LtKBB - Psalms

Chapter 1

1:1  Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais,

1:2  bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį.

1:3  Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi.

1:4  Ne tokie yra bedieviai. Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.

1:5  Todėl teisme neišstovės bedieviai, nė nusidėjėliai teisiųjų susirinkime.

1:6  Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus.

Chapter 2

2:1  Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga?

2:2  Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.

2:3  Jie sako: „Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves“.

2:4  Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų.

2:5  Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu:

2:6  „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“.

2:7  Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: „Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.

2:8  Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius,

2:9  geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi“.

2:10  Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai.

2:11  Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami.

2:12  Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.

Chapter 3

3:1  Viešpatie, kiek daug yra mane varginančių, daug tų, kurie sukyla prieš mane.

3:2  Apie mane daugelis kalba: „Nėra jam pagalbos Dieve“.

3:3  Bet Tu, Viešpatie, esi mano skydas ir mano šlovė. Tu pakeli mano galvą.

3:4  Aš Viešpaties garsiai šaukiausi, ir Jis išgirdo nuo savo šventojo kalno.

3:5  Aš atsiguliau ir užmigau, ir vėl pabudau, nes Viešpats mane palaikė.

3:6  Nebijosiu dešimčių tūkstančių žmonių, kurie sustoja aplinkui mane.

3:7  Viešpatie, kelkis, gelbėk mane, mano Dieve! Tu smogei mano priešams į žiauną, sutrupinai bedieviams dantis.

3:8  Viešpatyje yra išgelbėjimas! Palaimink savąją tautą!

Chapter 4

4:1  Kai šaukiuosi Tavęs, išklausyk, mano teisumo Dieve! Tu išlaisvinai mane, kai buvau suspaustas. Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!

4:2  O žmonės, kaip ilgai niekinsite mano garbę? Ar ilgai mylėsite tuštybę ir ieškosite melo?

4:3  Žinokite, kad Viešpats sau atskyrė šventąjį. Viešpats išgirsta, kai Jo šaukiuosi.

4:4  Rūstaudami nenusidėkite; svarstykite savo širdyje gulėdami lovose ir nusiraminkite.

4:5  Aukokite teisumo aukas ir Viešpačiu pasitikėkite.

4:6  Daugelis sako: „Kas parodys mums gera?“ Pakelk virš mūsų, Viešpatie, savo šviesų veidą!

4:7  Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno.

4:8  Atsigulu ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi.

Chapter 5

5:1  Viešpatie, išgirsk mano žodžius, suprask mano apmąstymus.

5:2  Išklausyk mano šauksmą, mano Karaliau ir Dieve, nes Tau aš melsiuosi.

5:3  Rytą Tu girdi mano balsą, Viešpatie, rytą kreipiuosi į Tave ir laukiu.

5:4  Tu ne toks esi, Dieve, kuriam nedorybė patiktų, ir pikta negyvens su Tavimi.

5:5  Pagyrūnai negali stovėti Tavo akivaizdoje. Tu nekenti visų, darančių neteisybę.

5:6  Tu sunaikinsi tuos, kurie kalba melą; Viešpats bjaurisi kraugeriu ir apgaviku.

5:7  Dėl didžio Tavo gailestingumo einu į Tavo buveinę; Tavęs bijodamas, žemai lenkiuosi šventyklos link.

5:8  Viešpatie, vesk mane savo teisume dėl mano priešų. Nutiesk prieš mane savo kelią.

5:9  Jų lūpose nėra teisybės, jų širdyje – nedorybė, jų gerklė – atviras kapas, jie pataikauja savo liežuviais.

5:10  Sunaikink juos, Dieve, tepražūna patys savo kėsluose. Dėl nesuskaitomų piktadarybių atmesk juos, nes jie sukilo prieš Tave.

5:11  Tesidžiaugia visi, kurie Tavyje prieglobsčio ieško, tegul nuolat šaukia iš džiaugsmo, nes Tu apgini juos, tedžiūgauja Tavyje Tavo vardą mylintys.

5:12  Tu, Viešpatie, laimini teisųjį, apsupi jį savo malone lyg skydu.

Chapter 6

6:1  Užsirūstinęs, Viešpatie, nebark manęs, nebausk įširdęs.

6:2  Viešpatie, pasigailėk manęs, nes esu silpnas; Viešpatie, išgydyk mane, nes sukrėsti mano kaulai.

6:3  Ir mano siela sukrėsta. Ar ilgai, Viešpatie?

6:4  Viešpatie, gręžkis, išlaisvink mano sielą, gelbėk mane dėl savo gailestingumo.

6:5  Kas gi prisimins Tave mirtyje? Kas dėkos Tau kape?

6:6  Nuo aimanų suvargau, kasnakt aptvindau savo lovą, laistau ašaromis savo guolį.

6:7  Aptemo nuo vargo mano akys, paseno dėl visų mano priešų.

6:8  Piktadariai, atsitraukite nuo manęs, nes Viešpats išgirdo mano verksmo balsą!

6:9  Viešpats išgirdo mano maldavimą, Viešpats priims manąją maldą.

6:10  Tegul visi mano priešai susigėsta ir išsigąsta, tegu jie atsitraukia ir susigėsta staiga.

Chapter 7

7:1  Viešpatie, mano Dieve, Tavimi aš pasitikiu. Gelbėk mane ir išlaisvink nuo visų mano persekiotojų,

7:2  kad manęs jie nepagriebtų kaip liūtas, kuris drasko į gabalus, kai nėra kam gelbėti.

7:3  Viešpatie, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei neteisybė yra mano rankose,

7:4  jei piktu atlyginau tam, kuris buvo taikoje su manimi (juk aš išlaisvinau tą, kuris be priežasties yra mano priešas),

7:5  tegu priešas persekioja mano sielą, mano gyvybę į žemę sutrypia, mano garbę dulkėmis paverčia.

7:6  Viešpatie, pakilk savo rūstybėje, stokis prieš mano priešų siautimą, pabusk dėl manęs ir teisk, kaip žadėjai.

7:7  Tegul aplinkui Tave susiburia tautos, Tu jų akivaizdoje sėskis į sostą.

7:8  Viešpats teis tautas. Teisk mane, Viešpatie, pagal mano teisumą, pagal nekaltumą, kuris yra manyje.

7:9  Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!

7:10  Mano apsauga yra nuo Dievo, kuris išgelbsti tiesiaširdžius.

7:11  Dievas – teisingas teisėjas, Dievas kasdien rūstinasi ant nedorėlių.

7:12  Neatgailaujančiam Jis kardą galanda, įtempia lanką, taiko;

7:13  Jis paruošė jam mirties įrankius, nukreipė į jį ugnines strėles.

7:14  Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą.

7:15  Jis padarė ir iškasė duobę, bet pats įgarmėjo į skylę, kurią paruošė.

7:16  Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio.

7:17  Aš girsiu Viešpatį už Jo teisumą, giedosiu gyrių aukščiausiojo Viešpaties vardui.

Chapter 8

8:1  Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje! Tu iškėlei savo šlovę virš dangų.

8:2  Kūdikių ir žindomųjų lūpomis Tu paskelbei apie savo jėgą savo priešams, kad nutildytum priešą ir keršytoją.

8:3  Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei,

8:4  kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?

8:5  Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.

8:6  Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai:

8:7  visas avis ir jaučius, net lauko žvėris,

8:8  padangių paukščius ir jūrų žuvis, ir visa, kas jūros takais plaukioja.

8:9  Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje!

Chapter 9

9:1  Aš girsiu Tave, Viešpatie, visa savo širdimi, skelbsiu visus Tavo nuostabius darbus.

9:2  Linksminsiuosi ir džiūgausiu Tavyje, Tavo vardui, Aukščiausiasis, giedosiu gyrių.

9:3  Traukiasi atgal mano priešai, klumpa ir žūva Tavo akivaizdoje,

9:4  nes Tu gini mano teises ir mano bylą, Tu sėdi soste, teisingai teisdamas.

9:5  Pagonis Tu subarei, sužlugdei nedoruosius, jų vardą visiems amžiams ištrynei.

9:6  Priešų neliko, jie tapo amžinais griuvėsiais; Tu sugriovei jų miestus, ir jų nebemini niekas.

9:7  Bet Viešpats pasiliks per amžius, Jis paruošė savo sostą teismui.

9:8  Jis teis pasaulį teisingai, vykdys teisingumą tautoms bešališkai.

9:9  Viešpats – priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu.

9:10  Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško.

9:11  Giedokite Viešpačiui, kuris gyvena Sione, skelbkite tautoms Jo darbus.

9:12  Jis – nekalto kraujo gynėjas – atsimena juos, neužmiršta vargingųjų šauksmo.

9:13  Viešpatie, pasigailėk, pažvelk, kaip vargstu nuo manęs nekenčiančiųjų. Tu iškeli mane iš mirties vartų,

9:14  kad galėčiau Tave šlovint prie Siono dukters vartų, besidžiaugdamas Tavo pagalba.

9:15  Į savo išraustą duobę pagonys įkrinta, jų koja įkliūna į spąstus, pačių pastatytus.

9:16  Viešpats apsireiškia, teismą surengia. Nedorėlis įsipainioja į savo rankų darbą.

9:17  Nedorėliai ir visos tautos, kurios užmiršo Dievą, į mirusiųjų buveinę eina.

9:18  Varguolis nebus pamirštas visam laikui, vargšo viltis nepradings amžiams.

9:19  Viešpatie, pakilk, tegul neįsigali žmogus, tebūna suruoštas teismas pagonims Tavo akivaizdoje.

9:20  Įvaryk jiems, Viešpatie, baimės; pagonys težino, kad jie – tiktai žmonės!

Chapter 10

10:1  Viešpatie, kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi?

10:2  Bedievis didžiuojasi ir persekioja vargšą; tepakliūna jie į pinkles, savo sumanytas.

10:3  Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį.

10:4  Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse.

10:5  Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai, jis visus savo priešus niekais laiko.

10:6  Jis tarė savo širdyje: „Niekas manęs nepajudins, niekada manęs neištiks nelaimė“.

10:7  Jo burna pilna keiksmų, smurto, apgaulės; po jo liežuviu – nelaimė ir tuštybė.

10:8  Tyko prie kelio kur įlindęs, iš pasalų nekaltąjį žudo. Jis seka akimis varguolį,

10:9  tūno pasislėpęs kaip liūtas tankynėje, vargšą kėsinasi sugauti; jis sugauna vargšą ir įtraukia į savo tinklą.

10:10  Pasilenkia, atsigula, vargšai krinta į jo galingus nagus.

10:11  Jis tarė savo širdyje: „Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys“.

10:12  Viešpatie, pakilk, Dieve, pakelk savo ranką, neužmiršk vargdienių!

10:13  Ko gi nedorėlis prieš Dievą burnoja? Jis tarė savo širdyje: „Tu nepareikalausi“.

10:14  Tu matai tai, nes žiūri į vargą ir skausmą, kad atlygintum savo ranka. Vargšas atsiduoda Tau, Tu esi našlaičių globėjas.

10:15  Sulaužyk ranką bedieviui ir nedorėliui atlygink už jo nedorumą, kol neliks iš jo nieko.

10:16  Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.

10:17  Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį,

10:18  kad gintum našlaičio ir prispaustojo teises, kad žemės žmogus daugiau nebesiautėtų.

