvo Viešpaties žodis.

32:9  Taip aš nupirkau iš savo dėdės sūnaus Hanamelio žemę Anatote ir jam atsvėriau septyniolika šekelių sidabro.

32:10  Aš parašiau raštą, jį užantspaudavau, pakviečiau liudytojų ir pasvėriau sidabrą svarstyklėmis.

32:11  Aš paėmiau užantspauduotąjį pirkimo raštą, kaip reikalauja įstatymas ir papročiai, ir atvirąjį pirkimo raštą

32:12  ir padaviau Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui Baruchui, matant mano pusbroliui Hanameliui ir liudytojams, pasirašiusiems pirkimo raštą, ir matant visiems žmonėms, buvusiems sargybos kieme.

32:13  Jų akivaizdoje pasakiau Baruchui:

32:14  „Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Imk šituos pirkimo raštus, užantspauduotąjį ir atvirąjį, ir juos įdėk į molinį indą, kad jie ilgai išliktų’.

32:15  Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Namai, žemė ir vynuogynai vėl bus perkami šiame krašte’“.

32:16  Padavęs pirkimo raštą Nerijos sūnui Baruchui, aš meldžiau Viešpatį:

32:17  „Viešpatie Dieve, Tu sukūrei dangų ir žemę savo didele galia ir ištiesta ranka. Nieko Tau nėra negalimo.

32:18  Tu rodai malonę tūkstančiams ir baudi vaikus už jų tėvų nusikaltimus. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas – kareivijų Viešpats.

32:19  Didis patarimu ir galingas darbais. Tavo akys mato visus žmonių kelius, kad atlygintų kiekvienam pagal jo kelius ir darbus.

32:20  Tu darei ženklų ir stebuklų Egipto šalyje ir darai iki šios dienos Izraelyje ir tarp žmonių, ir įsigijai vardą, kaip yra šiandien.

32:21  Tu išvedei Izraelio tautą iš Egipto šalies su ženklais ir stebuklais, savo galinga ir ištiesta ranka, ir su dideliu siaubu.

32:22  Jiems davei šią šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią duoti buvai prisiekęs jų tėvams.

32:23  Įėję ir apsigyvenę šalyje, jie neklausė Tavęs, nesilaikė įstatymo ir nedarė, ką jiems buvai įsakęs. Todėl baudei juos, užleisdamas šitą nelaimę.

32:24  Štai pylimai jau prie miesto sienų, ir miestas per kardą, badą ir marą yra atiduodamas į chaldėjų rankas, kurie jį puola. Tavo žodis išsipildė, ir Tu pats tai matai.

32:25  O Tu, Viešpatie Dieve, man liepei pirkti žemę už pinigus ir pasiimti liudytojus, nors miestas atiduotas į chaldėjų rankas“.

32:26  Viešpats tarė Jeremijui:

32:27  „Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas. Ar yra man kas nors per sunku?

32:28  Aš atiduosiu šitą miestą į chaldėjų ir Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas.

32:29  Chaldėjai, kurie puola šitą miestą, įsiverš į jį, užims, padegs ir sudegins jį su visais namais, ant kurių stogų jie smilkė aukas Baalui ir aukojo geriamąsias aukas svetimiems dievams, mane užrūstindami.

32:30  Izraelitai ir Judo gyventojai nuo pat jaunystės darė pikta mano akivaizdoje ir pykdė mane savo rankų darbais, – sako Viešpats. –

32:31  Šitas miestas pykdė ir rūstino mane nuo pat jo įkūrimo dienos, ir Aš nusprendžiau jį sunaikinti

32:32  dėl izraelitų piktybių, kurias jie darė, mane supykdydami, kartu su savo karaliais, kunigaikščiais, kunigais, pranašais ir Jeruzalės gyventojais.

32:33  Jie atgręžė man nugarą, nors Aš juos mokiau nuo ankstaus ryto; tačiau jie nesiklausė ir nepriėmė mano pamokymo.

32:34  Jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie vadinami mano vardu, kad juos suteptų.

32:35  Jie įrengė Baalui aukštumą Ben Hinomo slėnyje, kad leistų savo sūnus ir dukteris per ugnį Molechui. To Aš jiems neįsakiau ir tai man net į galvą neatėjo, kad jie darytų tokį nusikaltimą ir įtrauktų Judą į nuodėmę.

32:36  Todėl dabar taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie šį miestą, apie kurį jūs sakote, kad jis bus atiduotas į Babilono karaliaus rankas kardu, badu ir maru:

32:37  ‘Aš juos surinksiu iš visų šalių, po kurias užsirūstinęs ir supykęs išsklaidžiau. Juos sugrąžinsiu į šitą vietą ir leisiu jiems saugiai gyventi.

32:38  Jie bus mano tauta, o Aš būsiu jų Dievas.

32:39  Aš jiems duosiu vieną širdį ir vieną kelią, kad jie bijotų manęs, savo pačių ir savo vaikų labui.

32:40  Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, nesiliausiu jiems gera daręs. Aš įdėsiu į jų širdis savo baimę, kad jie nepaliktų manęs.

32:41  Aš džiaugsiuosi jais, darydamas jiems gera visa savo širdimi ir siela, ir tikrai juos įtvirtinsiu šitoje žemėje.

32:42  Kaip Aš juos baudžiau, taip Aš duosiu jiems visas gėrybes, kurias esu pažadėjęs.

32:43  Jie vėl pirks žemę šioje šalyje, apie kurią sakoma: ‘Ji dykuma be žmonių ir gyvulių, ji atiduota į chaldėjų rankas’.

32:44  Žmonės pirks žemę už pinigus, rašys pirkimo raštus, juos užantspauduos ir kvies liudytojų Benjamino krašte, Jeruzalės apylinkėse, Judo miestuose, kalnyno, lygumos ir pietų krašto miestuose, nes Aš parvesiu jų belaisvius’“.

Chapter 33

33:1  Viešpats vėl kalbėjo Jeremijui, kai jis tebebuvo uždarytas sargybos kieme:

33:2  „Taip sako Viešpats, kuris sukūrė žemę, sutvėrė ją ir padėjo pamatus, Viešpats yra Jo vardas:

33:3  ‘Šaukis manęs, tai išklausysiu tave ir parodysiu tau didelių bei nesuvokiamų dalykų, apie kuriuos nieko nežinai’.

33:4  Nes taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie šį miestą ir Judo karaliaus namus, kurie buvo sugriauti, kad pastatytų pylimus ir įtvirtinimus:

33:5  ‘Chaldėjai įsiverš ir pripildys gatves lavonų. Aš savo rūstybėje juos išžudysiu ir nusigręšiu nuo šito miesto dėl jo piktybių.

33:6  Bet Aš juos vėl išgelbėsiu ir išgydysiu, atversiu jiems taikos ir tiesos gausybę.

33:7  Aš parvesiu Judo ir Izraelio belaisvius ir atstatysiu juos, kaip buvo pradžioje;

33:8  nuplausiu jų nuodėmes ir atleisiu nusikaltimus, kuriais jie man nusikalto.

33:9  Šis miestas bus man džiaugsmas, pasigyrimas ir garbė visose žemės tautose. Kai jos išgirs apie gerovę ir perteklių, kurį jiems duosiu, jos išsigandusios drebės’.

33:10  Taip sako Viešpats: ‘Šioje vietoje, apie kurią jūs sakote, kad ji yra tuščia, be žmonių ir gyvulių, Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, kurios yra tuščios, be gyventojų, be žmonių ir gyvulių, vėl girdėsis

33:11  džiaugsmo ir linksmybės balsai, jaunikio ir jaunosios balsas ir balsai tų, kurie, nešdami gyriaus aukas į Viešpaties namus, sakys: ‘Girkite kareivijų Viešpatį, nes Viešpats yra geras ir Jo gailestingumas amžinas’. Aš atstatysiu kraštą, koks jis buvo, – sako Viešpats’.

33:12  Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Šioje tuščioje vietoje, kuri yra be žmonių ir gyvulių, ir kituose jos miestuose vėl bus gyvuliams ganyklų, o ganytojams ir jų bandoms poilsio vietų.

33:13  Kalnų, lygumų ir pietų krašto miestuose, Benjamino krašte, apie Jeruzalę ir Judo miestuose bandos praeis pro rankas to, kuris jas skaičiuos, – sako Viešpats’.

33:14  ‘Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai Aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraeliui ir Judui.

33:15  Tuomet Aš išauginsiu teisumo atžalą iš Dovydo palikuonių. Jis vykdys krašte teisumą ir teisingumą.

33:16  Tuo laiku Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Ji bus vadinama: ‘Viešpats – mūsų teisumas’.

33:17  Nes taip sako Viešpats: ‘Dovydas nepritrūks vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste,

33:18  ir Levio giminės kunigai nepritrūks vyrų, aukojančių deginamąsias aukas, deginančių duonos aukas ir pjaunančių aukas mano akivaizdoje, – sako kareivijų Viešpats’“.

33:19  Viešpats kalbėjo Jeremijui:

33:20  „Jei jūs galite pakeisti mano sandorą su diena ir naktimi, kad naktis ir diena neateitų savo metu,

33:21  tai galėtų būti pakeista ir mano sandora su mano tarnu Dovydu, kad vienas iš jo sūnų viešpataus jo soste, ir sandora su kunigais levitų kilmės, mano tarnais.

33:22  Kaip dangaus žvaigždės ir jūros smiltys nesuskaitomos, taip Aš padauginsiu Dovydo palikuonis ir levitus, man tarnaujančius“.

33:23  Viešpats vėl kalbėjo Jeremijui:

33:24  „Ar nepastebėjai, kaip žmonės kalba: ‘Viešpats atmetė abi gimines, kurias buvo išsirinkęs’? Taip jie niekina mano tautą. Ji jų akyse nebėra tauta.

33:25  Kaip Aš sukūriau dieną ir naktį, dangui ir žemei daviau įstatus,

33:26  taip Aš neatmesiu Jokūbo giminės ir mano tarno Dovydo palikuonių. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonims Aš paskirsiu valdovus iš Dovydo giminės. Nes Aš parvesiu juos iš nelaisvės ir pasigailėsiu jų“.

Chapter 34

34:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai Nebukadnecaras, Babilono karalius, su visa kariuomene, visomis jo valdžioje esančiomis karalystėmis ir tautomis kariavo prieš Jeruzalę ir Judo miestus:

34:2  „Eik ir pranešk Zedekijui, Judo karaliui, kad taip sako Viešpats: ‘Aš atiduosiu šį miestą į Babilono karaliaus rankas, ir šis jį sudegins.

34:3  Ir tu neištrūksi iš jo rankų, būsi sugautas ir jam atiduotas. Tu matysi Babilono karalių ir kalbėsi su juo veidas į veidą, ir tave nugabens į Babiloną.

34:4  Tačiau klausykis Viešpaties žodžio, Zedekijau, Judo karaliau. Tu nežūsi nuo kardo,

34:5  bet mirsi ramybėje. Kaip tavo tėvams, kurie karaliavo pirma tavęs, sukurdavo laidotuvių ugnį, taip tau padarys ir tave apraudos: ‘O mūsų valdove’. Aš taip pasakiau, – sako Viešpats’“.

34:6  Pranašas Jeremijas kalbėjo šituos žodžius karaliui Zedekijui Jeruzalėje.

34:7  Babilono karaliaus kariuomenė kariavo prieš Jeruzalę ir Judo miestus – Lachišą ir Azeką, nes tie sutvirtinti Judo miestai dar buvo nepaimti.

34:8  Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai karalius Zedekijas padarė sandorą su Jeruzalės gyventojais ir paskelbė,

34:9  kad kiekvienas suteiktų laisvę vergams hebrajams, kad nelaikytų vergais žydų.