Chapter 11

11:1  Viešpačiu aš pasitikiu. Kaip jūs sakote mano sielai: „Skrisk kaip paukštis į kalnus“?

11:2  Įtempia nedorėliai lanką, prie templės strėlę jau deda, kad tamsoje šaudytų į tiesiaširdžius.

11:3  Kai pamatai griaunami, ką gi begali teisusis?

11:4  Viešpats savo šventykloje; danguje stovi Viešpaties sostas. Jo akys stebi, žmonių vaikus jos tyrinėja.

11:5  Viešpats teisųjį tiria, o nedorėliu ir smurtininku Jis bjaurisi.

11:6  Jis lydins ant bedievių žarijomis, ugnimi ir siera, jų lemtis bus svilinanti vėtra.

11:7  Viešpats teisus ir Jam miela teisybė. Dorieji regės Jo veidą.

Chapter 12

12:1  Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.

12:2  Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.

12:3  Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.

12:4  Jie sako: „Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?“

12:5  „Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu, – sako Viešpats, – išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos“.

12:6  Viešpaties žodžiai – tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.

12:7  Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.

12:8  Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.

Chapter 13

13:1  Ar amžinai? Ar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?

13:2  Ar dar ilgai mane spaus liūdnos mintys, širdį skaudės kas dieną? Ar dar ilgai mano priešas didžiuosis prieš mane?

13:3  Pažvelk, išklausyk mane, Viešpatie, mano Dieve! Apšviesk man akis, kad mirties miegu neužmigčiau.

13:4  Kad mano priešas nesakytų: „Aš nugalėjau jį“. Kad nesidžiaugtų mano prispaudėjai, man susvyravus.

13:5  Aš pasitikėjau Tavo gailestingumu. Mano širdis džiaugiasi Tavo išgelbėjimu.

13:6  Giedosiu Viešpačiui, kuris man daro gera.

Chapter 14

14:1  Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų.

14:2  Viešpats pažiūrėjo į žmones iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo.

14:3  Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.

14:4  Ar nesupranta piktadariai, kurie mano tautą ryja kaip duoną ir nesišaukia Viešpaties?

14:5  Jie buvo labai išgąsdinti, nes su teisiaisiais yra Dievas.

14:6  Jūs laikote nieku vargšą, bet jo priebėga yra Viešpats.

14:7  O kad iš Siono ateitų išgelbėjimas Izraeliui! Kai Viešpats išlaisvins savo tautą, džiaugsis Jokūbas, linksminsis Izraelis!

Chapter 15

15:1  Viešpatie, kas gali pasilikti Tavo palapinėje ir gyventi Tavo šventajame kalne?

15:2  Tas, kuris gyvena dorai, elgiasi teisiai ir savo širdyje kalba tiesą;

15:3  kuris savo liežuviu nešmeižia, nedaro pikto savo artimui ir neplūsta kaimyno;

15:4  kuris paniekintąjį smerkia, o Viešpaties bijančius gerbia; kuris prisiekęs, nors ir savo nenaudai, ištesi;

15:5  kuris neskolina pinigų palūkanoms gauti, nepriima kyšių prieš nekaltą žmogų. Kas šitaip elgiasi, niekada nesusvyruos.

Chapter 16

16:1  Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu.

16:2  Tariau Viešpačiui: „Tu – mano Valdovas, be Tavęs man nebus gera“.

16:3  Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka.

16:4  Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų. Aš kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo.

16:5  Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas.

16:6  Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą.

16:7  Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį.

16:8  Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje – aš nesvyruosiu.

16:9  Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi.

16:10  Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti.

16:11  Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius.

Chapter 17

17:1  Viešpatie, paklausyk teisiojo skundo, išgirsk mano šauksmą. Teišgirsta Tavo ausys maldą iš mano neklastingų lūpų.

17:2  Iš Tavęs teišeina man sprendimas, tegul Tavo akys mato teisybę.

17:3  Tu ištyrei mano širdį, aplankei mane naktį, išbandei mane ir nieko neradai. Aš nusprendžiau nenusidėti savo burna.

17:4  Žmonių darbuose pagal Tavo lūpų žodžius aš saugojausi naikintojo takų.

17:5  Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.

17:6  Šaukiausi Tavęs, nes Tu išklausysi mane, Dieve! Atkreipk į mane savo dėmesį, išgirsk mano kalbą.

17:7  Parodyk savo nuostabų gailestingumą, Tu, kuris savo dešine gelbsti nuo priešų Tavimi pasitikinčius.

17:8  Saugok mane kaip savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane

17:9  nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane.

17:10  Užsidarę savo taukuose, jie kalba išdidžiai savo lūpomis.

17:11  Kur tik einame, jie supa mus, įbedę akis stebi ir rengiasi žemėn parblokšti

17:12  kaip liūtas, tykantis grobio, kaip liūto jauniklis, kuris tupi lindynėje.

17:13  Kelkis, Viešpatie, juos pasitik ir partrenk; išlaisvink savo kardu mano sielą iš nedorėlių,

17:14  iš žmonių – savo ranka, Viešpatie; iš pasaulio žmonių, kurių dalis šiame gyvenime, kurie pripildo savo pilvus Tavo gėrybėmis, jų vaikai sočiai privalgo, perteklių palikdami saviesiems vaikams.

17:15  O aš Tavo veidą regėsiu savo teisume, pabudęs pasisotinsiu Tavo regėjimu.

Chapter 18

18:1  „Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe!

18:2  Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis – mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.

18:3  Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas iš priešų.

18:4  Mirties kančios supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.

18:5  Pragaro kančios apraizgė mane, manęs laukė mirties pinklės.

18:6  Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, mano šauksmas pasiekė Jo ausis.

18:7  Susvyravo, sudrebėjo žemė, kalnų pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Viešpats užsirūstino.

18:8  Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.

18:9  Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.

18:10  Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido, vėjo sparnai Jį nešė.

18:11  Jis pasislėpė tamsoje, juodi vandenys ir debesys supo Jį.

18:12  Nuo spindesio Jo priekyje pro debesis veržėsi kruša ir degančios žarijos.

18:13  Viešpats sugriaudė danguose, Aukščiausiasis parodė savo balsą.

18:14  Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, siuntė žaibus ir juos sunaikino.

18:15  Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Tavo balso, Viešpatie, nuo Tavo rūstybės kvapo.

18:16  Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.

18:17  Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie manęs nekentė, nes jie buvo stipresni už mane.

18:18  Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.

18:19  Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.

18:20  Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, Jis atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.

18:21  Aš laikiausi Viešpaties kelio, neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.

18:22  Jo įsakymai buvo prieš mane ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.

18:23  Prieš Jį buvau atviras ir saugojaus, kad nenusikalsčiau.

18:24  Todėl man atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą Jo akyse.

18:25  Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,

18:26  tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.

18:27  Tu gelbsti prispaustuosius, bet pažemini išdidžius žvilgsnius.

18:28  Tu, Viešpatie, uždegi man žiburį; Viešpats, mano Dievas, šviečia man tamsumoje.

18:29  Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu – peršokti sieną.

18:30  Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

18:31  Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas uola, jei ne mūsų Dievas?

18:32  Jis apjuosia mane jėga, padaro mano kelią tobulą.

18:33  Mano kojas Jis padaro kaip stirnos, į aukštumas mane iškelia.

18:34  Mano rankas Jis moko kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.

18:35  Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo dešinė palaikė mane, Tavo gerumas mane išaukštino.

18:36  Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano kojos nepaslystų.

18:37  Persekiojau priešus ir pasivijau, nepasukau atgal, kol jų nesunaikinau.

18:38  Sužeidžiau juos, kad nebegalėjo pasikelti, krito jie man po kojomis.

18:39  Tu apjuosei mane jėga kovai ir atidavei man tuos, kurie sukilo prieš mane.

18:40  Tu palenkei prieš mane mano priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.

18:41  Jie šaukė, bet niekas nepadėjo, į Viešpatį kreipėsi – Jis neatsiliepė.

18:42  Sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau.

18:43  Išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis, tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.

18:44  Kai tik išgirs apie mane, jie paklus man, svetimšaliai pasiduos man.

18:45  Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.

18:46  Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola! Aukštinamas tebūna mano išgelbėjimo Dievas.

18:47  Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas.

18:48  Jis gelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau nei tuos, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai nuo žiauraus žmogaus.

18:49  Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių, giedosiu gyrių Tavo vardui.

18:50  Didelį išgelbėjimą Jis suteikia savo karaliui ir parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.

Chapter 19

19:1  Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.

19:2  Diena pasakoja dienai, o naktis praneša nakčiai.

19:3  Nėra kalbos ar tarmės, kur jų balsas nebūtų girdimas.

19:4  Per visą žemę sklinda jų garsas, jų žodžiai – iki pasaulio krašto. Jis saulei pastatė padangtę juose.

19:5  Ji džiaugiasi kaip išeinąs iš savo kambario jaunikis, kaip karžygys, bėgdamas taku.

19:6  Iš vieno krašto padangės pakyla ir kitą jos kraštą pasiekia, niekas negali nuo jos kaitros pasislėpti.

19:7  Tobulas Viešpaties įstatymas, jis gaivina sielą. Viešpaties liudijimas tikras, išminties moko paprastuosius.

19:8  Viešpaties nuostatai teisingi, jie džiugina širdis. Viešpaties įsakymas tyras, akims duoda šviesybę.

19:9  Viešpaties baimė gryna, ji išlieka per amžius. Viešpaties sprendimai – tiesa, jie visi iki vieno teisingi.

19:10  Brangesni jie už auksą, už gryniausią auksą; jie saldesni už medų, už korių syvą.

19:11  Tavo tarnas jais įspėjamas; kas jų laikosi, gauna didelį atpildą.

19:12  Kas pastebi savo klaidas? Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes.

19:13  Savo tarną apsaugok nuo akiplėšiškumo, kad nuodėmės manęs nepavergtų. Tada būsiu doras ir išvengsiu didelių nuodėmių.

19:14  Tepatinka Tau mano lūpų žodžiai ir mintys mano širdies, Viešpatie, mano stiprybe, mano atpirkėjau.

Chapter 20

20:1  Teišklauso Viešpats tave suspaudimo dieną, tesaugo tave Jokūbo Dievo vardas.

20:2  Tegul iš savo šventyklos tau siunčia pagalbą, tepadeda tau iš Siono.

20:3  Visas tavo aukas teatsimena, tepriima tavo deginamąją auką.

20:4  Ko trokšta tavo širdis, tau tesuteikia, teišpildo kiekvieną tavo sumanymą.

20:5  Mes džiaugsimės tavo išgelbėjimu, vėliavas kelsime savo Dievo vardu. Visus tavo prašymus teįvykdo Viešpats!

20:6  Žinau, kad Viešpats gelbsti savo pateptąjį, iš savo šventojo dangaus jį išklausė ir parėmė savo dešinės galybe.

20:7  Vieni pasitiki savo žirgais, kiti – kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą.

20:8  Anie suklupo ir krito, o mes pakilome ir stovime tiesūs.

20:9  Išgelbėk, Viešpatie, išgirsk, Karaliau, kai šaukiamės.

Chapter 21

21:1  Viešpatie, džiaugiasi karalius Tavo galybe, džiūgaute džiūgauja dėl Tavo pagalbos.