34:10  Kunigaikščiai ir visa tauta, kurie padarė sandorą suteikti laisvę vergams ir vergėms, kad jie nebevergautų, pakluso ir paleido juos.

34:11  Bet po to jie persigalvojo ir susigrąžino vergus bei verges, ir privertė juos toliau vergauti.

34:12  Todėl Viešpats kalbėjo Jeremijui:

34:13  „Aš sudariau sandorą su jūsų tėvais, kai juos išvedžiau iš Egipto vergijos, ir įsakiau:

34:14  ‘Baigiantis septyneriems metams, kiekvienas privalo paleisti savo brolį hebrają, kuris jam vergavo. Šešerius metus jis tedirba, o po to suteikite jam laisvę’. Bet jūsų tėvai neklausė manęs ir nepalenkė savo ausies girdėti.

34:15  Dabar jūs buvote atsivertę ir padarę tai, kas teisinga mano akyse, paskelbdami laisvę savo broliams. Jūs sudarėte sandorą mano akivaizdoje, namuose, vadinamuose mano vardu.

34:16  Bet jūs persigalvojote ir sutepėte mano vardą, susigrąžindami vergus ir verges. Jie buvo laisvi, galėjo gyventi, kaip norėjo, o jūs juos vėl pavergėte.

34:17  Kadangi jūs neklausėte manęs ir nesuteikėte laisvės broliui ir artimui, Aš išlaisvinu jus kardui, marui ir badui. Aš išsklaidysiu jus visose žemės karalystėse.

34:18  Žmones, nesilaikiusius sandoros, sudarytos mano akivaizdoje, sandoros, kurią sudarėte, perpjaudami veršį ir praeidami tarp jo dalių,

34:19  Judo ir Jeruzalės kunigaikščius, valdininkus, kunigus ir visus žmones, kurie praėjo tarp veršio dalių,

34:20  Aš atiduosiu į jų priešų, kurie siekia jų gyvybės, rankas. Jų lavonai bus maistu padangių paukščiams ir laukiniams žvėrims.

34:21  Taip pat Zedekijas, Judo karalius, ir jo kunigaikščiai pateks į priešų, siekiančių jų gyvybės, rankas, į rankas Babilono karaliaus kariuomenės, kuri šiuo metu yra pasitraukusi.

34:22  Aš įsakysiu, – sako Viešpats, – ir sugrąžinsiu ją prieš šitą miestą. Jie kariaus, paims ir sudegins jį. Judo miestus Aš padarysiu dykyne be gyventojų“.

Chapter 35

35:1  Jehojakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, dienomis Viešpats kalbėjo Jeremijui:

35:2  „Eik į rechabų namus ir kalbėk su jais, nuvesk juos į vieną Viešpaties namų kambarį ir duok jiems gerti vyno“.

35:3  Aš atvedžiau Habacinijo sūnaus Jeremijo sūnų Jaazaniją, jo brolius, vaikus ir visą rechabų šeimą,

35:4  įvedžiau į Viešpaties namus, į Dievo vyro Igdalijo sūnaus Hanano sūnų kambarį, kuris buvo prie kunigaikščių kambario, virš Šalumo sūnaus Maasėjos patalpos.

35:5  Aš pastačiau priešais rechabus pilnus ąsočius vyno bei taures ir pasiūliau gerti vyną.

35:6  Jie atsakė: „Mes negersime vyno, nes mūsų tėvas Jehonadabas, Rechabo sūnus, mums įsakė: ‘Niekados negerkite vyno nei jūs, nei jūsų vaikai.

35:7  Nesistatykite namų, nesėkite, nesodinkite vynuogynų ir neturėkite jų, gyvenkite palapinėse per visas savo dienas, kad ilgai gyventumėte krašte, kuriame esate ateiviai’.

35:8  Mes laikomės Rechabo sūnaus, mūsų tėvo Jehonadabo, įsakymo. Visą gyvenimą nei mes, nei mūsų žmonos, nei sūnūs, nei dukterys negeriame vyno.

35:9  Mes nesistatome namų, neturime vynuogynų nei laukų sėjame;

35:10  gyvename palapinėse ir laikomės viso, ką mūsų tėvas Jehonadabas įsakė.

35:11  Bet kai Babilono karalius Nebukadnecaras puolė šitą kraštą, mes nutarėme pasitraukti nuo chaldėjų ir sirų kariuomenės į Jeruzalę. Taip ir gyvename Jeruzalėje“.

35:12  Tada Viešpats tarė Jeremijui:

35:13  „Eik ir sakyk Jeruzalės žmonėms ir Judo gyventojams: ‘Ar neklausysite ir nepasimokysite iš mano žodžių?

35:14  Jehonadabas, Rechabo sūnus, įsakė savo sūnums negerti vyno. Jie laikosi to iki šios dienos, negeria vyno ir vykdo savo tėvo įsakymą. Aš nuolat kalbėjau jums, bet jūs neklausėte manęs.

35:15  Aš siunčiau savo pranašus, sakydamas: ‘Atsisakykite piktų savo kelių ir pasitaisykite savo elgesiu, nesekite svetimų dievų ir netarnaukite jiems, tai jūs ilgai gyvensite krašte, kurį daviau jums ir jūsų tėvams’. Bet jūs nekreipėte dėmesio ir neklausėte manęs.

35:16  Rechabo sūnaus Jehonadabo sūnūs laikosi savo tėvo įsakymo, bet mano tauta neklauso manęs.

35:17  Todėl Aš užleisiu ant Judo ir Jeruzalės gyventojų paskelbtą nelaimę, nes Aš kalbėjau jiems, bet jie neklausė, Aš šaukiau, bet jie neatsakė, – sako Viešpats’“.

35:18  Jeremijas sakė rechabams: „Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Kadangi jūs Jehonadabo, savo tėvo, įsakymą vykdote,

35:19  tai Jehonadabui, Rechabo sūnui, niekada nepristigs vyro, stovinčio mano akivaizdoje, – sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas’“.

Chapter 36

36:1  Jehojakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, ketvirtaisiais metais, Viešpats tarė Jeremijui:

36:2  „Imk ritinį ir užrašyk visus mano tau kalbėtus žodžius apie Izraelį, Judą ir visas tautas, apie kurias tau kalbėjau nuo Jozijo dienų iki šiandien.

36:3  Gal Judo namai, girdėdami, kaip ketinu juos bausti, atsisakys pikto kelio, ir Aš jiems jų nusikaltimus atleisiu“.

36:4  Jeremijas pasišaukė Baruchą, Nerijos sūnų, kuris iš Jeremijo lūpų į ritinį užrašė visus Viešpaties kalbėtus žodžius.

36:5  Jeremijas tarė Baruchui: „Aš uždarytas ir negaliu eiti į Viešpaties namus.

36:6  Todėl tu eik į Viešpaties namus pasninko dieną ir paskaityk Viešpaties žodžius, kuriuos užrašei iš mano lūpų į ritinį, visų žmonių akivaizdoje. Skaityk, tegul girdi visi Judo miestų gyventojai, atėję į Jeruzalę.

36:7  Gal jie nusižeminę maldaus Viešpatį ir atsisakys savo piktų kelių, nes didelė Viešpaties rūstybė ir bausmė paskelbta šitam miestui“.

36:8  Baruchas, Nerijos sūnus, padarė, kaip pranašas Jeremijas jam įsakė, ir perskaitė Viešpaties žodžius Viešpaties namuose.

36:9  Penktaisiais Judo karaliaus Jehojakimo, Jozijo sūnaus, metais, devintą mėnesį, Jeruzalėje buvo pasninkas visai tautai ir visiems žmonėms, kurie buvo atėję iš Judo miestų į Jeruzalę.

36:10  Baruchas perskaitė iš ritinio Jeremijo žodžius girdint visai tautai Viešpaties namuose, raštininko Gemarijo, Šafano sūnaus, kambaryje, kuris buvo viršutiniame kieme, prie Viešpaties namų Naujųjų vartų įėjimo.

36:11  Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas, išklausęs visus Viešpaties žodžius, skaitytus iš ritinio,

36:12  nuėjo į karaliaus namus, į raštininko kambarį. Ten buvo susirinkę kunigaikščiai: raštininkas Elišama, Šemajo sūnus Delajas, Achboro sūnus Elnatanas, Šafano sūnus Gemarijas, Hananijo sūnus Zedekijas ir kiti valdovai.

36:13  Mikajas pranešė jiems girdėtus žodžius, kuriuos Baruchas skaitė tautai iš ritinio.

36:14  Kunigaikščiai pasiuntė Jehudį, sūnų Netanijo, sūnaus Šelemijo, sūnaus Kušio, pas Baruchą ir jam įsakė: „Pasiimk ritinį, iš kurio skaitei tautai ir ateik“. Baruchas, Nerijos sūnus, pasiėmė ritinį ir atėjo pas juos.

36:15  Jie tarė jam: „Sėskis ir skaityk mums“. Baruchas skaitė, jiems girdint.

36:16  Išgirdę visus žodžius, jie išsigandę žiūrėjo vienas į kitą ir kalbėjo: „Mes privalome visus šiuos žodžius pranešti karaliui“.

36:17  Jie paklausė Baruchą: „Sakyk, kaip tu surašei visus šituos žodžius iš jo lūpų?“

36:18  Baruchas atsakė: „Jis skelbė šituos žodžius man savo lūpomis, ir aš užrašiau į ritinį rašalu“.

36:19  Kunigaikščiai liepė jam: „Tu ir Jeremijas eikite pasislėpti, kad niekas nežinotų, kur jūs esate“.

36:20  Jie nuėjo pas karalių į rūmų kiemą ir visa pranešė karaliui. Ritinį jie paliko raštininko Elišamos kambaryje.

36:21  Karalius pasiuntė Jehudį atnešti ritinį. Jis atnešė jį iš raštininko Elišamos kambario ir skaitė jį karaliaus ir visų kunigaikščių, stovinčių šalia karaliaus, akivaizdoje.

36:22  Tai buvo devintas mėnuo, ir karalius sėdėjo žiemos rūmuose, o priešais jį židinyje degė ugnis.

36:23  Jehudžiui perskaičius tris ar keturis skyrius, karalius nupjaudavo juos raštininko peiliu, įmesdavo į ugnį židinyje ir sudegindavo, kol visas ritinys buvo sunaikintas židinio ugnyje.

36:24  Nei karalius, nei jo tarnai, girdėdami tuos žodžius, neišsigando ir nepersiplėšė savo rūbų.

36:25  Nors Elnatanas, Delajas ir Gemarijas maldavo karalių nedeginti ritinio, bet jis nekreipė dėmesio į juos.

36:26  Be to, karalius įsakė Jerachmeeliui, karaliaus sūnui, Serajui, Azrielio sūnui, ir Šelemijui, Abdeelio sūnui, suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją, bet Viešpats paslėpė juos.

36:27  Kai karalius sudegino ritinį su žodžiais, kuriuos Baruchas iš Jeremijo lūpų buvo užrašęs, Viešpats tarė Jeremijui:

36:28  „Imk kitą ritinį ir užrašyk į jį visus žodžius, buvusius ritinyje, kurį Jehojakimas, Judo karalius, sudegino.

36:29  O Jehojakimui, Judo karaliui, sakyk: ‘Tu sudeginai ritinį, sakydamas: ‘Kodėl tu užrašei, kad Babilono karalius ateis ir sunaikins šitame krašte žmones ir gyvulius?’

36:30  Todėl Viešpats apie Jehojakimą, Judo karalių, sako: ‘Jo palikuonys nesėdės Dovydo soste, o jo lavonas bus išmestas ir gulės dieną karštyje ir naktį šaltyje.