21:2  Suteikei jam, ko širdis geidė, neužgynei, ko prašė jo lūpos.

21:3  Pasitikai jį gausiais palaiminimais, ant galvos jam uždėjai aukso karūną.

21:4  Jis prašė Tavęs gyvenimo, ir Tu davei jam dienų ilgumą per amžių amžius.

21:5  Didelė jo šlovė dėl Tavo pagalbos: garbę ir didybę suteikei jam.

21:6  Tu padarei jį labiausiai palaimintą per amžius, savo veidu labai jį pradžiuginai.

21:7  Karalius pasitiki Viešpačiu, Aukščiausiojo gailestingumas neleis jam svyruoti.

21:8  Suras Tavoji ranka visus Tavo priešus, pasieks Tavo dešinė visus, kurie Tavęs nekenčia.

21:9  Užsirūstinęs padarysi juos kaip degančią krosnį; Viešpats sunaikins juos savo rūstybėje, praris juos ugnis.

21:10  Jų vaisių nušluosi nuo žemės, jų palikuonis išnaikinsi tarp žmonių.

21:11  Jie planavo pikta prieš Tave, sugalvojo klastą, kurios nesugebės įvykdyti.

21:12  Priversi juos bėgti, jiems tiesiai į veidą nukreipsi savo lanką.

21:13  Pakilk, Viešpatie, savo galybėje, mes šlovinsime ir girsime Tavo jėgą.

Chapter 22

22:1  Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.

22:2  Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.

22:3  Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje.

22:4  Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos.

22:5  Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti.

22:6  Aš – ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas.

22:7  Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:

22:8  „Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį, nes jį pamėgo“.

22:9  Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų.

22:10  Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas.

22:11  Nebūk toli nuo manęs, nes bėda yra arti ir nėra, kas padėtų.

22:12  Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo.

22:13  Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas.

22:14  Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje.

22:15  Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane.

22:16  Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas.

22:17  Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane,

22:18  drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą.

22:19  Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti.

22:20  Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę.

22:21  Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane.

22:22  Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave.

22:23  Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai!

22:24  Jis nepaniekino ir neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė.

22:25  Jį girsiu dideliame susirinkime, vykdysiu įžadus tarp tų, kurie Jo bijo.

22:26  Vargšai valgys ir pasisotins, Viešpatį girs visi, kas Jo ieško; jūsų širdys tegyvuoja per amžius!

22:27  Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos.

22:28  Viešpačiui priklauso karalystė, Jis viešpatauja pagonims.

22:29  Visi žemės riebieji valgys ir pagarbins Jį, prieš Jį nusilenks tie, kurie į dulkes nužengia ir negali išlaikyti savo sielos gyvos.

22:30  Palikuonys tarnaus Jam, jie pasakos apie Viešpatį būsimai kartai.

22:31  Jie ateis ir paskelbs Jo teisumą gimsiančiai tautai: „Viešpats tai padarė“.

Chapter 23

23:1  Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.

23:2  Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.

23:3  Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.

23:4  Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.

23:5  Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.

23:6  Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.

Chapter 24

24:1  Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena.

24:2  Jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino.

24:3  Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje?

24:4  Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė.

24:5  Jis gaus palaiminimą iš Viešpaties ir teisumą iš savo gelbėtojo Dievo.

24:6  Tai karta, kuri ieško Jo, ieško Jokūbo Dievo veido.

24:7  Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis!

24:8  Kas tas šlovės Karalius? Tai Viešpats, stiprus ir galingas. Tai Viešpats, galiūnas kovoje.

24:9  Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis!

24:10  Kas tas šlovės Karalius? Kareivijų Viešpats – Jis yra šlovės Karalius.

Chapter 25

25:1  Viešpatie, į Tave keliu savo sielą.

25:2  Mano Dieve, pasitikiu Tavimi. Tenebūsiu sugėdintas, tenedžiūgaus dėl manęs mano priešas.

25:3  Te nė vienas, kuris laukia Tavęs, nebūna sugėdintas, tebūna sugėdinti tie, kurie nusikalsta be priežasties.

25:4  Viešpatie, parodyk man savąjį kelią, pamokyk mane savo takų.

25:5  Vesk mane savo tiesa ir mokyk, nes Tu esi mano išgelbėjimo Dievas, laukiu Tavęs visą dieną.

25:6  Viešpatie, atsimink gailestingumą ir malones, kurios yra nuo amžių.

25:7  Užmiršk mano jaunystės kaltes ir nedorybes. O Viešpatie, atmink mane dėl savo gerumo, pagal savo gailestingumą.

25:8  Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo.

25:9  Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius.

25:10  Visi Viešpaties takai yra gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi Jo sandoros ir įsakymų.

25:11  Atleisk mano kaltę, Viešpatie, dėl savo vardo, nes ji yra didelė.

25:12  Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią.

25:13  Jis pats gyvens laimingai, o jo vaikai paveldės kraštą.

25:14  Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą.

25:15  Visada mano akys į Viešpatį krypsta – Jis mano kojas išpainios iš pinklių.

25:16  Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, nes esu vienišas ir suvargęs.

25:17  Mano širdies vargų pagausėjo, išvesk mane iš bėdų.

25:18  Pažvelk į mano vargą bei skausmą ir atleisk visas mano nuodėmes.

25:19  Matai, kaip daug mano priešų, kaip baisiai manęs jie nekenčia.

25:20  Saugok mano sielą ir gelbėk mane, kad nebūčiau sugėdintas, nes pasitikiu Tavimi.

25:21  Nekaltumas ir teisumas tesaugo mane, nes aš laukiu Tavęs!

25:22  Dieve, išgelbėk Izraelį iš visų nelaimių!

Chapter 26

26:1  Viešpatie, pateisink mane, nes esu nekaltas; Viešpačiu pasitikėjau, todėl nesvyruosiu.

26:2  Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.

26:3  Tavo malonė yra mano akyse, ir aš vaikščiojau Tavo tiesoje.

26:4  Nesėdžiu su klastingaisiais, nesilankau pas apsimetėlius.

26:5  Nekenčiu piktadarių draugystės ir nesėdžiu su nedorėliais.

26:6  Nekaltume plaunu savo rankas ir lankau Tavo aukurą, Viešpatie,

26:7  kad garsiai giedočiau padėkos giesmę ir skelbčiau Tavo nuostabius darbus.

26:8  Viešpatie, mėgstu Tavo namų buveinę, vietą, kur Tavo garbė gyvena.

26:9  Neatimk mano sielos su nusidėjėliais ir mano gyvenimo su kraujo trokštančiais.

26:10  Jų rankose nusikaltimas, jų dešinė pilna kyšių.

26:11  Tačiau aš elgiuosi nekaltai. Atpirk mane ir būk man gailestingas.

26:12  Mano koja stovi lygioje vietoje; aš susirinkimuose Viešpatį girsiu.

Chapter 27

27:1  Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė – prieš ką man drebėti?

27:2  Kai nedorėliai – mano priešai ir piktieji – puola mane, norėdami suėsti, jie susvyruoja ir krinta.

27:3  Nors stovėtų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors ir karas kiltų prieš mane, aš pasitikėsiu.

27:4  Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu – gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą.

27:5  Jis paslėps mane savo palapinėje nelaimės dieną, savo buveinės slaptoje vietoje; ant uolos pastatys mane.

27:6  Mano galva bus pakelta virš mano priešų, kurie mane supa. Džiaugsmo aukas aukosiu Jo palapinėje, šlovinsiu ir giedosiu gyrių Viešpačiui!

27:7  Viešpatie, išgirsk mano balsą, kai šaukiuos. Pasigailėk manęs ir išklausyk mane!

27:8  Kai Tu pasakei: „Ieškokite mano veido!“, mano širdis Tau atsakė: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu“.

27:9  Neslėpk savo veido nuo manęs! Neatstumk rūstybėje savo tarno! Tu esi mano pagalba. Neatmesk ir nepalik manęs, mano išgelbėjimo Dieve!

27:10  Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims.

27:11  Viešpatie, pamokyk mane savo kelio ir vesk mane tikru taku dėl mano priešų.

27:12  Neatiduok manęs prispaudėjų savivalei, nes pakilo prieš mane neteisingi liudytojai ir alsuoja smurtu.

27:13  Aš tikiu, kad matysiu Viešpaties gerumą gyvųjų žemėje.

27:14  Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!

Chapter 28

28:1  Tavęs šaukiuosi, Viešpatie, mano uola! Išgirsk mane. Jei tylėsi, tapsiu kaip tie, kurie nužengia į duobę.

28:2  Išgirsk mano maldavimo balsą, kai šaukiuosi Tavęs, kai keliu savo rankas į Tavo švenčiausiąją buveinę!

28:3  Neatstumk manęs kartu su nedorėliais, su piktadariais, kurie maloniai kalba su artimu, bet pikta mano savo širdyse.

28:4  Duok jiems, ko verti jų darbai ir pikti poelgiai. Atlygink jiems, kiek vertas jų rankų darbas; užmokėk jiems, ką jie užsitarnavo.

28:5  Jie nepaiso Viešpaties veiksmų ir Jo rankų darbų. Jis sunaikins juos ir nebeleis atsigauti.

28:6  Palaimintas Viešpats, nes Jis išklausė mano maldavimą!

28:7  Viešpats yra mano jėga ir skydas; Juo pasitikėjo mano širdis, ir Jis man padėjo. Todėl džiūgauja mano širdis, ir savo giesme girsiu Jį.

28:8  Viešpats yra jų jėga, išgelbstinti priebėga pateptajam.

28:9  Išgelbėk savo tautą ir laimink savo paveldėjimą. Ganyk ir išaukštink juos per amžius.

Chapter 29

29:1  Pripažinkite Viešpačiui, Dievo sūnūs, pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę!

29:2  Pripažinkite Viešpačiui šlovę, derančią Jo vardui; pagarbinkite Viešpatį šventumo grožyje.

29:3  Viešpaties balsas viršum vandenų. Šlovės Dievas sugriaudė. Viešpats viršum plačiųjų vandenų.

29:4  Viešpaties balsas galingas. Viešpaties balsas didingas.

29:5  Viešpaties balsas laužo kedrus. Viešpats laužo Libano kedrus.

29:6  Jis šokdina juos kaip veršius, Libaną ir Sirjoną kaip jauniklį stumbrą.

29:7  Viešpaties balsas įskelia ugnies liepsnas.

29:8  Viešpaties balsas sudrebina dykumą. Viešpats sudrebina Kadešo dykumą.

29:9  Viešpaties balsas priverčia gimdyti elnes ir laužo miškus. Jo šventykloje visi kalba apie Jo šlovę.

29:10  Viešpats sėdi viršum tvano, Viešpats sėdi kaip Karalius per amžius!

29:11  Viešpats suteiks stiprybę savo tautai. Viešpats palaimins savo tautą taika.

Chapter 30

30:1  Aukštinu Tave, Viešpatie, nes Tu išlaisvinai mane ir neleidai mano priešams džiaugtis dėl manęs.

30:2  Viešpatie, mano Dieve, šaukiausi Tavęs, ir Tu išgydei mane.

30:3  Viešpatie, Tu išvedei iš mirusiųjų buveinės mano sielą, išlaikei mane gyvą, kad nenužengčiau į duobę.

30:4  Giedokite Viešpačiui, Jo šventieji, dėkokite prisiminę Jo šventumą.

30:5  Tik akimirksnį trunka Jo rūstybė, o visą gyvenimą lydi Jo palankumas. Vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas.

30:6  Būdamas saugus, sakiau: „Niekados nesvyruosiu!“

30:7  Viešpatie, savo palankumu suteikei man tvirtybę. Kai paslėpei savo veidą – nusigandau.

30:8  Tavęs, Viešpatie, šaukiaus, savo Viešpatį maldavau:

30:9  „Kokia Tau nauda iš mano kraujo, iš to, kad nužengsiu į duobę? Ar girs Tave dulkės, ar jos skelbs Tavo tiesą?

30:10  Išgirsk, Viešpatie, ir pasigailėk manęs; Viešpatie, būk man padėjėjas!“

30:11  Tu pavertei mano raudą džiaugsmu; atrišai mano ašutinę ir apjuosei linksmybe,

30:12  kad Tau giedotų mano siela ir netylėtų. Viešpatie, mano Dieve, visados Tau dėkosiu.

Chapter 31

31:1  Tavimi, Viešpatie, pasitikiu; niekados tenebūsiu sugėdintas. Savo teisumu išgelbėk mane.

31:2  Palenk prie manęs savo ausį, skubiai išgelbėk mane. Būk man stipri uola, tvirtovė išsigelbėti.

31:3  Tu mano uola ir tvirtovė. Dėl savo vardo vesk ir saugok mane,

31:4  išnarpliok mane iš tinklo, kuris slaptai man padėtas, nes Tu esi mano jėga.

31:5  Į Tavo rankas pavedu savo dvasią. Tu išgelbėjai mane, Viešpatie, tiesos Dieve!

31:6  Aš neapkenčiu niekingų stabų garbintojų, bet pasitikiu Viešpačiu.

31:7  Aš džiūgausiu ir linksminsiuos Tavo gailestingume; Tu pažvelgei į mano vargą, į skausmą mano sielos,

31:8  neatidavei manęs į priešo rankas, leidai mano kojoms laisvai bėgti.

31:9  Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes suspaustas esu; nusilpo nuo liūdesio mano akys, mano siela ir pilvas.

31:10  Sielvartas graužia mano gyvenimą, vaitojimas – mano metus; išseko mano jėgos dėl mano kaltės ir mano kaulai sunyko.

31:11  Visiems savo priešams tapau pajuoka, netgi savo kaimynams; pažįstami bijo manęs, kurie gatvėje mato mane, bėga nuo manęs.

31:12  Esu pamirštas kaip numirėlis, dingęs iš atminties; tapau kaip sudužęs indas.

31:13  Aš girdžiu, ką daugelis šnibžda – baimė aplinkui. Jie tariasi prieš mane, galvoja atimti mano gyvybę.

31:14  Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau ir sakiau: „Tu esi mano Dievas“.

31:15  Tavo rankose yra mano laikai. Gelbėk mane iš rankos mano priešų ir persekiotojų.

31:16  Parodyk savo tarnui savo šviesų veidą; išgelbėk mane dėl savo gailestingumo.

31:17  Viešpatie, tenebūsiu sugėdintas, nes Tavęs šaukiuosi! Telieka sugėdinti nedorėliai, tenutyla jie kape.

31:18  Tegul tampa nebylios melagių lūpos, kurios prieš teisųjį įžūliai su puikybe ir panieka kalba!

31:19  Viešpatie, koks didis yra Tavo gerumas Tavęs bijantiems, kurie pasitiki Tavimi žmonių akivaizdoje.

31:20  Tu paslėpsi juos savo artume nuo žmonių išdidumo, saugosi juos savo palapinėje nuo liežuvių plakimo.

31:21  Palaimintas tebūna Viešpats! Jis suteikė man nuostabią malonę sustiprintame mieste.

31:22  Nes aš skubotai tariau: „Esu atskirtas nuo Tavo akių“. Tačiau Tu išgirdai mano maldavimą, kai šaukiausi Tavęs.

31:23  Mylėkite Viešpatį, visi Jo šventieji. Ištikimuosius apsaugo Viešpats ir su kaupu atlygina išdidiems.

31:24  Būkite drąsūs visi, kurie pasitikite Viešpačiu, ir Jis sustiprins jūsų širdis.

Chapter 32

32:1  Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos.

32:2  Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos.

32:3  Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.

32:4  Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.

32:5  Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“. Tada atleidai man kaltę.

32:6  Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų.

32:7  Tu esi mano slėptuvė, nuo pavojų apsaugosi mane, išgelbėjimo giesmėmis apsupsi mane.

32:8  Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės.

32:9  Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.

32:10  Daug kančių turi nedorėlis, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo.

32:11  Džiaukitės Viešpatyje, džiūgaukite, teisieji, šaukite iš džiaugsmo, tiesiaširdžiai.

Chapter 33

33:1  Džiūgaukite, teisieji, Viešpatyje, doriesiems tinka gyriaus giesmė.

33:2  Girkite Viešpatį arfomis, giedokite Jam, pritardami dešimčiastygiu psalteriu!

33:3  Giedokite Jam naują giesmę, grokite meistriškai su džiaugsmo šūksniais.

33:4  Teisingas yra Viešpaties žodis ir visi Jo darbai atlikti tiesoje.

33:5  Jis mėgsta teisumą ir teisingumą. Viešpaties gerumo yra pilna žemė.

33:6  Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu – visa jų kareivija.

33:7  Tartum į indą Jis jūrų vandenis surinko, į sandėlius uždarė gelmes.

33:8  Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai!

33:9  Jis tarė – ir įvyko; Jis įsakė – ir atsirado.

33:10  Viešpats paverčia niekais pagonių sumanymą, suardo tautų planus.

33:11  Viešpaties sumanymas lieka per amžius, Jo širdies mintys per kartų kartas.

33:12  Palaiminta tauta, kurios Dievas yra Viešpats, tauta, kurią Jis išsirinko savo nuosavybe!

33:13  Iš dangaus žvelgia Viešpats ir stebi visą žmoniją.

33:14  Iš savo gyvenamos vietos Jis žiūri į visus žemės gyventojus.

33:15  Jis kiekvieno širdį sutvėrė ir stebi visus jų darbus.

33:16  Ne kariuomenės gausumas karalių išgelbsti, karžygys neišsilaisvina didele jėga.

33:17  Žirgas nepadės ir neišgelbės savo stiprumu.

33:18  Štai Viešpaties akis stebi tuos, kurie Jo bijo, kurie laukia Jo gailestingumo,

33:19  kad išgelbėtų nuo mirties jų sielą ir bado metu išlaikytų gyvus.

33:20  Mūsų siela laukia Viešpaties – Jis mūsų pagalba ir skydas.

33:21  Juo džiaugsis mūsų širdis, nes Jo šventuoju vardu mes pasitikėjome.

33:22  Viešpatie, tebūna Tavo gailestingumas mums, nes mes viliamės Tavimi.

Chapter 34

34:1  Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis.

34:2  Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis.

34:3  Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą.

34:4  Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių.

34:5  Jie žvelgė į Jį ir pralinksmėjo, jų veidai nebuvo sugėdinti.

34:6  Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo bėdų.

34:7  Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.

34:8  Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki.

34:9  Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo.

34:10  Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.

34:11  Ateikite, vaikai, ir klausykite manęs: pamokysiu jus Viešpaties baimės.

34:12  Koks yra žmogus, kuris mėgsta gyventi ir geidžia gerų dienų patirti?

34:13  Sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų.

34:14  Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos.

34:15  Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą.

34:16  Viešpaties veidas prieš darančius pikta, kad išdildytų jų atsiminimą žemėje.

34:17  Teisieji šaukiasi Viešpaties, Jis išgirsta ir išgelbsti iš visų jų vargų.

34:18  Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi.

34:19  Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats.

34:20  Jis sergsti visus jo kaulus, kad nė vienas iš jų nesulūžtų.

34:21  Nedorėlį nužudys piktybė, kurie nekenčia teisiojo, pražus.

34:22  Viešpats išperka savo tarnų sielą, nepražus nė vienas, kuris Juo pasitiki.

Chapter 35

35:1  Viešpatie, apgink mano bylą nuo tų, kurie mane kaltina; kovok su tais, kurie kovoja prieš mane!

35:2  Paimk mažąjį ir didįjį skydą ir man padėk!

35:3  Ištrauk ietį ir atsistok prieš mano persekiotojus. Tark mano sielai: „Aš tavo išgelbėjimas“.

35:4  Tebūna sugėdinti ir pažeminti, kurie kėsinasi į mano gyvybę. Tesitraukia atgal suglumę, kurie nori man pakenkti.

35:5  Tebūna jie kaip pelai prieš vėją, Viešpaties angelui papūtus.

35:6  Tebūna jų kelias tamsus ir slidus ir Viešpaties angelas juos tepersekioja.

35:7  Be priežasties jie slaptai man spendė pinkles, iškasė duobę mano sielai.

35:8  Tegul jie netikėtai žūva, tegul jie patys įkliūva į paspęstas pinkles, teįkrinta į pražūtį.

35:9  Mano siela džiaugsis Viešpačiu, džiūgaus dėl Jo pagalbos.

35:10  Visi mano kaulai šauks: „Viešpatie, kas yra Tau lygus? Kas išlaisvina silpnąjį iš stipresnio už jį, vargšą iš plėšiko?“

35:11  Pakilo klastingi liudytojai, kaltino mane tuo, kuo aš nenusikaltau.

35:12  Jie atlygino man piktu už gera, apiplėšdami mano sielą.

35:13  Jiems sergant, ašutine vilkėjau; žeminau savo sielą pasninku, palenkęs galvą meldžiausi.

35:14  Elgiausi, lyg jie būtų man draugai ar broliai. Vaikščiojau nusiminęs, tartum gedėdamas motinos.

35:15  Bet kai aš susvyravau, jie džiaugėsi ir susibūrė prieš mane; puolėjai susibūrė prieš mane man nežinant ir drasko mane be paliovos.

35:16  Veidmainiškai tyčiojasi iš manęs, griežia dantimis prieš mane.

35:17  Viešpatie, ar ilgai dar žiūrėsi? Išgelbėk mano sielą nuo pražūties, mano vienintelę nuo riaumojančių liūtų.

35:18  Tau dėkosiu dideliame susirinkime, girsiu Tave minioje.

35:19  Tegul nesidžiaugia be pagrindo mano priešai, tenemirksi akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.

35:20  Jie nekalba apie taiką. Jie kuria klastingus planus prieš krašto taikiuosius.

35:21  Jie išsižioję rėkia: „Taip, taip, mes matėme tai savo akimis!“

35:22  Viešpatie, Tu tai matei – netylėk! Viešpatie, nebūk toli nuo manęs!

35:23  Sujudėk, pakilk ginti mano bylą, mano Viešpatie ir mano Dieve.

35:24  Viešpatie, mano Dieve, teisk mane, vadovaudamasis savo teisumu, neleisk jiems džiaugtis dėl manęs.