36:31  Aš nubausiu jį, jo palikuonis bei tarnus ir užleisiu visas nelaimes ant Jeruzalės gyventojų ir Judo žmonių, kurias paskelbiau prieš juos, bet jie neklausė’“.

36:32  Jeremijas ėmė kitą ritinį, padavė jį raštininkui Baruchui, Nerijos sūnui, o tas iš Jeremijo lūpų užrašė į ritinį visus žodžius, kuriuos Jehojakimas, Judo karalius, sudegino, ir pridėjo dar daugiau panašių žodžių.

Chapter 37

37:1  Vietoje Konijo, Jehojakimo sūnaus, Babilono karalius Nebukadnecaras paskyrė Judo karaliumi Jozijo sūnų Zedekiją.

37:2  Bet nei jis, nei jo tarnai, nei krašto gyventojai neklausė Viešpaties žodžių, kalbėtų per pranašą Jeremiją.

37:3  Karalius Zedekijas pasiuntė Jehuchalą, Šelemijo sūnų, ir kunigą Sofoniją, Maasėjos sūnų, pas pranašą Jeremiją ir prašė jo: „Melsk už mus Viešpatį, mūsų Dievą“.

37:4  Jeremijas tada dar nebuvo įmestas į kalėjimą ir vaikščiojo savo tautoje.

37:5  Chaldėjai, kurie buvo apgulę Jeruzalę, išgirdę, kad ateina Egipto faraono kariuomenė, pasitraukė nuo Jeruzalės.

37:6  Tada Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui:

37:7  „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Sakyk Judo karaliaus pasiuntiniams: ‘Faraono kariuomenė, kuri ateina jums padėti, grįš į savo kraštą Egiptą,

37:8  ir chaldėjai vėl ateis, kariaus prieš šitą miestą, paims jį ir sudegins.

37:9  Neapgaudinėkite patys savęs, manydami, kad chaldėjai pasitrauks ir nebesugrįš. Jie nepasitrauks.

37:10  Jei jūs chaldėjų kariuomenę, prieš jus kariaujančią, taip sumuštumėte, jog liktų tik sužeistieji, tai jie, pakilę iš savo palapinių, sudegintų šitą miestą!’“

37:11  Kai chaldėjų kariuomenė, išsigandusi Egipto kariuomenės, pasitraukė nuo Jeruzalės,

37:12  Jeremijas norėjo eiti iš Jeruzalės į Benjamino kraštą savo nuosavybės reikalus sutvarkyti su savo giminaičiais.

37:13  Jam atėjus prie Benjamino vartų, sargybinis Irija, sūnus Šelemijos, sūnaus Hananijos, sulaikė pranašą Jeremiją ir tarė: „Tu bėgi pas chaldėjus!“

37:14  Jeremijas atsakė: „Tai netiesa, aš nebėgu pas chaldėjus“. Irija nepatikėjo. Jis sulaikė Jeremiją ir nuvedė pas kunigaikščius.

37:15  Kunigaikščiai supyko ir sumušė Jeremiją bei įmetė į kalėjimą raštininko Jehonatano namuose, nes jie buvo padaryti kalėjimu.

37:16  Jeremijas pateko į požemį ir išbuvo ten daug dienų.

37:17  Vieną dieną karalius Zedekijas pasiuntė atvesti Jeremiją. Karalius slaptai savo rūmuose klausė jį: „Ar yra žodis iš Viešpaties?“ Jeremijas atsakė: „Taip, tu būsi atiduotas į Babilono karaliaus rankas“.

37:18  Be to, Jeremijas sakė karaliui Sedekijui: „Kuo aš nusikaltau tau, tavo tarnams ir tautai, kad mane laikote kalėjime?

37:19  Kur dabar yra jūsų pranašai, pranašavę jums, kad Babilono karalius neateis prieš jus ir prieš šitą kraštą?

37:20  Mano valdove karaliau, išklausyk mano prašymą, nebesiųsk manęs atgal į raštininko Jehonatano namus, kad ten nemirčiau!“

37:21  Karalius Zedekijas įsakė, kad Jeremijas būtų nuvestas į sargybos kiemą ir kad jam duotų gabalą duonos iš Kepėjų gatvės, kol visa duona mieste pasibaigs. Taip Jeremijas liko sargybos kieme.

Chapter 38

38:1  Šefatija, Matano sūnus, Gedolija, Pašhūro sūnus, Jehuchalas, Šelemijo sūnus, ir Pašhūras, Malkijos sūnus, girdėjo Jeremijo žodžius, kuriuos jis kalbėjo tautai:

38:2  „Taip sako Viešpats: ‘Kas liks šitame mieste, mirs nuo kardo, bado ir maro, bet kas išeis pas chaldėjus – išliks. Jis gaus savo gyvybę kaip grobį.

38:3  Šitas miestas tikrai pateks į Babilono karaliaus kariuomenės rankas, – sako Viešpats’“.

38:4  Kunigaikščiai kreipėsi į karalių Zedekiją: „Šitą vyrą reikia nužudyti, nes jis silpnina mieste likusius karius ir savo kalbomis atima drąsą visai tautai. Jis neieško tautos gerovės, bet neša nelaimę jai“.

38:5  Karalius Zedekijas atsakė: „Jis yra jūsų rankose, aš negaliu jums prieštarauti“.

38:6  Jie suėmė Jeremiją ir įmetė į karaliaus sūnaus Malkijos šulinį prie sargybos kiemo. Jie nuleido jį virvėmis. Šulinyje nebuvo vandens, tik dumblas. Jeremijas įklimpo dumble.

38:7  Etiopas Ebed Melechas, karaliaus namų eunuchas, išgirdęs, kad Jeremiją įmetė į šulinį,

38:8  išėjo iš rūmų, nuėjo pas karalių, kuris tuo metu buvo prie Benjamino vartų, ir tarė:

38:9  „Mano valdove karaliau, tie vyrai piktai pasielgė su pranašu Jeremiju. Jie įmetė jį į šulinį ir jis ten mirs badu, nes mieste nebėra duonos“.

38:10  Karalius įsakė etiopui Ebed Melechui: „Imk iš čia trisdešimt vyrų ir ištrauk pranašą Jeremiją iš šulinio, kol nenumirė“.

38:11  Ebed Melechas su vyrais nuėjo į karaliaus namų drabužių sandėlį, paėmė iš ten skarmalų ir suplyšusių drabužių ir nuleido juos virvėmis į šulinį Jeremijui.

38:12  Etiopas Ebed Melechas pasakė Jeremijui: „Skudurus ir drabužius pasikišk į pažastis po virvėmis“. Jeremijas taip ir padarė.

38:13  Jie ištraukė Jeremiją virvėmis iš šulinio. Jis liko sargybos kieme.

38:14  Karalius Zedekijas pasiuntė tarnus, kurie pranašą Jeremiją atvedė pas jį. Šis jį pasitiko Viešpaties namų trečiame įėjime. Karalius sakė Jeremijui: „Aš noriu tave kai ko paklausti; nieko neslėpk nuo manęs“.

38:15  Jeremijas atsakė Zedekijui: „Jei aš tau pasakysiu, ar nežudysi manęs? Jei aš tau patarsiu, ar paklausysi manęs?“

38:16  Karalius Zedekijas slaptai prisiekė Jeremijui: „Kaip gyvas Viešpats, kuris davė mums gyvybę, aš nežudysiu tavęs ir neatiduosiu į rankas vyrų, siekiančių tavo gyvybės“.

38:17  Jeremijas atsakė Zedekijui: „Jei tu pasiduosi Babilono karaliaus kunigaikščiams, išliksi gyvas ir šis miestas nebus sudegintas. Liksi gyvas tu ir tavo namai.

38:18  O jei tu nepasiduosi Babilono karaliaus kunigaikščiams, miestas atiteks chaldėjams; šie sudegins jį ir tu neištrūksi iš jų rankų“.

38:19  Karalius Zedekijas atsakė Jeremijui: „Aš bijau pas chaldėjus perbėgusių žydų, kad nebūčiau atiduotas jų valiai ir jie nepasityčiotų iš manęs“.

38:20  Bet Jeremijas sakė: „Tavęs neišduos jiems. Prašau, paklusk Viešpaties balsui, tai tau bus gerai ir liksi gyvas.

38:21  Jei nepasiduosi, štai Viešpaties žodis:

38:22  ‘Visos Judo karaliaus namų moterys bus išvestos pas Babilono karaliaus kunigaikščius ir jos sakys: ‘Tavo draugai suvedžiojo ir įklampino tave, kai tu į dumblą patekai, jie paliko tave’.

38:23  Tavo žmonas ir vaikus išves pas chaldėjus, o tu pats neištrūksi iš jų rankų. Tave suims Babilono karalius ir šitą miestą sudegins’“.

38:24  Zedekijas atsakė Jeremijui: „Šį pokalbį laikyk paslaptyje ir tada tu nemirsi!

38:25  Jei kunigaikščiai išgirs, kad aš kalbėjau su tavimi, ateis ir klaus: ‘Pasakyk, ką kalbėjai su karaliumi ir ką karalius tau sakė; nieko nenuslėpk nuo mūsų, ir mes tavęs nežudysime’,

38:26  tada jiems atsakyk: ‘Aš maldavau karalių, kad jis manęs nesiųstų į Jehonatano namus ir aš ten nemirčiau’“.

38:27  Tada kunigaikščiai atėjo pas Jeremiją ir klausė. Jis atsakė jiems, kaip karalius liepė. Jie paliko jį ramybėje, nes niekas nenugirdo jo pokalbio su karaliumi.

38:28  Jeremijas liko sargybos kieme iki tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta.

Chapter 39

39:1  Judo karaliaus Sedekijo devintųjų metų dešimtą mėnesį Babilono karalius Nebukadnecaras ir visa jo kariuomenė atėjo ir apgulė Jeruzalę.

39:2  Vienuoliktaisiais Zedekijo metais, ketvirto mėnesio devintą dieną miesto siena buvo pralaužta.

39:3  Visi Babilono karaliaus kunigaikščiai suėjo ir susėdo prie viduriniųjų vartų: Nergal Sareceras, Samgar Nebas, Sarsechimas, Rabsaris, Nergal Sareceras, Rabmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai.

39:4  Judo karalius Zedekijas ir visi kariai, pamatę juos, bėgo pro karaliaus sodą tarp dviejų sienų, palikdami miestą nakties metu. Jie traukėsi lygumos keliu.

39:5  Chaldėjų kariuomenė sekė juos ir pasivijo Zedekiją Jericho lygumose. Jie suėmė jį ir atgabeno pas Babilono karalių Nebukadnecarą į Riblą Hamato krašte. Karalius čia jį teisė.

39:6  Jis nužudė Zedekijo sūnus tėvo akivaizdoje, taip pat visus Judo kilminguosius.

39:7  Be to, išlupo Zedekijui akis, surakino grandinėmis ir išgabeno jį į Babiloną.

39:8  Chaldėjai sudegino karaliaus namus, žmonių namus ir nugriovė Jeruzalės sienas.

39:9  Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, ištrėmė į Babiloną mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas jį, ir amatininkus.

39:10  Bet Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paliko krašte kai kuriuos beturčius ir davė jiems vynuogynų ir žemės.

39:11  Nebukadnecaras, Babilono karalius, davė įsakymą sargybos viršininkui Nebuzaradanui apie Jeremiją:

39:12  „Paimk jį, prižiūrėk ir nedaryk jam nieko blogo, bet padaryk jam, kaip jis pats panorės“.

39:13  Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, Nebušazbanas, Rabsaris, Nergal Sareceras, Rabmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai

39:14  pasiuntė ir atgabeno Jeremiją iš sargybos kiemo. Jie patikėjo jį Gedolijui, sūnui Ahikamo, sūnaus Šafano, kad jį globotų. Taip Jeremijas liko gyventi savo tautoje.

39:15  Jeremijui dar esant sargybos kieme, Viešpats tarė:

39:16  „Eik ir kalbėk etiopui Ebed Melechui: ‘Aš išpildysiu savo žodžius šito miesto nelaimei, o ne gerovei, ir tu pats savo akimis matysi juos išsipildant.

39:17  Bet tą dieną Aš tave išgelbėsiu ir tu nebūsi atiduotas į rankas tų žmonių, kurių bijai.

39:18  Tu nekrisi nuo kardo ir tavo gyvybė atiteks tau kaip grobis, nes pasitikėjai manimi, – sako Viešpats’“.

Chapter 40

40:1  Viešpats kalbėjo Jeremijui, kai Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paleido jį Ramoje. Tas jį išlaisvino iš grandinių, nes Jeremijas buvo vedamas drauge su kitais iš Jeruzalės į Babiloną.

40:2  Sargybos viršininkas įsakė pašaukti Jeremiją ir tarė jam: „Viešpats, tavo Dievas, paskelbė apie ateinančią nelaimę šitai vietai.

40:3  Dabar Viešpats padarė taip, kaip buvo kalbėjęs, nes jūs nusikaltote Viešpačiui, neklausydami Jo.

40:4  Taigi šiandien aš nuimu grandines nuo tavo rankų. Jei tu nori eiti drauge su manimi į Babiloną, eik, ir aš tavimi pasirūpinsiu. O jei tu nenori eiti į Babiloną, neik! Visas kraštas yra tau prieš akis. Eik ten, kur tau patinka.

40:5  Eik pas Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius paskyrė Judo valdytoju, gyvenk ten arba pasirink kitą vietą“. Sargybos viršininkas davė jam maisto bei dovanų ir paleido jį.

40:6  Jeremijas nuėjo pas Goedoliją, Ahikamo sūnų, į Micpą ir gyveno tarp žmonių, kurie buvo likę krašte.

40:7  Kai išlikę Judo karo vadai ir jų žmonės išgirdo, jog Babilono karalius paskyrė krašto valdytoju Gedoliją, Ahikamo sūnų, ir pavedė jam likusius krašte beturčius, vyrus, moteris ir vaikus, neištremtus į Babiloną,

40:8  atėjo pas Gedoliją į Micpą Izmaelis, Netanijo sūnus, Johananas ir Jehonatanas, Kareacho sūnūs, Seraja, Tanhumeto sūnus, sūnūs Efajo iš Netofos ir Jezanijas, maako sūnus, su savo žmonėmis.

40:9  Gedolijas, sūnus Ahikamo, sūnaus Šafano, su priesaika sakė jiems: „Nebijokite chaldėjų, likite krašte, tarnaukite Babilono karaliui ir jums bus gerai.

40:10  Aš lieku Micpoje ir tarnausiu chaldėjams, kurie čia atvyks. O jūs rinkite vynuogynų, sodų ir alyvmedžių vaisius, kaupkite jų atsargas ir gyvenkite tuose miestuose, kuriuos pasirinkote“.

40:11  Visi žydai, kurie buvo Moabe, Edome ir kituose kraštuose, išgirdę, kad Babilono karalius paliko krašte likutį ir Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, paskyrė krašto valdytoju,

40:12  sugrįžo iš visų vietovių, kuriose jie buvo išblaškyti, į Judo kraštą pas Gedoliją į Micpą. Jie surinko labai daug vynuogių ir sodų vaisių.

40:13  Johananas, Kareacho sūnus, ir kiti karo vadai, kurie buvo krašte, atėjo pas Gedoliją į Micpą.

40:14  Jie jam sakė: „Ar žinai, kad Baalis, amonitų karalius, atsiuntė Izmaelį, Netanijo sūnų, tavęs nužudyti?“ Bet Gedolijas, Ahikamo sūnus, jais netikėjo.

40:15  Johananas, Kareacho sūnus, slaptai pasisiūlė Gedolijui Micpoje: „Leisk man eiti ir nužudyti Izmaelį, Netanijo sūnų. Niekas apie tai nesužinos. Kodėl jis turėtų nužudyti tave? Tuomet Judo žmonės, kurie yra čia susirinkę, būtų išblaškyti ir Judo likutis pražūtų“.

40:16  Gedolijas, Ahikamo sūnus, atsakė Johananui, Kareacho sūnui: „Nedaryk taip, nes netiesą sakai apie Izmaelį“.

Chapter 41

41:1  Izmaelis, sūnus Netanijo, sūnaus Elišamos, iš karališkos giminės, karaliaus kunigaikštis, septintą mėnesį atėjo su dešimčia vyrų pas Gedoliją, Ahikamo sūnų, į Micpą. Jiems kartu Micpoje valgant,

41:2  pakilo Izmaelis, Netanijo sūnus, ir dešimt su juo buvusių vyrų ir nužudė kardu Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju.

41:3  Izmaelis nužudė taip pat visus su Gedoliju buvusius žydus ir chaldėjų karius.

41:4  Kitą dieną, Gedolijui žuvus, dar niekam nežinant apie tai,

41:5  atėjo aštuoniasdešimt vyrų iš Sichemo, Šilojo ir Samarijos. Jų barzdos buvo nuskustos, drabužiai perplėšti ir oda suraižyta. Jie atsinešė aukų bei smilkalų aukoti Viešpaties namuose.

41:6  Izmaelis, Netanijo sūnus, išėjo iš Micpos jų pasitikti. Eidamas jis verkė ir, juos sutikęs, sakė: „Ateikite pas Gedoliją, Ahikamo sūnų“.

41:7  Jiems įėjus į miestą, Izmaelis, Netanijo sūnus, ir jo vyrai nužudė juos ir sumetė į duobę.

41:8  Dešimt atėjusių vyrų sakė Izmaeliui: „Nežudyk mūsų, mes turime laukuose paslėpę kviečių, miežių, aliejaus ir medaus atsargų“. Izmaelis nenužudė jų kartu su kitais.

41:9  Duobė, į kurią Izmaelis sumetė nužudytųjų lavonus, buvo karaliaus Asos padaryta, kai jis išsigando Izraelio karaliaus Bašos. Izmaelis, Netanijo sūnus, pripildė ją užmuštųjų.

41:10  Jis tautos likutį, kuris buvo Micpoje, padarė belaisvius. Karaliaus dukteris ir visus Micpos žmones, kuriuos Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, buvo pavedęs Gedolijui, Ahikamo sūnui, Izmaelis, Netanijo sūnus, suėmė ir vedėsi į amonitų kraštą.

41:11  Kai Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai išgirdo apie tai, ką Izmaelis, Netanijo sūnus, padarė,

41:12  surinko visus savo vyrus ir išėjo kovoti prieš Izmaelį, Netanijo sūnų. Jie užtiko jį prie didelių vandenų Gibeone.

41:13  Kai su Izmaeliu esantys žmonės pamatė Johananą, Kareacho sūnų, ir visus karo vadus su juo, nudžiugo.

41:14  Visi žmonės, kuriuos Izmaelis išvedė kaip belaisvius iš Micpos, atsisuko ir nuėjo pas Johananą, Kareacho sūnų.

41:15  Bet Izmaelis, Netanijo sūnus, paspruko su aštuoniais vyrais ir pabėgo pas amonitus.

41:16  Tada Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai, esantys su juo, ėmė tautos likutį, kurį Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudęs Gedoliją, Ahikamo sūnų, išvedė iš Micpos, ir sugrąžino iš Gibeono vyrus, moteris, vaikus ir eunuchus.

41:17  Keliaudami jie apsistojo Kimhame, prie Betliejaus. Jie norėjo pabėgti į Egiptą,

41:18  nes bijojo chaldėjų, kadangi Izmaelis, Netanijo sūnus, nužudė Gedoliją, Ahikamo sūnų, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju.

Chapter 42

42:1  Visi karo vadai, Johananas, Kareacho sūnus, Jezanijas, Hošajos sūnus, ir visi žmonės, nuo didžiausio iki mažiausio, atėjo ir sakė pranašui Jeremijui:

42:2  „Išklausyk mūsų maldavimą! Melsk už mus Viešpatį, savo Dievą, dėl šio likučio, nes iš daugelio likome mažas būrelis, kaip pats matai savo akimis,

42:3  kad Viešpats, tavo Dievas, nurodytų, ką turime daryti“.

42:4  Pranašas Jeremijas jiems atsakė: „Aš išklausiau jus ir melsiu, kaip prašėte, Viešpatį, jūsų Dievą. Ką Viešpats, jūsų Dievas, atsakys, pranešiu jums“.

42:5  Jie vėl sakė Jeremijui: „Viešpats tebūna liudytojas, jei nevykdysime to žodžio, su kuriuo Viešpats, tavo Dievas, tave atsiųs pas mus.

42:6  Ar tai bus gera, ar bloga, paklusime Viešpaties, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, balsui, kad mums gerai sektųsi“.

42:7  Po dešimties dienų Viešpats kalbėjo Jeremijui.

42:8  Jis pasišaukė Johananą, Kareacho sūnų, visus karo vadus, esančius su juo, ir visus žmones, nuo mažiausio iki didžiausio,

42:9  ir pranešė jiems: „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, pas kurį siuntėte mane maldauti už jus:

42:10  ‘Jei jūs liksite šiame krašte, Aš jus statysiu ir negriausiu, sodinsiu ir neišrausiu, nes Aš gailiuosi dėl to pikto, kurį jums padariau.

42:11  Nebijokite Babilono karaliaus, nes Aš būsiu su jumis ir išgelbėsiu jus iš jo rankų.

42:12  Aš būsiu jums gailestingas, kad jis jūsų pasigailėtų ir paliktų jus gyventi jūsų krašte’.

42:13  Bet jei jūs sakysite: ‘Mes neliksime šiame krašte’, ir neklausysite Viešpaties, savo Dievo, balso,

42:14  sakydami: ‘Ne! Mes eisime į Egipto kraštą, kur nematysime karo, negirdėsime trimito balso ir nebadausime. Ten mes apsigyvensime!’,

42:15  tada klausyk, Judo likuti, Viešpaties žodžio: ‘Jei jūs eisite į Egiptą gyventi,

42:16  tai kardas, kurio bijote, pavys jus ir badas, kuris jus baugina, seks paskui jus į Egiptą. Ten jūs ir mirsite.

42:17  Žmonės, kurie pasiryžę eiti į Egiptą gyventi, žus nuo kardo ir mirs nuo bado ir maro, nė vienas neištrūks nuo pikto, kurį ant jų užleisiu.

42:18  Kaip Aš savo rūstybę išliejau ant Jeruzalės gyventojų, taip išliesiu savo rūstybę ant einančių į Egiptą. Jūs ten būsite keiksmu, pasibaisėjimu, pasityčiojimu bei pajuoka ir savo krašto daugiau nematysite’.

42:19  Tai yra Viešpaties žodis tau, Judo likuti. Neikite į Egiptą! Žinokite, kad šiandien aš jus įspėjau!

42:20  Jūs veidmainiavote, kai siuntėte mane pas Viešpatį, jūsų Dievą, sakydami: ‘Melsk už mus Viešpatį, mūsų Dievą! Ką Viešpats, mūsų Dievas, pasakys, paskelbk mums, ir mes darysime!’

42:21  Aš šiandien jums paskelbiau, bet jūs neklausote Viešpaties, savo Dievo.

42:22  Dabar tikrai žinokite, kad žūsite nuo kardo ir mirsite nuo bado bei maro vietoje, į kurią norite eiti ir gyventi“.