35:25  Tenemano jie savo širdyje: „O! To mes ir siekėme!“ Tenesako: „Mes jį prarijome!“

35:26  Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie džiaugiasi mano nelaime. Gėda ir panieka tebūna aprengti tie, kurie didžiuojasi prieš mane.

35:27  Tegul šaukia iš džiaugsmo ir linksminasi tie, kurie mane užtaria ir tegul sako: „Tebūna išaukštintas Viešpats, kuriam patinka Jo tarno gerovė!“

35:28  Mano liežuvis skelbs Tavo teisumą, per visą dieną girs Tave!

Chapter 36

36:1  Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.

36:2  Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.

36:3  Jo burnos žodžiai – nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.

36:4  Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.

36:5  Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė – debesis.

36:6  Tavo teisumas – kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai – kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!

36:7  Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.

36:8  Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.

36:9  Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.

36:10  Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumas – nuoširdiesiems.

36:11  Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!

36:12  Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!

Chapter 37

37:1  Nesijaudink dėl piktadarių, nepavydėk nedorėliams.

37:2  Jie greitai bus nupjauti tartum žolė, suvys kaip žaliuojanti žolė.

37:3  Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!

37:4  Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis.

37:5  Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.

37:6  Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį!

37:7  Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk Jo! Nesijaudink dėl to, kad sekasi žmogui, kuris daro pikta.

37:8  Liaukis nirtęs ir palik rūstybę. Nesijaudink, kad nedarytumei pikta.

37:9  Piktadariai bus sunaikinti, bet tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę.

37:10  Nes dar trumpa valandėlė, ir nebeliks nedorėlio; kai žvalgysies, kur jis buvo, jo nebebus.

37:11  Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu.

37:12  Nedorėlis rengia teisiajam pikta ir griežia prieš jį dantimis.

37:13  Viešpats juokiasi iš jo, nes mato jo galą.

37:14  Nedorėliai išsitraukia kardą, įtempia lanką, kad partrenktų beturtį ir vargšą, nužudytų tuos, kurie elgiasi dorai.

37:15  Jų kardas įsmigs į jų pačių širdį ir jų lankai sulūš.

37:16  Teisiojo truputis yra geriau už daugelio nedorėlių turtus,

37:17  nes nedorėlių rankos bus sulaužytos, o teisiuosius palaiko Viešpats.

37:18  Viešpats žino teisiųjų dienas, jų paveldėjimas liks amžiams.

37:19  Jie nebus sugėdinti nelaimių metu, bado dienomis jie bus pasotinti.

37:20  O nedorėliai pražus ir Viešpaties priešai sutirps kaip avinėlių taukai; jie dings kaip dūmai.

37:21  Nedorėliai skolinasi ir negrąžina, o teisusis yra gailestingas ir duoda.

37:22  Jo palaimintieji valdys žemę, o Jo prakeiktieji bus sunaikinti.

37:23  Viešpats nukreipia žmogaus žingsnius ir Jam patinka jo keliai.

37:24  Jei jis klumpa – neparkrinta, nes Viešpats laiko jo ranką.

37:25  Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų užmirštas ir jo vaikai elgetautų.

37:26  Visada jis pasigaili ir skolina, jo vaikai yra palaiminti.

37:27  Traukis nuo pikto ir daryk gera, tai išliksi per amžius.

37:28  Viešpats mėgsta teisybę ir nepalieka savo šventųjų, bet saugo juos per amžius. O nedorėlių vaikai pražus.

37:29  Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.

37:30  Teisiojo burna kalba išmintingai, ir jo liežuvis – kas teisinga,

37:31  Dievo įstatymas yra jo širdyje; jo žingsniai nesvyruoja.

37:32  Nedorėlis tykoja teisiojo ir siekia jį nužudyti.

37:33  Viešpats jo nepaliks ano rankoje ir nepasmerks jo teisme.

37:34  Lauk Viešpaties ir laikykis Jo kelio. Jis išaukštins tave, kad paveldėtum žemę. Tu matysi, kaip nedorėliai žlugs.

37:35  Mačiau nedorėlį džiūgaujantį ir išsiplėtusį kaip šakotą kedrą.

37:36  Pro šalį ėjau, ir jo nebuvo, ieškojau jo, bet neradau.

37:37  Žiūrėk į tobuląjį ir stebėk teisųjį, nes tokių galas – ramybė.

37:38  Nusikaltėliai bus sunaikinti, nedorėlių galas – pražūtis.

37:39  Teisiųjų išgelbėjimas ateina nuo Viešpaties; Jis yra jų stiprybė nelaimių metu.

37:40  Viešpats padės jiems ir išlaisvins juos. Jis išlaisvins juos iš bedievių ir išgelbės, nes jie pasitikėjo Juo.

Chapter 38

38:1  Viešpatie, nebausk manęs rūstaudamas ir neplak savo įniršyje.

38:2  Tavo strėlės įsmigo į mane ir Tavo ranka slegia mane.

38:3  Nebėra nieko sveiko mano kūne dėl Tavo rūstybės ir poilsio mano kauluose dėl mano nuodėmės.

38:4  Mano kaltės iškilo virš mano galvos; lyg sunki našta jos pasidarė man per sunkios.

38:5  Dvokia ir pūliuoja mano žaizdos dėl mano kvailybės.

38:6  Esu varge, visai sulinkęs, vaikštau nusiminęs visą dieną.

38:7  Mano strėnos dega, nieko sveiko nebėra mano kūne.

38:8  Nusilpęs, labai sudaužytas vaitoju dėl savo širdies nerimo.

38:9  Viešpatie, Tu žinai visus mano troškimus ir mano dūsavimas nėra paslėptas nuo Tavęs.

38:10  Mano širdis smarkiai plaka, netekau jėgų, mano akių šviesa nyksta.

38:11  Mano draugai ir bičiuliai laikosi atstu nuo mano skausmų; mano artimieji stovi iš tolo.

38:12  Kurie kėsinasi į mano gyvybę, paspendė žabangus; kurie siekia man pakenkti, grasina man sunaikinimu, visą dieną rengia klastas.

38:13  Esu lyg kurčias – negirdžiu, lyg nebylys – neatveriu burnos.

38:14  Tapau lyg žmogus, kuris nieko negirdi, kurio burnoje nėra atsakymo.

38:15  Viešpatie, Tavimi viliuosi. Tu išgirsi, Viešpatie, mano Dieve!

38:16  Sakau: „Tenesidžiaugia ir tenesididžiuoja jie prieš mane, kai mano koja paslysta!“

38:17  Esu pasiruošęs kristi, mano kentėjimai nesiliauja.

38:18  Išpažinsiu savo kaltę, gailėsiuosi dėl savo nuodėmės.

38:19  Mano priešai gyvena ir yra galingi, ir daug tų, kurie nekenčia manęs neteisingai.

38:20  Kurie atlygina piktu už gera, yra mano priešai, nes seku gera.

38:21  Viešpatie, nepalik manęs! Mano Dieve, nebūk toli nuo manęs!

38:22  Skubėk padėti man, Viešpatie, mano gelbėtojau!

Chapter 39

39:1  Aš sakiau: „Saugosiu savo kelius, kad nenusidėčiau liežuviu; pažabosiu savo burną, kol nedorėlis tebėra priešais mane“.

39:2  Pasidariau visiškas nebylys, visko džiuginančio atsisakiau; mano skausmas pakilo,

39:3  įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo; aš prabilau.

39:4  Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu.

39:5  Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.

39:6  Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi; krauna turtus ir nežino, kam jie atiteks.

39:7  Viešpatie, ko aš lauksiu? Mano viltis Tavyje.

39:8  Iš visų mano nusikaltimų išlaisvink mane. Nepadaryk manęs kvailojo pajuoka.

39:9  Pasidariau nebylys, neatveriu burnos, nes Tu tai padarei.

39:10  Atitrauk nuo manęs savo rūstybę. Nuo Tavo rankos smūgių aš nykstu.

39:11  Kai už kaltes baudi žmogų, suėdi kaip kandis, kas jam brangiausia. Žmogus – tik kvapas.

39:12  Viešpatie, išgirsk mano maldą, šauksmą mano išklausyk! Netylėk dėl mano ašarų! Aš esu tik svečias pas Tave, praeivis kaip visi mano tėvai.

39:13  Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.

Chapter 40

40:1  Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.

40:2  Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.

40:3  Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę – gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu.

40:4  Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais.

40:5  Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labui – nėra Tau lygaus nė vieno, – jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti.

40:6  Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai.

40:7  Tada tariau: „Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta.

40:8  Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje“.

40:9  Skelbiau teisumą didelėje minioje, lūpų neužčiaupiau, Viešpatie, Tu žinai.

40:10  Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdyje, apie Tavo ištikimybę ir išgelbėjimą kalbėjau. Nenutylėjau apie Tavo malonę ir tiesą dideliame susirinkime.

40:11  Viešpatie, nesulaikyk man savo gailestingumo; Tavo malonė ir tiesa visada tegul mane lydi.

40:12  Užgriuvo mane nesuskaitomos blogybės, apniko kaltės, nieko daugiau nematau. Jų yra daugiau nei mano galvos plaukų, todėl netekau drąsos.

40:13  Viešpatie, teikis išgelbėti mane! Viešpatie, skubėk man padėti!

40:14  Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie kėsinasi į mano gyvybę; teatsitraukia sugėdinti, kurie linki man pikta!

40:15  Tenusigąsta dėl savo gėdos, kurie man sako: „Gerai, gerai“.

40:16  Tedžiūgauja ir tesilinksmina, kurie ieško Tavęs; kurie ilgisi Tavo išgelbėjimo, tegul sako: „Didis yra Viešpats!“

40:17  Nors esu suvargęs ir beturtis, Viešpats rūpinasi manimi. Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Mano Dieve, nedelsk!

Chapter 41

41:1  Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą. Nelaimėje išgelbės jį Viešpats.

41:2  Viešpats saugos ir išlaikys jį gyvą; jis bus palaimintas žemėje. Tu neatiduosi jo priešų valiai.

41:3  Viešpats sustiprins jį ligos patale; Tu pagydysi jį nuo visų ligų.

41:4  Sakiau: „Viešpatie, būk man gailestingas! Išgydyk mano sielą, nes Tau nusidėjau!“

41:5  Mano priešai kalba prieš mane pikta: „Kai jis mirs, ir jo vardas išnyks“.

41:6  Jei kas ateina manęs aplankyti, tuščius žodžius kalba, išėjęs laukan apkalba.

41:7  Visi, kurie nekenčia manęs, šnibždasi prieš mane, planuoja man pakenkti:

41:8  „Pikčiausia liga jam prikibo, jis atsigulė ir nebeatsikels“.

41:9  Net ir artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duoną, taikosi man įspirti.

41:10  Viešpatie, būk man gailestingas, pakelk mane, kad jiems atlyginčiau!

41:11  Iš to žinosiu, jog esi man palankus, jei mano priešas nedžiūgaus prieš mane.

41:12  O mane Tu palaikai mano nekaltume ir amžiams pastatai savo akivaizdoje.

41:13  Palaimintas tebūna Viešpats, Izraelio Dievas, per amžių amžius! Amen! Amen!

Chapter 42

42:1  Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!

42:2  Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?

42:3  Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: „Kur yra tavo Dievas?“

42:4  Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje.

42:5  Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą!

42:6  Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno.

42:7  Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.

42:8  Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę.