Chapter 43

43:1  Kai Jeremijas baigė kalbėti žmonėms Viešpaties, jų Dievo, žodžius, kuriuos Viešpats, jų Dievas, jiems siuntė,

43:2  Azarija, Hošajos sūnus, Johananas, Kareacho sūnus, ir visi išdidūs žmonės atsakė Jeremijui: „Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: ‘Neikite į Egiptą gyventi’.

43:3  Baruchas, Nerijos sūnus, kursto tave prieš mus, kad mes patektume į chaldėjų rankas ir jie mus nužudytų arba ištremtų į Babiloną!“

43:4  Johananas, Kareacho sūnus, visi karo vadai ir visa tauta nepaklausė Viešpaties įsakymo likti Judo krašte.

43:5  Johananas, Kareacho sūnus, ir visi karo vadai paėmė žmones, sugrįžusius iš visų aplinkinių tautų, kur jie buvo išsklaidyti:

43:6  vyrus, moteris, vaikus ir karaliaus dukteris – visus, kuriuos Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, buvo palikęs pas Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, taip pat pranašą Jeremiją ir Baruchą, Nerijos sūnų.

43:7  Jie nepakluso Viešpaties balsui ir atėjo į Tachpanhesą.

43:8  Viešpats kalbėjo Jeremijui Tachpanhese:

43:9  „Imk didelių akmenų ir įkask juos žemėje prie faraono namų vartų Tachpanhese, izraelitams matant,

43:10  ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš pasiųsiu Nebukadnecarą, Babilono karalių, mano tarną, ir pastatysiu jo sostą ant šitų paslėptų akmenų. Ir jis išties savo palapinę virš šitų akmenų.

43:11  Jis ateis ir užims Egipto žemę. Tada kas skirtas mirčiai – mirs, kas skirtas nelaisvei – eis į nelaisvę, kas skirtas kardui – atiteks kardui.

43:12  Jis padegs Egipto dievų namus, o juos išgabens į nelaisvę. Jis apsirengs Egipto kraštu, kaip piemuo apsirengia apsiaustu, ir ramiai išeis iš ten.

43:13  Jis sudaužys atvaizdus Egipto Bet Šemeše ir sudegins Egipto dievų namus’“.

Chapter 44

44:1  Viešpats kalbėjo per Jeremiją visiems izraelitams, gyvenantiems Egipto žemėje: Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte:

44:2  „Jūs patys matote, kaip nubaudžiau Jeruzalę ir Judo miestus. Šiandien jie yra apleisti griuvėsiai.

44:3  Tai įvyko dėl jų nusikaltimų, kuriais jie sukėlė mano rūstybę, smilkydami svetimiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jūs, nei jūsų tėvai.

44:4  Aš nuolat siunčiau savo tarnus, pranašus, ir sakiau: ‘Nedarykite to pasibjaurėtino dalyko, kurio Aš nekenčiu’.

44:5  Bet jie nekreipė dėmesio, neklausė ir nesiliovė aukoti svetimiems dievams.

44:6  Dėl to mano rūstybė ir įtūžis išsiliejo ir užsiliepsnojo Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse – jie pavirto griuvėsiais, kaip yra šiandien“.

44:7  Todėl dabar taip sako Viešpats: „Kodėl patys sau darote bloga, sunaikindami vyrus, moteris, kūdikius ir vaikus, kol nebeliks Jude nė likučio?

44:8  Kodėl rūstinate mane savo darbais, smilkydami svetimiems dievams Egipto krašte, į kurį atvykote gyventi? Patys sau rengiate sunaikinimą, kol tapsite visoms tautoms prakeikimu ir pajuoka.

44:9  Ar užmiršote visas savo tėvų, Judo karalių, jų žmonų, savo pačių ir savo žmonų nedorybes, kurias darėte Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse?

44:10  Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams“.

44:11  Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: „Aš nusisuksiu nuo jūsų ir visai sunaikinsiu Judą.

44:12  Aš sunaikinsiu jūsų likutį, sumaniusį vykti į Egiptą gyventi. Jūs žūsite nuo kardo ir bado Egipto žemėje, būsite sunaikinti nuo mažiausio iki didžiausio, tapsite pasibaisėjimu, keiksmu ir pajuoka.

44:13  Aš bausiu gyvenančius Egipte, kaip baudžiau Jeruzalę – kardu, badu ir maru.

44:14  Iš jūsų, atvykusių gyventi į Egipto kraštą, nė vienas neišsigelbės, neištrūks ir nesugrįš į Judo kraštą, kurio jūs ilgitės ir į kurį norėtumėte sugrįžti, nebent kas pabėgtų“.

44:15  Tuomet visi vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos smilko svetimiems dievams, ir didelis būrys moterų, ir visi gyvenantys Patrose, Egipto žemėje, atsakė Jeremijui:

44:16  „Žodžių, kuriuos mums kalbėjai Viešpaties vardu, mes neklausysime.

44:17  Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto.

44:18  Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado.

44:19  Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?“

44:20  Jeremijas atsakė vyrams, moterims ir visiems žmonėms:

44:21  „Smilkalus, kuriuos Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse deginote jūs, jūsų tėvai, karaliai, kunigaikščiai ir visi žmonės, Viešpats prisiminė.

44:22  Jis nebegalėjo daugiau pakęsti jūsų piktų darbų ir jūsų daromų bjaurysčių, todėl jūsų kraštas tapo dykyne, pasibaisėjimu bei keiksmažodžiu ir liko be gyventojų, kaip matome šiandien.

44:23  Kadangi jūs tomis aukomis nusikaltote Viešpačiui, neklausėte Jo, nesilaikėte įstatymo, įsakymų ir nuostatų, todėl jus ištiko šios nelaimės, kaip yra šiandien“.

44:24  Be to, Jeremijas kalbėjo visiems žmonėms ir visoms moterims: „Klausykite Viešpaties žodžio, visi žydai, gyvenantys Egipte:

44:25  ‘Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Jūs ir jūsų žmonos, kaip pažadėjote, taip įvykdėte, sakydami: ‘Ištesėsime savo įžadus, smilkysime ir liesime geriamąsias aukas dangaus karalienei’. Ištesėkite savo įžadus ir įvykdykite, ką nusprendėte.

44:26  Bet išgirskite ir Viešpaties žodį, visi žydai, gyvenantys Egipto žemėje: ‘Aš prisiekiau savo vardu, kad nė vienas iš Judo žmonių nebesakys visoje Egipto žemėje: ‘Kaip Viešpats Dievas gyvas!’

44:27  Aš darysiu jiems pikta, o ne gera; visi Judo žmonės Egipto žemėje žus nuo kardo ir bado, kol bus visai sunaikinti.

44:28  Tik labai mažas skaičius paspruks nuo kardo ir sugrįš iš Egipto į Judą. Tada Judo likutis, esantis Egipto krašte, pamatys, kieno žodis išsipildys – mano ar jų.

44:29  Štai jums ženklas, kad nubausiu jus šioje vietoje, kad žinotumėte, jog mano žodžiai prieš jus išsipildys.

44:30  Aš atiduosiu faraoną Hofrą, Egipto karalių, į rankas jo priešų, kurie siekia jo gyvybės, kaip atidaviau Zedekiją, Judo karalių, į jo priešo Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, kuris siekė jo gyvybės, rankas, – sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas’“.

Chapter 45

45:1  Pranašo Jeremijo žodžiai Baruchui, Nerijos sūnui, kai jis šiuos žodžius iš Jeremijo lūpų užrašė į knygą ketvirtais Johakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, metais:

45:2  „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, tau, Baruchai:

45:3  ‘Tu sakei: ‘Vargas man! Viešpats prideda man skausmų prie mano sielvarto. Pavargau vaitodamas, neturiu ramybės’.

45:4  Todėl taip kalbėjo Viešpats: ‘Ką Aš stačiau – nugriausiu ir ką sodinau – išrausiu.

45:5  Tu prašai sau didelių dalykų. Neprašyk, nes štai Aš bausiu visą kraštą, bet tavo gyvybę duosiu tau kaip grobį visose vietose, kur tik eisi’“.

Chapter 46

46:1  Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie pagonių tautas.

46:2  Apie Egiptą, apie faraono Nekojo, Egipto karaliaus, kariuomenę, buvusią prie Eufrato upės Karkemiše, kurią Nebukadnecaras, Babilono karalius, nugalėjo ketvirtaisiais Johakimo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, metais.

46:3  „Paruoškite mažąjį ir didįjį skydą ir traukite į kovą.

46:4  Balnokite žirgus ir sėskite ant jų. Rikiuokitės užsidėję šalmus, galąskite ietis, apsivilkite šarvais.

46:5  Kodėl Aš mačiau juos išsigandusius ir besitraukiančius atgal? Jų karžygiai išblaškyti bėga be atodairos, visur išgąstis, – sako Viešpats. –

46:6  Eiklieji nepabėgs ir stiprieji neišsigelbės. Šiaurėje, prie Eufrato, jie susvyruos ir parkris.

46:7  Kas kyla lyg potvynis, lyg upės vanduo nerimsta?

46:8  Egiptas kyla kaip potvynis, kaip upės vanduo nerimsta. Jis sako: ‘Aš pakilsiu, apdengsiu žemę, sunaikinsiu miestus ir jų gyventojus!’

46:9  Pirmyn, žirgai, skubėkite, kovos vežimai! Karžygiai pirmyn! Etiopai ir libiai su skydais, Lidijos gyventojai su įtemptais lankais!

46:10  Tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, keršto diena. Jis atkeršys savo priešams. Kardas ris ir bus sotus bei pasigers krauju. Tai bus auka Viešpačiui, kareivijų Dievui, šiaurės krašte, prie Eufrato.

46:11  Eik į Gileadą, atsinešk balzamo, mergele, Egipto dukra! Veltui vartoji vaistų daugybę, tu nepagysi!

46:12  Tautos išgirdo apie tavo gėdą, pilna žemė tavo šauksmo. Galiūnas susidūrė su galiūnu, ir abu kartu krito!“

46:13  Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui, kad Nebukadnecaras, Babilono karalius, ateis ir užpuls Egipto žemę.

46:14  „Praneškite Migdole, paskelbkite Tachpanhese ir Nofe! Sakykite: ‘Atsistokite ir pasiruoškite, nes kardas jau ryja aplinkui!’

46:15  Kodėl tavo karžygiai išvaikyti? Jie neatsilaikė, nes Viešpats juos parklupdė.

46:16  Tavo daugybė susvyravo ir krito vienas po kito. Jie sakė: ‘Grįžkime pas savo tautą, į savo gimtinę, bėkime nuo žudančio kardo!’

46:17  Jie šaukė apie faraoną, Egipto karalių: ‘Jis yra triukšmas po laiko’.

46:18  Kaip Aš gyvas, – sako Karalius, kurio vardas – kareivijų Viešpats, – kaip Taboras yra tarp kalnų ir Karmelis prie jūros, taip tikrai jis ateis.

46:19  Pasiruoškite tremčiai, Egipto gyventojai! Nofas pavirs dykyne be gyventojų.

46:20  Egiptas yra puiki telyčia, bet iš šiaurės ateina sunaikinimas.

46:21  Jo samdyti kariai yra kaip nupenėti veršiai. Jie visi apsigręžė ir pabėgo. Jie neatsilaikė, nes atėjo pražūties diena, priartėjo aplankymo metas.

46:22  Jų balsas yra kaip gyvatės šnypštimas. Jie ateina su kirviais tarytum miško kirtėjai.

46:23  Jie iškirs mišką, kuris buvo nepereinamas. Jų yra nesuskaitoma daugybė kaip skėrių.

46:24  Egipto duktė bus sugėdinta, ji bus atiduota į šiaurės tautos rankas“.

46:25  Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: „Aš nubausiu Noją, faraoną, Egiptą su jų dievais ir karaliais; faraoną ir visus, kurie juo pasitiki.