42:9  Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: „Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?“

42:10  Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: „Kur yra tavo Dievas?“

42:11  Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.

Chapter 43

43:1  Dieve, teisk ir gink mano bylą prieš bedievių tautą! Gelbėk mane nuo klastingo ir neteisingo žmogaus.

43:2  Tu esi mano stiprybės Dievas. Kodėl atstumi mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, priešo spaudžiamas?

43:3  Siųsk savo šviesą ir tiesą! Jos teveda mane į Tavo šventąjį kalną, į Tavo palapinę.

43:4  Eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, savo didžiausią linksmybę. Girsiu Tave arfa, o Dieve, mano Dieve!

43:5  Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą!

Chapter 44

44:1  Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.

44:2  Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.

44:3  Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!

44:4  Tu – mano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.

44:5  Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.

44:6  Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.

44:7  Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.

44:8  Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.

44:9  Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.

44:10  Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.

44:11  Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.

44:12  Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.

44:13  Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.

44:14  Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.

44:15  Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas

44:16  dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.

44:17  Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.

44:18  Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,

44:19  kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

44:20  Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,

44:21  argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

44:22  Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.

44:23  Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!

44:24  Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?

44:25  Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.

44:26  Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.

Chapter 45

45:1  Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. Mano liežuvis – plunksna miklioje raštininko rankoje.

45:2  Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų; malonė Tavo lūpose! Todėl palaimino Tave Dievas amžiams.

45:3  Karžygy, prisijuosk kalaviją prie šlaunies, savo šlovę ir didybę.

45:4  Savo didybėje kelkis ginti tiesos, romumo ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko Tave didingų darbų!

45:5  Karaliaus priešų širdis perveria Jo strėlės, nuo jų krinta tautos.

45:6  Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius. Teisumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras.

45:7  Tu pamėgai teisumą ir neapkentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavasis Dievas, džiaugsmo aliejumi daugiau negu Tavo bendrus.

45:8  Mira, alaviju ir kasija kvepia Tavo drabužiai. Iš dramblio kaulo rūmų linksmina Tave.

45:9  Karalių dukterys pasitinka Tave; karalienė Tavo dešinėje Ofyro auksu papuošta.

45:10  Klausyk, dukra, pažvelk ir išgirsk! Pamiršk savo tautą ir tėvo namus.

45:11  Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats – garbink Jį!

45:12  Tyro dukros neša Tau dovanas, tautos kilmingieji Tavo palankumo ieško.

45:13  Karaliaus dukra šlovinga viduje, auksu išmegzti jos apdarai.

45:14  Išsiuvinėtais drabužiais papuoštą ją veda pas Karalių, ją seka mergaitės, jos draugės, kurios bus atvestos pas Tave.

45:15  Jos eina džiūgaudamos ir besilinksmindamos, jos įeis į Karaliaus rūmus.

45:16  Vietoj Tavo tėvų bus Tavo sūnūs; visoje šalyje Tu paskirsi juos kunigaikščiais.

45:17  Aš garsinsiu Tavo vardą per kartų kartas, todėl tautos girs Tave per amžius.

Chapter 46

46:1  Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje.

46:2  Todėl nebijosime, nors žemė drebėtų, kalnai griūtų į jūros gelmę.

46:3  Teūžia, teputoja jų vandenys, tedreba kalnai, joms šėlstant.

46:4  Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventą Aukščiausiojo buveinę.

46:5  Dievas yra jo viduje, jam nėra ko bijoti; rytui auštant ateis Dievas jam padėti.

46:6  Siautė pagonys, maištavo karalystės; Jis prabilo, ir sustingo žemė.

46:7  Kareivijų Viešpats yra su mumis, tvirtovė mums yra Jokūbo Dievas.

46:8  Ateikite, pažvelkite į Viešpaties darbus, kokių baisių dalykų Jis padarė žemėje!

46:9  Jis sustabdo karus ligi pat žemės krašto, sulaužo lankus ir sutrupina ietis, sudegina ugnimi karo vežimus.

46:10  „Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas! Aš būsiu išaukštintas tarp pagonių, išaukštintas žemėje!“

46:11  Kareivijų Viešpats yra su mumis, tvirtovė mums yra Jokūbo Dievas.

Chapter 47

47:1  Plokite rankomis visos tautos! Šaukite Dievui džiugesio balsu!

47:2  Aukščiausiasis Viešpats yra baisus, didis Karalius visos žemės.

47:3  Jis pajungė mums pagonis, padėjo po mūsų kojomis tautas.

47:4  Jis parinko mums paveldėti žemę – garbę Jo mylimojo Jokūbo.

47:5  Dievas užžengė su šauksmu, Viešpats, gaudžiant trimitams.

47:6  Giedokite gyrių mūsų Dievui, giedokite! Giedokite gyrių mūsų Karaliui, giedokite!

47:7  Dievas yra visos žemės Karalius! Giedokite Jam gyrių suprasdami.

47:8  Dievas karaliauja pagonims, Dievas sėdi savo šventajame soste.

47:9  Tautos kunigaikščiai susirinko su Abraomo Dievo tauta. Dievui priklauso visi žemės skydai, Jis yra labai išaukštintas.

Chapter 48

48:1  Didis yra Viešpats ir labai girtinas mūsų Dievo mieste, savo šventajame kalne.

48:2  Gražiai iškilęs, visos žemės džiaugsmas yra Siono kalnas šiaurės pusėje, didžiojo Karaliaus miestas.

48:3  Dievas yra jo rūmų apsauga.

48:4  Antai karaliai susirinkę praėjo kartu.

48:5  Pamatę apstulbo, sumišo ir skubiai pabėgo.

48:6  Baimė apėmė juos ten ir skausmai kaip gimdyvę.

48:7  Rytų vėju Tu sudaužei Taršišo laivus.

48:8  Ką buvome girdėję, tai ir matėme kareivijų Viešpaties, mūsų Dievo, mieste. Dievas išlaiko jį per amžius.

48:9  Dieve, būdami Tavo šventykloje, prisiminėme Tavo malonę.

48:10  Dieve, kaip Tavo vardas, taip ir Tavo šlovė pasiekia žemės pakraščius. Tavoji dešinė pilna teisumo.

48:11  Tesidžiaugia Siono kalnas! Tedžiūgauja Judo dukterys dėl Tavo sprendimų.

48:12  Apeikite aplinkui Sioną, apžiūrėkite jį, suskaičiuokite jo bokštus.

48:13  Įsidėmėkite jį supantį pylimą, išvaikščiokite jo rūmus, kad galėtumėte papasakoti būsimosioms kartoms.

48:14  Nes šis Dievas yra mūsų Dievas per amžius, Jis ves mus iki mirties.

Chapter 49

49:1  Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:

49:2  prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

49:3  Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai – išmanymas.

49:4  Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.

49:5  Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

49:6  kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?

49:7  Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

49:8  Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi,

49:9  kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

49:10  Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

49:11  Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.

49:12  Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.

49:13  Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

49:14  Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

49:15  Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.

49:16  Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.

49:17  Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

49:18  Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,

49:19  tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.

49:20  Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

Chapter 50

50:1  Galingas Dievas, Viešpats, kalbėjo ir šaukė žemei nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

50:2  Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.

50:3  Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros.

50:4  Jis šaukia dangų iš aukštybių ir žemę, kad galėtų teisti savo tautą:

50:5  „Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką“.

50:6  Dangus skelbs Jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.

50:7  „Klausyk, mano tauta, Aš kalbėsiu! Izraeli, Aš liudysiu prieš tave! Dievas, tavo Dievas, Aš esu!

50:8  Ne dėl aukų barsiu tave – deginamąsias aukas visada man aukojai.

50:9  Man nereikia veršio iš tavo tvarto, nei ožio iš tavo bandos.

50:10  Mano yra visi miškų žvėrys, gyvuliai ant tūkstančio kalvų.

50:11  Pažįstu visus kalnų paukščius, ir laukiniai žvėrys yra mano žinioje.

50:12  Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.

50:13  Argi Aš valgysiu jaučių mėsą, argi gersiu ožių kraują?

50:14  Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus.

50:15  Šaukis manęs nelaimės dieną – tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane“.

50:16  O nedorėliui Dievas sako: „Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini?

50:17  Nes tu nekenti pamokymo ir atmeti mano žodžius.

50:18  Pamatęs vagį, susitari su juo ir su svetimautojais draugauji.

50:19  Tavo burna kalba pikta ir tavo liežuvis sako klastą.

50:20  Tu kalbi prieš savo brolį ir šmeiži savo motinos sūnų.

50:21  Tu tai darei, ir Aš tylėjau. Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu. Aš tave barsiu ir tavo darbus statysiu tau prieš akis.

50:22  Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.

50:23  Kas aukoja gyrių, pašlovina mane; o kuris teisingai elgiasi, tam parodysiu Dievo išgelbėjimą“.

Chapter 51

51:1  Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes.

51:2  Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes.

51:3  Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi.

51:4  Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai.

51:5  Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.

51:6  Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties.

51:7  Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.

51:8  Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai.

51:9  Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk.

51:10  Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.

51:11  Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.

51:12  Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.

51:13  Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.

51:14  Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą.

51:15  Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę.

51:16  Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų.

51:17  Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.

51:18  Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas.

51:19  Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.

Chapter 52

52:1  Ko giries nedorybe, galiūne? Dievo gerumas pasilieka nuolat.

52:2  Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary!

52:3  Tu mėgsti pikta labiau kaip gera, tau mieliau meluoti negu teisybę kalbėti.

52:4  Tu mėgsti pražūtingas kalbas, klastingas liežuvi!

52:5  Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės.

52:6  Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo:

52:7  „Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes“.

52:8  Aš esu kaip žaliuojąs alyvmedis Dievo namuose, pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius.

52:9  Tave girsiu per amžius, nes Tu tai padarei; skelbsiu Tavo brangų vardą šventiesiems.

Chapter 53

53:1  Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo“. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų.

53:2  Dievas pažiūrėjo iš dangaus į žmones, kad pamatytų, ar yra, kas išmano ir ieško Dievo.

53:3  Jie visi atsitraukė, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.

53:4  Argi nesupranta piktadariai, kurie ryja mano tautą lyg duoną? Ir Dievo jie nesišaukia.

53:5  Jie drebėjo iš baimės, kai nebuvo ko bijoti. Dievas išsklaidė kaulus tų, kurie tave apgulė. Jie buvo sugėdinti, nes Dievas paniekino juos.

53:6  O kad ateitų iš Siono išgelbėjimas Izraeliui! Kai Dievas parves savo tautos belaisvius, džiaugsis Jokūbas, linksminsis Izraelis!

Chapter 54

54:1  Dieve, savo vardu išgelbėk mane ir savo galybe teisk mane.

54:2  Dieve, išgirsk mano maldą, išklausyk mano burnos žodžius!

54:3  Svetimieji sukilo prieš mane, prispaudėjai ieško mano sielos; jie nepaiso Dievo.

54:4  Bet Dievas yra mano padėjėjas, Viešpats palaiko mano sielą.

54:5  Atlygink piktu mano priešams, savo tiesoje sunaikink juos!

54:6  Tada laisvai aukas Tau aukosiu, girsiu Tavo vardą, nes Jis geras.

54:7  Tu iš visų bėdų išgelbėjai mane, ir mano akys matė sugėdintus priešus.

Chapter 55

55:1  Dieve, klausykis mano maldos ir nesišalink nuo mano maldavimo!