46:26  Aš atiduosiu juos į rankas tų, kurie siekia jų gyvybės, į Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, ir jo tarnų rankas. Po daug metų kraštas vėl bus apgyvendintas kaip senais laikais, – sako Viešpats. –

46:27  Tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, Izraeli, neišsigąsk! Aš tave išgelbėsiu ir tavo palikuonis parvesiu iš nelaisvės, iš tolimo krašto. Jokūbas sugrįš, turės ramybę, gyvens saugiai, ir niekas jo negąsdins.

46:28  Tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, – sako Viešpats. – Aš esu su tavimi. Aš visiškai sunaikinsiu tautas, į kurias tave ištrėmiau, bet tavęs iki galo nesunaikinsiu. Aš bausiu tave saikingai, bet be bausmės nepaleisiu“.

Chapter 47

47:1  Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie filistinus, prieš faraonui užimant Gazą:

47:2  „Vandenys kyla iš šiaurės ir tampa patvinusia upe, apsemia kraštą ir visa, kas jame, miestus ir jų gyventojus. Žmonės šauks, visi krašto gyventojai dejuos

47:3  nuo žirgų trypimo, kovos vežimų dundėjimo, jų ratų dardėjimo. Tėvai nebesirūpins vaikais, jų rankos nusvirs.

47:4  Apiplėšimo diena ateina visam filistinų kraštui, kad sunaikintų paskutinius Tyro ir Sidono padėjėjus. Viešpats sunaikins filistinus, Kaftoro krašto likutį.

47:5  Gaza nupliko, Aškelonas sunaikintas, kartu ir jų slėnių liekanos. Ar ilgai tu raižysi save?

47:6  Viešpaties karde, ar ilgai tu nenurimsi? Sugrįžk atgal į makštį, liaukis ir nurimk!

47:7  Kaip jis gali nurimti, kai Viešpats jį pasiuntė prieš Aškeloną ir pajūrį?“

Chapter 48

48:1  Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, apie Moabą sako: „Vargas Nebojui, jis apiplėštas; Kirjataimai paimti, tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta.

48:2  Moabo garbė praėjo. Priešai Hešbone galvojo tave sunaikinti: ‘Pulkime, sunaikinkime Moabą ir pašalinkime jį iš tautų tarpo!’ Tu, Madmeno mieste, irgi nutilsi, kardas sunaikins tave!

48:3  Šauksmas girdimas Horonaimuose, plėšimas ir didelis sunaikinimas.

48:4  Moabas sunaikintas, verkia jo kūdikiai.

48:5  Jie kyla Luhito šlaitu verkdami, nusileidžia į Horonaimus, jų priešai girdi verksmą dėl sunaikinimo.

48:6  Bėkite, būkite kaip kadagys dykumoje.

48:7  Kadangi pasitikėjai savo darbais ir turtais, tu būsi paimtas. Kemošas išeis į nelaisvę kartu su kunigais ir kunigaikščiais.

48:8  Sunaikinimas pasieks kiekvieną miestą, nė vienas neišsigelbės. Slėniai ir lygumos bus sunaikintos.

48:9  Duokite Moabui sparnus, kad jis galėtų pabėgti! Jis bus visai sunaikintas, miestai ištuštės.

48:10  Prakeiktas, kas Viešpaties įsakymą nenoriai vykdo ir kas saugo savo kardą nuo kraujo.

48:11  Moabas gyveno be rūpesčių nuo pat savo jaunystės, jo mielės nusėdo; jis nebuvo perpilamas iš indo į indą ir nebuvo ištremtas. Todėl jo skonis liko tas pats ir kvapas nepasikeitė.

48:12  Ateis laikas, kai Aš siųsiu jam pilstytojų, kurie jį perpils, jo ąsočius ištuštins ir sudaužys.

48:13  Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelis gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.

48:14  Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galingi vyrai, karžygiai!’

48:15  Moabas apiplėštas, jo miestai sunaikinti, rinktiniai jaunuoliai išėjo į pražūtį, – sako Karalius, kareivijų Viešpats. –

48:16  Moabo sunaikinimas artėja.

48:17  Apverkite jį, kaimynai ir visi, kurie žinote jo vardą. Sulaužytas jo stiprusis skeptras, puikioji lazda!

48:18  Nusileisk iš savo šlovės sosto į purvą, Dibono dukra! Moabo naikintojas ateis ir sugriaus tavo tvirtoves.

48:19  Sustok pakelėje, Aroero gyventoja, ir klausk pabėgėlį, kas atsitiko?

48:20  Moabas yra sumuštas ir nugalėtas! Šaukite ir dejuokite! Praneškite Arnone, kad Moabas apiplėštas.

48:21  Bausmė atėjo lygumos kraštui: Holonui, Jahacui, Mefaatui,

48:22  Dibonui, Nebojui, Bet Diblataimams,

48:23  Kirjataimams, Bet Gamului, Bet Meonui,

48:24  Kerijotams, Bocrai ir visiems Moabo miestams.

48:25  Nukirstas Moabo ragas ir jo petys sutriuškintas, – sako Viešpats. –

48:26  Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš Viešpatį. Moabas voliosis savo vėmaluose ir taps pajuoka.

48:27  Ar nesityčiojai iš Izraelio, lyg jis būtų vagis?

48:28  Moabo gyventojai, pasitraukite iš miestų ir gyvenkite uolose kaip balandžiai, susikrovę lizdą aukštai skardžiuose.

48:29  Mes girdėjome apie Moabo išdidumą, puikybę, akiplėšiškumą ir pasididžiavimą.

48:30  Aš žinau, kad jo pasigyrimas yra tuščias ir darbai niekam tikę.

48:31  Aš verkiu ir dejuoju Moabo ir Kir Hereso žmonių.

48:32  Aš verkiu dėl tavęs, Sibmos vynuogyne, daugiau negu dėl Jazero. Tavo atžalos nusidriekė per jūrą ir pasiekė Jazerą. Naikintojas užpuolė tavo vasaros vaisius ir vynuogyno derlių.

48:33  Džiaugsmas ir linksmybė dingo iš derlingų Moabo laukų. Aš pašalinau vyną iš spaustuvo, vyno mynėjas nebemina jo, džiaugsmo šūksnių negirdėti.

48:34  Šauksmas iš Hešbono pasiekia Elealę, jų aimanos girdimos iki Jahaco, o iš Coaro – iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Ir Nimrimų vandenys išseks.

48:35  Aš sustabdysiu Moabe aukojimą ir smilkymą jų dievams aukštumose.

48:36  Mano širdis dejuoja kaip fleita dėl Moabo ir Kir Hereso žmonių. Jie neteko visų savo turtų, kuriuos turėjo.

48:37  Visų galvos nuskustos ir barzdos nukirptos; rankos suraižytos ir strėnos padengtos ašutinėmis.

48:38  Ant visų Moabo stogų ir aikštėse girdisi tik dejavimas. Aš sudaužiau Moabą kaip netinkamą indą, – sako Viešpats. –

48:39  Jie dejuos, sakydami: ‘Kaip sudaužytas, kaip sugėdintas Moabas!’ Jis taps pajuoka ir pasibaisėjimu visoms aplinkinėms tautoms.

48:40  Jis atskrenda kaip erelis ir ištiesia sparnus virš Moabo.

48:41  Jis paims tvirtoves ir miestus. Tą dieną Moabo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys.

48:42  Moabo tauta bus sunaikinta, nes ji didžiavosi prieš Viešpatį.

48:43  Išgąstis, duobė ir spąstai laukia jūsų, Moabo gyventojai!

48:44  Kas pabėgs nuo išgąsčio, įkris į duobę, kas išlips iš duobės, pateks į spąstus. Tai ištiks Moabą jų aplankymo metu.

48:45  Bėgantys ir netekę jėgų sustos Hešbono pavėsyje. Bet ugnis išeis iš Hešbono ir liepsna iš Sihono ir praris Moabo kaktą ir triukšmadarių galvos vainiką.

48:46  Vargas tau, Moabai! Tu žuvai, Kemošo tauta! Tavo sūnūs yra ištremti, tavo dukterys pateko į nelaisvę.

48:47  Bet Aš parvesiu Moabo ištremtuosius paskutinėmis dienomis, – sako kareivijų Viešpats“. Toks yra Moabo teismas.

Chapter 49

49:1  Viešpats sako amonitams: „Argi Izraelis neturi paveldėtojų? Kodėl Milkomas paveldėjo Gadą ir jo žmonės apsigyveno miestuose?

49:2  Ateis diena, kai Aš leisiu amonitų Rabai patirti karą. Ji pavirs griuvėsiais, o aplinkiniai miestai bus sudeginti; Izraelis atgaus savo nuosavybę.

49:3  Vaitok, Hešbone, nes Ajas sunaikintas. Šaukite, Rabos dukterys, apsivilkite ašutinėmis, raudokite, bėgiodamos patvoriais, nes Milkomas ir jo kunigai bei kunigaikščiai eis į nelaisvę.

49:4  Ko tu giries savo slėniais, nuklydusioji dukra? Pasitiki savo turtais, sakydama: ‘Kas drįs eiti prieš mane?’

49:5  Aš atvesiu prieš tave siaubą, – sako Viešpats, kareivijų Dievas. – Apsupę priešai taip jus išsklaidys, kad visi išbėgios ir niekas jų nebesurinks.

49:6  Bet po to Aš išlaisvinsiu amonitus, – sako kareivijų Viešpats“.

49:7  Kareivijų Viešpats sako Edomui: „Ar nebėra išminties Temane? Ar išminčiai nebeduoda patarimų, ar jų išmintis išseko?

49:8  Bėkite ir pasislėpkite slėptuvėse, Dedano gyventojai! Aš sunaikinsiu Ezavą, aplankydamas jį.

49:9  Ar vynuogių skynėjai nepaliktų kiek vynuogių? Jei vagys įsilaužtų nakčia, ar jie nepavogtų tik tiek, kiek jiems reikia?

49:10  Bet Aš apnuoginau Ezavą, Aš atidengiau jo paslaptis, ir jis nebeturės, kur pasislėpti. Jo vaikai, broliai ir kaimynai bus sunaikinti.

49:11  Palik savo našlaičius, Aš išsaugosiu juos, tavo našlės tepasitiki manimi.

49:12  Jei nekaltieji turės gerti taurę, tai ar tu liksi nebaustas? Tu neišvengsi bausmės!

49:13  Aš prisiekiau pats savimi, kad Bocra taps siaubu, virs dykuma bei keiksmažodžiu; visi jos miestai bus amžini griuvėsiai, – sako Viešpats“.

49:14  Aš sužinojau iš Viešpaties, kad pasiuntinys yra pasiųstas tautoms. Jis kviečia visus į kovą prieš jį.

49:15  „Tu būsi mažas tarp tautų ir paniekintas žmonėse.

49:16  Tavo smarkumas ir širdies išdidumas apgavo tave. Tu gyveni uolų plyšiuose, laikaisi kalvų viršūnėse. Jei tu susikrautum savo lizdą taip aukštai kaip erelis, Aš nustumčiau tave žemyn, – sako Viešpats. –

49:17  Edomas taps pasibaisėjimu; kiekvienas praeivis švilps ir baisėsis jo likimu.

49:18  Kaip sunaikinta Sodoma ir Gomora bei jų apylinkės, taip ir čia nepasiliks ir negyvens joks žmogus.

49:19  Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti?

49:20  Štai Viešpaties nutarimas Edomui ir sprendimas Temano gyventojams. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

49:21  Nuo jų griuvimo trenksmo sudrebės žemė, ir jų šauksmo balsas bus girdimas prie Raudonosios jūros.

49:22  Jis pakils kaip erelis, atskris ir išskės sparnus virš Bocros. Tą dieną Edomo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys“.

49:23  Apie Damaską: „Sąmyšis Hamate ir Arpade, nes bloga žinia pasiekė juos. Jie išsigandę nerimauja kaip neramios jūros bangos.

49:24  Damaskas nusiminęs bėga baimės apimtas; baimė ir skausmai užgriuvo jį kaip gimdyvę.

49:25  Garsusis miestas ištuštėjo, mano džiaugsmo miestas.

49:26  Jo jaunuoliai ir kariai žus gatvėse tą dieną, – sako kareivijų Viešpats, –

49:27  Aš įžiebsiu ugnį Damasko sienose, ji praris Ben Hadado rūmus“.

49:28  Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Nebukadnecaras, Babilono karalius, Viešpats sako: „Pasiruoškite ir žygiuokite prieš Kedarą, apiplėškite rytų tautas.

49:29  Jie paims jų palapines ir bandas, apdangalus, indus ir kupranugarius. Ir jiems šauks: ‘Siaubas iš visų pusių!’

49:30  Skubiai bėkite ir pasislėpkite, Hacoro gyventojai. Nebukadnecaras, Babilono karalius, tarėsi prieš jus ir nusprendė dėl jūsų.

49:31  Pakilk prieš šitą turtingą, ramiai gyvenančią tautą, – sako Viešpats. – Jie neturi nei vartų, nei užkaiščių, gyvena atsiskyrę.

49:32  Jų kupranugariai ir didžiulės bandos taps grobiu. Aš išsklaidysiu į visas šalis vyrus, kurie kerpasi plaukus, ir bausiu juos iš visų pusių, – sako Viešpats, –

49:33  Hacore gyvens šakalai, jis liks amžina dykuma. Jame negyvens joks žmogus“.

49:34  Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Elamą, pradedant karaliauti Zedekijui, Judo karaliui:

49:35  „Aš sulaužysiu Elamo lanką, jo didžiausią stiprybę.

49:36  Aš pasiųsiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių pasaulio šalių ir juos išsklaidysiu į visus pasaulio kraštus taip, kad nebus tautos, kurioje Elamo išsklaidytųjų nebūtų.

49:37  Aš sukelsiu Elame baimę priešų, kurie siekia jo gyvybės, ir atvesiu prieš juos nelaimę, savo rūstybę, siųsiu paskui juos kardą ir sunaikinsiu juos.

49:38  Aš pastatysiu Elame savo sostą ir pašalinsiu jų karalius bei kunigaikščius.

49:39  Bet paskutinėmis dienomis Aš išvaduosiu Elamą, – sako Viešpats“.

Chapter 50

50:1  Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Babiloną ir chaldėjų kraštą:

50:2  „Paskelbkite tautoms, iškelkite vėliavas, neslėpkite, kad Babilonas paimtas, Belis nebegarbinamas, Merodachas sunaikintas! Jų stabai išniekinti, atvaizdai sudaužyti.

50:3  Iš šiaurės prieš jį ateina tauta. Ji pavers kraštą dykyne; žmonės ir gyvuliai jame nebegyvens, pabėgs iš jo.

50:4  Tuomet sugrįš Izraelio ir Judo vaikai, – sako Viešpats. – Jie eis verkdami ir ieškos Viešpaties, savo Dievo.

50:5  Jie klaus kelio į Sioną ir keliaus, sakydami: ‘Eikime, glauskimės prie Viešpaties amžina sandora, kuri nebus užmiršta!’

50:6  Mano tauta tapo paklydusia banda. Ganytojai ją suvedžiojo ir paklaidino kalnuose. Jie ėjo per kalnus bei kalvas ir užmiršo savo poilsio vietą.

50:7  Kas juos sutiko, rijo juos. Jų priešai sakė: ‘Mes tuo nenusikaltome. Izraelitai nusikalto Viešpačiui, teisingumo buveinei, ir Viešpačiui, savo tėvų vilčiai’.

50:8  Skubėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto! Būkite kaip ožiai bandos priekyje.

50:9  Aš sukelsiu prieš Babiloną daug galingų tautų ir atvesiu jas iš šiaurės. Jos išsirikiuos ir nugalės jį. Visos jų strėlės įgudusio kario rankose, jos pasiekia tikslą.

50:10  Chaldėja taps grobiu, jos priešai prisiplėš turto užtektinai, – sako Viešpats, –

50:11  nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.

50:12  Jūsų motina bus išniekinta ir sugėdinta. Ji bus paskutinė tarp tautų, virs dykyne, sausa žeme, dykuma.

50:13  Dėl Viešpaties rūstybės ji bus negyvenama. Kiekvienas, praeinantis pro Babiloną, stebėsis ir švilps dėl jo nelaimės.

50:14  Išsirikiuokite prieš Babiloną, įtempkite lankus prieš jį, šaukite, negailėkite strėlių, nes jis nusikalto Viešpačiui.

50:15  Skelbkite visur, kad jis paimtas. Jo apsaugos pylimas krito, sienos nugriautos. Tai Viešpaties kerštas jam už jo darbus.

50:16  Išnaikinkite Babilone sėjėją ir pjovėją. Karui siaučiant, kiekvienas bėgs į savo kraštą, pas savo tautą.

50:17  Izraelis yra kaip išsklaidytos avys, kurias išvaikė liūtai. Pirmasis jį rijo Asirijos karalius, o po to Nebukadnecaras, Babilono karalius, sutraiškė jo kaulus“.

50:18  Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: „Aš nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.

50:19  Izraelį Aš parvesiu atgal į savo kraštą. Jis ganysis Karmelyje ir Bašane, pasisotins Efraimo kalnyne bei Gileade.

50:20  Tuo metu ieškos Izraelio kaltės ir Judo nuodėmės, bet jų neras, nes Aš atleisiu jiems ir jų nesunaikinsiu, – sako kareivijų Viešpats. –

50:21  Žygiuok prieš Merataimų ir Pekodo kraštų gyventojus! Žudyk ir naikink, – sako Viešpats, – daryk taip, kaip tau įsakiau!

50:22  Krašte girdėti šauksmai kovos ir didelio sunaikinimo.

50:23  Visos žemės kūjis pats sudaužytas ir sutrupėjęs. Babilonas tapo dykyne tarp tautų.

50:24  Babilone, Aš stačiau tau spąstus ir sugavau tave. Tu to nepastebėjai, bet buvai surastas ir sugautas, nes kovojai prieš Viešpatį.

50:25  Viešpats atidarė savo ginklų sandėlį ir ištraukė savo rūstybės ginklus, nes tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, darbas chaldėjų krašte.

50:26  Pakilkite prieš jį, visi kraštai, atidarykite jo grūdų sandėlius, supilkite viską į krūvas ir sunaikinkite – tenelieka nieko.

50:27  Išžudykite jo veršius, teeina jie į skerdyklą. Vargas jiems! Atėjo jų aplankymo diena.

50:28  Štai pabėgėliai iš Babilono krašto! Jie praneša Sione apie Viešpaties kerštą, apie mūsų Dievo kerštą dėl Jo šventyklos.

50:29  Surinkite šaulius prieš Babiloną. Apsupkite jį taip, kad nė vienas neištrūktų! Atmokėkite jam pagal jo darbus; ką jis darė, jam darykite, nes jis didžiavosi prieš mane, Izraelio Šventąjį.

50:30  Jo jaunuoliai kris aikštėse ir visi jo kariai bus sunaikinti tą dieną, – sako Viešpats. –

50:31  Aš esu prieš tave, tu išdidusis! Atėjo tavo aplankymo metas.

50:32  Išdidusis suklups ir kris, nė vienas jo nepakels. Aš įžiebsiu jo miestuose ugnį, kuri suris viską aplinkui“.

50:33  Kareivijų Viešpats sako: „Prispausti yra Izraelio ir Judo vaikai. Tie, kurie juos išvedė į nelaisvę, laiko juos ir nė nemano jų paleisti.

50:34  Jų Atpirkėjas yra stiprus, kareivijų Viešpats yra Jo vardas. Jis rūpinsis jų byla ir suteiks kraštui ramybę, bet privers drebėti Babilono gyventojus.

50:35  Kardas chaldėjams, Babilono gyventojams, jo kunigaikščiams ir išminčiams!

50:36  Kardas jo žyniams, kurie taps kvaili, ir kariams, kad išsigąstų.

50:37  Kardas žirgams, kovos vežimams ir samdytiems kariams, kurie taps kaip moterys. Kardas jo turtams, kurie taps grobiu!

50:38  Sausra išdžiovins jo vandenis. Tai drožtų atvaizdų kraštas, per savo stabus jie sukvailėjo.

50:39  Todėl ten gyvens laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai; Babilonas niekados nebus apgyvendintas nė atstatytas.

50:40  Kaip Dievas sunaikino Sodomą, Gomorą ir jų aplinkinius miestus, taip ir Babilonas bus sunaikintas, niekas jame negyvens.

50:41  Galinga tauta ateina iš šiaurės ir daug karalių iš žemės pakraščių.

50:42  Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!

50:43  Babilono karalius, išgirdęs apie juos, nuleido rankas; jį apėmė baimė ir skausmai tarsi gimdyvę.

50:44  Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti? Koks valdovas galėtų man prieštarauti?

50:45  Štai Viešpaties nutarimas Babilonui ir sprendimas chaldėjų kraštui. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

50:46  Babilono paėmimo triukšmas sudrebins žemę, ir jų šauksmą išgirs visos tautos“.

Chapter 51

51:1  Taip sako Viešpats: „Aš pažadinsiu prieš Babilono ir Chaldėjos gyventojus naikinantį vėją.

51:2  Aš siųsiu į Babiloną vėtytojus. Jie vėtys jį ir ištuštins šalį. Ji bus apsupta iš visų pusių.

51:3  Šauliai, įtempkite lankus, šarvuotieji, pakilkite. Nesigailėkite jos jaunuolių ir sunaikinkite visą jos kariuomenę.

51:4  Žuvusieji ir sunkiai sužeisti chaldėjų krašte gulės gatvėse.

51:5  Izraelio ir Judo neatstūmė Viešpats, jų Dievas, nors jų kraštas yra pilnas nusikaltimų prieš Izraelio Šventąjį.

51:6  Bėkite iš Babilono, gelbėkitės, nežūkite dėl jo nusikaltimų. Tai Viešpaties keršto diena, ir Jis atlygins jam už jo darbus.

51:7  Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, visa žemė pasigėrė iš jos. Jos vyno gėrė tautos, todėl jos išprotėjo.

51:8  Babilonas krito, jis sutriuškintas. Apraudokite jį, atneškite balzamo jo žaizdoms, gal jis pagis?“

51:9  Mes gydėme Babiloną, bet jis nepagijo. Palikime jį ir grįžkime kiekvienas į savo kraštą. Jo teismas pasiekė dangų.

51:10  Viešpats iškėlė mūsų teisumą. Eikime ir pasakokime Sione, ką Viešpats, mūsų Dievas, padarė.

51:11  Galąskite strėles, imkite skydus! Viešpats sukėlė medų karalius, nes Jo sumanymas yra sunaikinti Babiloną. Tai Viešpaties kerštas dėl šventyklos.

51:12  Iškelkite vėliavą prieš Babilono sienas, sustiprinkite sargybą, paruoškite pasalas. Ką Viešpats nusprendė, tai ir padarys Babilono gyventojams.

51:13  Tu, kuris gyveni prie gausių vandenų ir turi gausybę turtų. Atėjo tavo galas, tavo godumo saikas.

51:14  Kareivijų Viešpats prisiekė: „Tave užplūs žmonės kaip skėriai ir pakels prieš tave savo balsus“.