55:2  Pažvelk į mane ir išklausyk. Aš blaškaus ir nerimstu

55:3  dėl priešo balso, dėl nedorėlių siautimo. Jie daro man pikta, užsirūstinę neapkenčia manęs.

55:4  Širdis dreba mano krūtinėje, mirties siaubai apėmė mane.

55:5  Mane užklupo baimė ir drebulys, siaubas užpuolė mane.

55:6  Aš sakiau: „O kad turėčiau balandžio sparnus; išskrisčiau ir būčiau ramus.

55:7  Toli nuskrisčiau, dykumoje apsinakvočiau.

55:8  Skubėčiau pasislėpti nuo viesulų ir audrų“.

55:9  Viešpatie, suardyk ir sumaišyk jų kalbas! Mieste mačiau tik smurtą ir vaidus.

55:10  Dieną ir naktį jie slankioja aplink jo sienas, o viduje neteisybė ir priespauda.

55:11  Nedorybė viduryje, apgaulė ir klasta gatvėse.

55:12  Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo.

55:13  Bet tu – žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis!

55:14  Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus.

55:15  Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų.

55:16  Aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats išgelbės mane.

55:17  Vakare, rytą ir vidudienį melsiuosi ir garsiai šauksiu; Jis išgirs mano balsą,

55:18  išvaduos mano sielą, grąžins ramybę, apgins nuo puolančių priešų daugybės.

55:19  Dievas išgirs ir pažemins juos, Jis gyvena nuo amžių. Jie nesikeičia ir Dievo nebijo.

55:20  Jie pakelia ranką prieš tuos, kurie yra taikoje su jais, laužo duotąjį žodį.

55:21  Slidesnė už sviestą jų burna, o širdyse karas; žodžiai švelnesni už aliejų, tačiau jie yra nuogi kardai.

55:22  Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekados neleis teisiajam svyruoti.

55:23  Tu, Dieve, juos nuvesi į gilią prarają. Žmogžudžiai ir apgavikai žus nė pusės amžiaus nesulaukę. Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.

Chapter 56

56:1  Dieve, būk man gailestingas, nes žmogus nori praryti mane, priešai nuolatos puola.

56:2  Visą laiką mano priešai puola mane, daug tų, kurie kovoja prieš mane, o Aukščiausiasis!

56:3  Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu.

56:4  Dievu pasitikiu, kurio žodį giriu. Nebijosiu, ką gali padaryti man žmogus?

56:5  Kiekvieną dieną jie iškraipo mano žodžius, visos jų mintys – daryti man pikta.

56:6  Jie susirenka, tyko, seka mano pėdomis, kėsinasi į mano gyvybę.

56:7  Atlygink jiems už nedorybę! Dieve, užsirūstinęs parblokšk juos!

56:8  Tu mano vargo dienas skaičiuoji, renki mano ašaras į odinę. Argi jų nėra Tavo knygoje?

56:9  Mano priešai pasitrauks, kai šauksiuos Tavęs. Žinau, kad Dievas už mane.

56:10  Dievu, kurio žodį giriu, Viešpačiu, kurio žodį giriu,

56:11  aš pasitikiu. Nebijosiu, ką gali padaryti man žmogus?

56:12  Dieve, Tau duotus įžadus ištesėsiu, aukosiu gyriaus aukas.

56:13  Tu išgelbėjai mane iš mirties, mano kojas nuo suklupimo, kad vaikščiočiau prieš Dievą ir turėčiau gyvenimo šviesą.

Chapter 57

57:1  Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk. Mano siela pasitiki Tavimi. Tavo sparnų pavėsyje slepiuos, kol praeis nelaimė.

57:2  Šauksiuosi aukščiausiojo Dievo, kuris man gera daro.

57:3  Jis pasiųs iš dangaus ir išgelbės mane, Jis paniekins mano prispaudėjus, Dievas pasiųs savo gailestingumą ir tiesą!

57:4  Turiu gyventi tarp liūtų, tarp žmonių, kvėpuojančių ugnimi. Jų dantys yra ietys ir strėlės, jų liežuviai – aštrūs kardai.

57:5  Dieve, būk išaukštintas virš dangų! Tavo šlovė teišplinta visoje žemėje!

57:6  Jie spendė pinkles mano kojoms, mano siela sugniužo. Jie kasė man duobę, tačiau patys įpuolė į ją.

57:7  Dieve, mano širdis tvirta. Taip, mano širdis tvirta. Aš giedosiu ir girsiu.

57:8  Pabusk, mano šlove! Pabuskite, arfa ir psalteri! Aš atsikelsiu anksti.

57:9  Viešpatie, girsiu Tave tautose, giedosiu Tau pagonių būry.

57:10  Tavo gailestingumas siekia dangų, ir Tavo tiesa – debesis.

57:11  Dieve, būk išaukštintas virš dangų! Teišplinta Tavo šlovė visoje žemėje!

Chapter 58

58:1  Jūs, teisėjai, ar sprendžiate teisingai? Ar teisingai teisiate žmones?

58:2  Ne, jūs darote nedorybes širdyje, jūsų rankos smurtą sėja.

58:3  Nedorėliai klysta nuo pat kūdikystės, nuo pat gimimo jie klaidžioja ir meluoja.

58:4  Jų nuodai panašūs į gyvatės nuodus, kaip angies, kuri užsikemša ausis,

58:5  kad negirdėtų labiausiai įgudusio kerėtojo balso.

58:6  Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje, Viešpatie, išdaužyk iltis jauniems liūtams!

58:7  Tepradingsta jie kaip tekantis vanduo, tesulūžta jų strėlės, jiems betaikant.

58:8  Teištyžta jie kaip sraigė, kaip nelaiku gimęs kūdikis tenemato saulės!

58:9  Tenuneša juos audra greičiau, negu puodas pajus degančių erškėčių karštį.

58:10  Teisusis džiaugsis, matydamas atpildą, nedorėlio krauju plausis sau kojas.

58:11  Tada žmonės sakys: „Tikrai, atpildą gauna teisusis! Tikrai yra Dievas, teisėjas žemėje!“

Chapter 59

59:1  Dieve, išgelbėk mane iš priešų, apgink nuo sukylančių prieš mane!

59:2  Išlaisvink mane iš piktadarių ir išgelbėk nuo kraugerių!

59:3  Štai jie tyko mano gyvybės; galiūnai susirinkę prieš mane ne dėl mano nusikaltimo ar nuodėmės, o Viešpatie!

59:4  Nors nekaltas esu, jie atbėga ir ginkluojasi prieš mane. Pabusk man padėti ir pamatyk!

59:5  Viešpatie, kareivijų Dieve, Izraelio Dieve, pabusk aplankyti visas pagonių tautas, nesigailėk nedorų piktadarių.

59:6  Jie sugrįžta vakare, loja kaip šunys ir laksto po miestą.

59:7  Jie pliauškia savo burna, kardai jų lūpose; jie sako: „Juk niekas negirdi!“

59:8  Viešpatie, Tu juokies iš jų, tyčiojies iš pagonių.

59:9  Mano stiprybe, lauksiu Tavęs, nes Dievas yra mano tvirtovė.

59:10  Gailestingas mano Dievas pasitiks mane. Dievas leis man pasijuokti iš priešų.

59:11  Nenužudyk jų, kad tauta nepamirštų! Išsklaidyk juos savo galia ir parblokšk, Viešpatie, mano skyde.

59:12  Jų burnos nusikaltimas ir lūpų žodžiai tesugauna juos jų išdidume. Jų keiksmai ir melai

59:13  teiššaukia rūstybę ir juos visai tesunaikina, kad visi žinotų, jog Jokūbo Dievas viešpatauja iki žemės pakraščių.

59:14  Tesugrįžta jie vakare, tegu loja kaip šunys ir laksto po miestą.

59:15  Teklaidžioja, ieškodami maisto, ir testaugia, jo neradę.

59:16  Aš giedosiu apie Tavo stiprybę, garsiai giedosiu rytmetį apie Tavo gailestingumą. Tu buvai man tvirtovė ir priebėga vargų metu.

59:17  Mano stiprybe, Tau giedosiu, nes Dievas yra mano tvirtovė, mano gailestingasis Dievas.

Chapter 60

60:1  Dieve, Tu užsirūstinęs atstūmei mus ir išsklaidei mus; atsigręžk į mus vėl!

60:2  Sudrebinai ir suskaldei žemę; užtaisyk jos plyšius, nes ji svyruoja.

60:3  Leidai patirti savo tautai sunkių vargų, mus girdei svaiginančiu vynu.

60:4  Tavęs bijantiesiems davei vėliavą, kad iškeltų ją dėl tiesos.

60:5  Kad Tavo mylimieji būtų išgelbėti, padėk savo dešine ir išklausyk mus!

60:6  Dievas kalbėjo savo šventume: „Aš džiūgausiu ir išdalinsiu Sichemą, paskirstysiu Sukotų slėnį.

60:7  Mano yra Gileadas ir Manasas, Efraimas – mano galvos šalmas, Judas – mano skeptras.

60:8  Moabas yra mano praustuvė. Ant Edomo numesiu savo kurpę. Filistija, džiūgauk dėl manęs“.

60:9  Kas įves mane į sustiprintą miestą? Kas nuves mane į Edomą?

60:10  Argi ne Tu, Dieve, atstūmei mus? Argi ne Tu, Dieve, neišėjai su mūsų kariuomene?

60:11  Suteik mums pagalbą varge, nes žmonių pagalba yra be vertės.

60:12  Su Dievu mes būsime drąsūs, Jis sumindys mūsų priešus.

Chapter 61

61:1  Dieve, išgirsk mano šauksmą, išklausyk mano maldą!

61:2  Mano širdžiai alpstant, nuo žemės krašto šaukiuos Tavęs. Užkelk mane ant aukštos uolos.

61:3  Tu esi man prieglauda, stiprus bokštas gintis nuo priešo.

61:4  Norėčiau gyventi Tavo palapinėje amžinai, pasitikėti Tavo sparnų priedanga.

61:5  Dieve, Tu girdėjai mano įžadus, davei paveldėjimą su tais, kurie bijo Tavo vardo.

61:6  Prailgink karaliaus gyvenimą, jo metai tegul tęsiasi per kartų kartas.

61:7  Tepasilieka jis per amžius Dievo akivaizdoje, Jo gailestingumas ir tiesa tesaugo jį!

61:8  Giedosiu gyrių Tavo vardui visados, kasdien vykdysiu savo įžadus.

Chapter 62

62:1  Dievo laukia mano siela, iš Jo ateina man išgelbėjimas.

62:2  Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė – aš nesvyruosiu.

62:3  Ar ilgai pulsite žmogų? Pražūsite visi kaip palinkusi siena, kaip griūvantis bokštas!

62:4  Jie planuoja nustumti jį nuo aukštumos. Jie gėrisi melu: liežuviais jie laimina, o viduje keikia.

62:5  Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame.

62:6  Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė – aš nesvyruosiu.

62:7  Dieve mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola ir priebėga yra Dievas.

62:8  Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga.

62:9  Tik garas yra prastuoliai, melas – kilmingieji. Jeigu juos pasvertume, jie visi drauge lengvesni už nieką.