51:15  Jis savo jėga sukūrė žemę, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangų.

51:16  Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.

51:17  Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.

51:18  Jie yra tuštybė, paklydimo darbai. Jie pražus aplankymo dieną.

51:19  Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas.

51:20  „Tu esi mano kūjis ir kovos ginklas. Tavimi sudaužysiu tautas ir sunaikinsiu karalystes.

51:21  Tavimi sunaikinsiu žirgą ir raitelį, kovos vežimą ir jame esantį.

51:22  Tavimi sunaikinsiu vyrą ir moterį, seną ir jauną, jaunuolį ir mergaitę,

51:23  piemenį ir bandą, artoją ir jungą su gyvuliais, kunigaikščius ir valdovus.

51:24  Bet Aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams jūsų akivaizdoje už jų piktybes, padarytas Sione, – sako Viešpats. –

51:25  Tu buvai naikinantis kalnas, sugadinęs visą žemę. Aš ištiesiu savo ranką prieš tave, sulyginsiu tave su žeme ir paversiu pelenais.

51:26  Tavo akmenų nenaudos nei kampams, nei pamatams. Tu būsi amžina dykyne.

51:27  Iškelkite vėliavą, trimituokite trimitais, kad išgirstų tautos. Sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes. Paskirkite kariuomenei vadą ir surinkite tiek karių kaip skėrių laukuose.

51:28  Pasiruoškite kovai kartu su medų karaliais, valdovais, kunigaikščiais ir visais jų valdžioje esančiais kraštais.

51:29  Žemė pajudės ir drebės, nes Babilonui bus įvykdytas Viešpaties sprendimas. Babilono kraštas taps tuščias ir negyvenamas“.

51:30  Babilono kariai nebeina į kovą. Jie sėdi tvirtovėse netekę drąsos. Jų gyvenvietės dega, vartai išlaužti.

51:31  Pasiuntinys sutinka pasiuntinį. Jie neša žinią Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas iš visų pusių:

51:32  brastos užimtos, įtvirtinimai dega, kariai apimti panikos.

51:33  Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: „Babilonas yra kaip klojimas kūlimo metu. Dar valandėlė, ir derliaus metas ateis“.

51:34  „Nebukadnecaras, Babilono karalius, ėdė mane ir naikino, paliko mane kaip tuščią indą. Jis prarijo mane kaip slibinas. Pripildęs savo pilvą mano gardumynais, mane išstūmė.

51:35  Man ir mano žmonėms padaryta skriauda tekrinta ant Babilono“, – sakys Sionas. „Mano kraujas tekrinta ant Chaldėjos“, – sakys Jeruzalė.

51:36  Viešpats sako: „Aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave. Aš išdžiovinsiu Babilono vandenis, jo šaltiniai išseks.

51:37  Babilonas pavirs griuvėsių krūva šakalams gyventi, vieta pasibaisėjimo ir pajuokos, be gyventojų.

51:38  Jie riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.

51:39  Aš jiems paruošiu puotą: jie nusigers ir užmigs amžinu miegu.

51:40  Aš juos nuvesiu į skerdyklą kaip avinėlius, avinus ir ožius.

51:41  Krito Šešachas, pasaulio puošmena! Babilonas tapo siaubu tautoms!

51:42  Jūra įsiveržė į Babiloną, daugybė bangų užliejo jį.

51:43  Jo miestai virto dykyne, išdžiūvusia žeme, kurioje niekas negyvena ir joks žmogus per ją nekeliauja.

51:44  Aš nubausiu Belį Babilone ir išplėšiu iš jo gerklės, ką jis prarijo. Tautos nebeplauks pas jį. Babilono sienos krito.

51:45  Išeik iš jo, mano tauta! Kiekvienas gelbėkite savo gyvybę nuo degančios Viešpaties rūstybės.

51:46  Nenusiminkite, neišsigąskite gandų, kurie kas metai sklis krašte apie neramumus ir valdovų tarpusavio kovas.

51:47  Ateina laikas, kai Aš teisiu Babilono atvaizdus; visas kraštas susigės, o jo gyventojai bus išžudyti.

51:48  Tada dangus, žemė ir visa, kas juose yra, džiaugsis žuvimu Babilono, kurį užims iš šiaurės atėjęs naikintojas.

51:49  Kaip Babilono ranka žudė Izraelyje, taip Babilone kris nužudytieji.

51:50  Jūs, kurie ištrūkote nuo kardo, eikite, nestovėkite vietoje, ir, toli būdami, atsiminkite Viešpatį ir Jeruzalę“.

51:51  Mes susigėdome, girdėdami pajuokas; gėda apdengė mūsų veidus, kai svetimi atėjo į šventąją vietą Viešpaties namuose.

51:52  „Ateis diena, kai Aš nuteisiu jų drožinius; tuomet visame krašte vaitos sužeistieji.

51:53  Jei Babilonas pakiltų iki dangaus ir savo pilis pastatytų iki debesų, mano siųstas naikintojas užklups jį“, – sako Viešpats.

51:54  Šauksmas kyla iš Babilono, baisus sunaikinimas Chaldėjos krašte,

51:55  nes Viešpats plėšia Babiloną ir tildo jo galingą balsą, nors jo bangos šniokščia kaip galingi vandenys, girdimi jų triukšmingi balsai.

51:56  Priešas veržiasi į Babiloną; jo kariai patenka į nelaisvę, jų lankai sulaužyti. Viešpats, atlygio Dievas, tikrai atlygins.

51:57  „Aš nugirdysiu Babilono kunigaikščius, išminčius, valdovus, karo vadus ir karius. Jie užmigs amžinu miegu ir nepabus“, – sako Karalius, kareivijų Viešpats.

51:58  „Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme ir aukštieji vartai sudeginti. Tautos vargo veltui, giminės dirbo ir statė ugniai“, – sako Viešpats.

51:59  Pranašo Jeremijo žodis Serajai, Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui, kai jis lydėjo Zedekiją, Judo karalių, jo ketvirtais karaliavimo metais į Babiloną. Seraja buvo žymus kunigaikštis.

51:60  Jeremijas užrašė į knygą visas nelaimes, kurios ištiks Babiloną, visus žodžius, kurie parašyti prieš Babiloną.

51:61  Jeremijas sakė Serajai: „Nuvykęs į Babiloną, perskaityk visus šiuos žodžius

51:62  ir sakyk: ‘Viešpatie, Tu grasinai šitą vietą taip sunaikinti, kad čia nebebūtų nieko: nei žmonių, nei gyvulių, ir ji liktų amžina dykyne’.

51:63  Perskaitęs šią knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato upę,

51:64  sakydamas: ‘Taip įvyks su Babilonu. Jis paskęs ir nebepakils dėl visų nelaimių, kurias Viešpats jam užves’“. Tiek Jeremijo žodžių.

Chapter 52

52:1  Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi. Jis karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė iš Libnos.

52:2  Jis darė pikta Viešpaties akyse kaip ir Jehojakimas.

52:3  Dėl Viešpaties rūstybės taip atsitiko Jeruzalei ir Judui, kad galiausiai Jis pašalino juos iš savo akių. Ir Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.

52:4  Devintaisiais Zedekijo karaliavimo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną, Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo su visa kariuomene prieš Jeruzalę, ją apgulė ir supylė aplinkui pylimą.

52:5  Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.

52:6  Ketvirto mėnesio devintą dieną mieste taip sustiprėjo badas, kad žmonės nebeturėjo ko valgyti.

52:7  Pralaužę miesto sieną, karalius ir visi jo kariai pabėgo naktį taku, esančiu tarp dviejų miesto sienų, pro karaliaus sodą. Chaldėjai buvo apsupę miestą. Jie traukėsi lygumos keliu.

52:8  Chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Zedekiją lygumoje prie Jericho. Visa jo kariuomenė buvo išsklaidyta.

52:9  Jie suėmė karalių ir atgabeno pas Babilono karalių į Riblą Hamato krašte, ir tas jį teisė.

52:10  Babilono karalius nužudė Zedekijo sūnus jo akyse, taip pat ir visus Judo kunigaikščius Ribloje.

52:11  Tada Zedekijui išlupo akis, sukaustė grandinėmis, išsivedė į Babiloną ir įmetė į kalėjimą, kuriame jis išbuvo iki mirties.

52:12  Devynioliktais Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, sargybos viršininkas Nebuzaradanas, kuris tarnavo Babilono karaliui, atėjo į Jeruzalę.

52:13  Jis sudegino Viešpaties namus, karaliaus namus ir visus didelius Jeruzalės pastatus.

52:14  Chaldėjų kariai, buvę su sargybos viršininku, išgriovė aplinkui Jeruzalę esančias sienas.

52:15  Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, išvedė į nelaisvę dalį tautos beturčių, mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas babiloniečius, ir visus amatininkus.

52:16  Bet Nebuzaradanas paliko kai kuriuos krašto beturčius, kad prižiūrėtų vynuogynus ir dirbtų žemę.

52:17  Chaldėjai sulaužė varines kolonas, stovus ir varinį baseiną, buvusius Viešpaties namuose, ir visą jų varį išgabeno į Babiloną.

52:18  Jie paėmė ir puodus, šakutes, gnybtuvus, dubenis, semtuvus bei visus varinius indus, kurie buvo naudojami tarnavimo metu.

52:19  Sargybos viršininkas pasiėmė indus smilkalams, taures, praustuves, žvakides, lėkštes – visa, kas buvo iš aukso ir sidabro.

52:20  Dviejų kolonų, baseino, dvylikos varinių jaučių, buvusių po baseinu, ir stovų, kuriuos karalius Saliamonas buvo padaręs Viešpaties namams, vario buvo neįmanoma pasverti.

52:21  Viena kolona buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, dvylikos uolekčių apimties; kolonos sienos buvo keturių pirštų storio, o vidus tuščias.

52:22  Ant kolonos buvo varinis kapitelis, penkių uolekčių aukščio; jį supo grotelės ir granato vaisiai – viskas buvo iš vario. Tokia pat buvo ir antroji kolona.

52:23  Devyniasdešimt šeši granato vaisiai buvo iš vienos pusės; iš viso aplinkui groteles jų buvo šimtas.

52:24  Sargybos viršininkas paėmė vyriausiąjį kunigą Serają, antrąjį kunigą Sofoniją, tris durininkus,

52:25  miesto valdininką, kuris buvo karo vyrų viršininkas, septynis vyrus, karaliaus patarėjus, kuriuos rado mieste, kariuomenės vyriausiąjį raštininką, kuris šaukdavo į kariuomenę, ir šešiasdešimt krašto vyrų, kurie buvo mieste.

52:26  Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paėmęs juos, nuvedė pas Babilono karalių į Riblą.

52:27  Karalius nužudė juos Ribloje, Hamato krašte. Taip Judas buvo ištremtas iš savo krašto.

52:28  Nebukadnecaras septintaisiais savo karaliavimo metais iš Jeruzalės ištrėmė tris tūkstančius dvidešimt tris žydus;

52:29  aštuonioliktaisiais metais – aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis;

52:30  dvidešimt trečiaisiais metais sargybos viršininkas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus keturiasdešimt penkis žydus. Iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus žmonių.

52:31  Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną, Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais dovanojo bausmę Judo karaliui Jehojachinui ir išleido jį iš kalėjimo.

52:32  Jis kalbėjo su juo draugiškai ir davė jam sostą, aukštesnį negu kitų karalių, kurie buvo su juo Babilone.

52:33  Jis pakeitė Jehojachino kalėjimo drabužius, ir tas valgė karaliaus akivaizdoje per visas savo gyvenimo dienas.

52:34  Karalius jam paskyrė nuolatinį išlaikymą, kurį jis gaudavo kiekvieną dieną per visas savo gyvenimo dienas.