62:10  Nepasitikėkite priespauda, tuščiai nesivilkite grobiu. Jei didėja turtai, nepririškite prie jų savo širdies.

62:11  Kartą Dievas kalbėjo, du kartus girdėjau tai: galybė priklauso Dievui

62:12  ir Tavo, Viešpatie, yra gailestingumas. Tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus.

Chapter 63

63:1  Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens.

63:2  Šventykloje ieškojau Tavęs, pamačiau Tavo galybę ir šlovę.

63:3  Tavo malonė yra geresnė už gyvenimą, todėl mano lūpos girs Tave.

63:4  Šlovinsiu Tave, kol gyvensiu, Tavo vardą minėdamas, kelsiu į Tave rankas.

63:5  Mano siela bus pasotinta kaip kaulų smegenimis ir riebalais, lūpos džiaugsmingai girs Tave,

63:6  kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį.

63:7  Tu buvai man pagalba, todėl aš džiūgausiu Tavo sparnų pavėsyje.

63:8  Mano siela įsikibo į Tave; Tavo dešinė palaiko mane.

63:9  Kurie siekia atimti man gyvybę, nueis į žemės gelmes.

63:10  Jie kris nuo kardo ir taps grobiu šakalams.

63:11  O karalius džiaugsis Dievu. Girsis kiekvienas, kuris prisiekia Juo, bet melagių burna bus užkimšta.

Chapter 64

64:1  Dieve, išgirsk mano balsą, kai meldžiuosi! Nuo priešų baimės saugok mano gyvybę.

64:2  Paslėpk mane nuo piktadarių sąmokslo, nuo nedorėlių sukilimo.

64:3  Jie galanda savo liežuvį kaip kardą, taiko užnuodytą žodį kaip strėlę,

64:4  kad iš pasalų galėtų šauti į nekaltąjį. Jie šauna netikėtai ir nebijo.

64:5  Jie drąsina save, darydami pikta, slaptai spendžia pinkles, mąstydami: „Kas tai matys?“

64:6  Jie sumano nedorybes, viską gerai apmąstydami, jų vidus ir širdis – paslaptinga gilybė.

64:7  Bet Dievas šaus į juos strėle, staiga juos sužeis.

64:8  Juos pražudys jų pačių liežuvis. Visi, kurie matys juos, šalinsis nuo jų.

64:9  Tada visi išsigąs ir skelbs, ką Dievas padarė, nes supras, kad tai Jo darbas.

64:10  Teisusis Viešpačiu džiaugsis ir pasitikės Juo, džiūgaus visi tiesiaširdžiai.

Chapter 65

65:1  Sione, o Dieve, Tau priklauso gyrius ir Tau bus įvykdyti įžadai.

65:2  Tu, kuris išklausai maldas, pas Tave ateis kiekvienas kūnas.

65:3  Nusikaltimai yra stipresni už mane, Tu apvalai mus nuo mūsų kalčių.

65:4  Palaimintas žmogus, kurį Tu išrenki ir priimi, kad jis gyventų Tavo kiemuose. Mes sotinsimės gėrybėmis Tavo namų, Tavo šventos šventyklos.

65:5  Tu nuostabiais ženklais atsakai mums, mūsų išgelbėjimo Dieve, pasitikėjime visų žemės pakraščių ir tolimiausių pajūrių!

65:6  Tu padėjai kalnus savo jėga, apsisiautęs galybe,

65:7  Tu nutildai jūrų ūžimą, jų bangų šniokštimą ir tautų triukšmą.

65:8  Žemės pakraščių gyventojai bijosi Tavo ženklų, rytus ir vakarus pripildai džiaugsmo.

65:9  Tu aplankai žemę ir palaistai ją, padarai ją labai derlingą. Dievo upė yra pilna vandens. Tu leidi užderėti javams; taip Tu viską paruoši.

65:10  Tu palaistai jos vagas, sulygini grumstus, lietumi suminkštini ją, palaimini želmenis.

65:11  Tu apvainikuoji metus derliumi, Tavo takai pilni riebalų.

65:12  Žaliuoja tyrų ganyklos, džiūgauja pasipuošusios kalvos.

65:13  Pievos pilnos avių, slėniuose vešliai auga javai. Jie linksmai šūkauja ir gieda.

Chapter 66

66:1  Džiaugsmingai šauk Dievui, visa žeme!

66:2  Giedokite apie Jo vardo garbę, šlovinkite ir girkite Jį.

66:3  Sakykite Dievui: „Kokie didingi Tavo darbai! Dėl didelės Tavo galios lenkiasi Tau priešai.

66:4  Visa žemė tegarbina Tave, tegieda Tau ir tegarsina Tavo vardą!“

66:5  Ateikite ir matykite Dievo darbus! Jis baisių dalykų padarė tarp žmonių!

66:6  Jis pavertė jūrą sausuma, per upę pėsčius pervedė. Tad džiaukimės Juo!

66:7  Jis viešpatauja savo galybe per amžius. Jo akys stebi tautas – maištininkai tegul nesididžiuoja!

66:8  Laiminkite, tautos, mūsų Dievą, tebūna girdimas Jo gyriaus garsas.

66:9  Jis mūsų gyvybę išlaiko, neleidžia suklupti mūsų kojai.

66:10  Tu ištyrei mus, Dieve, apvalei mus ugnimi kaip sidabrą.

66:11  Tu įvedei mus į spąstus, uždėjai sunkią naštą mums ant strėnų.

66:12  Tu leidai žmonėms joti mums per galvas. Mes turėjome eiti per ugnį ir vandenį. Bet Tu išvedei mus į laisvę.

66:13  Su aukomis į Tavo namus aš įeisiu ir ištesėsiu savo įžadus,

66:14  kuriuos ištarė mano lūpos ir varge burna pažadėjo.

66:15  Aukosiu Tau riebias deginamąsias aukas, avinų taukus deginsiu, paruošiu jaučius ir ožius.

66:16  Ateikite, klausykite visi, kurie bijote Dievo, papasakosiu, ką Jis padarė mano sielai.

66:17  Jo šaukiausi savo burna, aukštinau Jį savo liežuviu.

66:18  Jei nedorai elgtis būčiau ketinęs širdyje, tai Viešpats nebūtų išklausęs.

66:19  Bet Dievas tikrai išklausė, Jis priėmė manąją maldą.

66:20  Palaimintas Dievas, kuris neatmetė mano maldos ir neatitolino nuo manęs savo gailestingumo.

Chapter 67

67:1  Dieve, būk mums gailestingas ir laimink mus, parodyk šviesų savo veidą,

67:2  kad pažintų žemėje Tavąjį kelią, visose tautose Tavo išgelbėjimą!

67:3  Dieve, tegiria Tave tautos, tegiria Tave visos tautos!

67:4  Tesilinksmina ir tegieda iš džiaugsmo tautos, kad teisi jas teisingai ir valdai tautas pasaulyje!

67:5  Dieve, tegiria Tave tautos, tegiria Tave visos tautos!

67:6  Žemė davė derlių, nes mus laimino Dievas, mūsų Dievas.

67:7  Telaimina mus Dievas ir tebijo Jo visi žemės pakraščiai.

Chapter 68

68:1  Tepakyla Dievas, tebūna išsklaidyti Jo priešai, tebėga nuo Jo, kurie Jo nekenčia.

68:2  Kaip dūmai išsklaidomi, kaip vaškas nuo ugnies sutirpsta, taip tepradingsta nedorėliai Dievo akivaizdoje.

68:3  Teisieji tegu linksminasi ir džiūgauja prieš Dievą, tedžiūgauja neapsakomai.

68:4  Giedokite Dievui! Girkite Jo vardą! Taisykite kelią Tam, kuris važinėja virš debesų! Jo vardas yra Viešpats. Džiūgaukite Jo akivaizdoje!

68:5  Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas.

68:6  Dievas parūpina benamiams namus, išveda belaisvius į laisvę. Tik maištininkai lieka gyventi išdžiūvusioje žemėje.

68:7  Dieve, kai Tu ėjai savo tautos priekyje, kai žygiavai per dykumą,

68:8  žemė drebėjo, Dievo akivaizdoje dangūs lašėjo. Sinajus drebėjo prieš Dievą, Izraelio Dievą.

68:9  Dieve, siuntei gausų lietų ant savųjų, juo gaivinai suvargusius.

68:10  Tavoji tauta tenai įsikūrė, Dieve, Tu buvai jiems geras ir viskuo aprūpinai.

68:11  Kai Viešpats tarė žodį, didelis būrys skelbėjų pasipylė,

68:12  karaliai ir kariuomenė skubėdami pabėgo, o šeimininkė padalino grobį.

68:13  Nors gulėjote garduose, buvote lyg balandžio sparnai, padengti sidabru, ir geltonu auksu – jo plunksnos.

68:14  Kai Visagalis išsklaidė karalius, žemė atrodė balta lyg sniegas Calmone.

68:15  Dievo kalnas – kalnas Bašane, aukštas kalnas – kalnas Bašane.

68:16  Ko šnairuojate, aukštosios kalnų viršūnės, į kalną, kur Dievas panoro gyventi? Taip, Viešpats gyvens jame per amžius!

68:17  Dievo vežimų tūkstančių tūkstančiai, Viešpats tarp jų ant Sinajaus, savo šventykloje.

68:18  Tu užžengei aukštyn, nusivedei paimtus belaisvius, ėmei dovanų iš žmonių, net iš maištaujančių, kad Viešpats Dievas gyventų tarp jų.

68:19  Tebūna šlovinamas Viešpats kasdien! Jis naštas mūsų neša, Jis mūsų išgelbėjimo Dievas.

68:20  Mūsų Dievas – mus gelbėjantis Dievas. Viešpats Dievas gali išgelbėti iš mirties.

68:21  Tačiau Dievas sudaužo galvas savo priešams, gauruotas galvas tiems, kurie nepaliauja elgtis nedorai.

68:22  Viešpats tarė: „Iš Bašano kalnų juos sugrąžinsiu, jūros gelmėje surasiu,

68:23  kad mirkytum koją jų kraujuje ir tavo šunų liežuviams būtų ką laižyti“.

68:24  Jie matė Tavo eitynes, Dieve, mano Dievo ir mano Karaliaus didingąjį žygį į šventyklą.

68:25  Priešakyje giesmininkai, gale muzikantai ėjo, viduryje mergaitės mušė būgnelius.

68:26  Laiminkite Dievą susirinkimuose, Viešpatį, kurie esate iš Izraelio giminės.

68:27  Priekyje eina Benjaminas, visų jauniausias! Judo kunigaikščiai su savo būriais, Zabulono ir Neftalio kunigaikščiai.

68:28  Dieve, parodyk savo galybę, įtvirtink, Dieve, tai, ką padarei mūsų labui!

68:29  Jeruzalėje yra Tavo šventykla, karaliai ten dovanas Tau neš.

68:30  Sudrausk nendryno žvėrį, kaimenę jaučių su tautų veršiais; sutrypk norinčius duoklės! Išsklaidyk tautas, mėgstančias karus.

68:31  Ateis Egipto kunigaikščiai, Etiopija išties rankas į Dievą!

68:32  Pasaulio karalystės, giedokite Dievui, giedokite gyrių Viešpačiui!

68:33  Tam, kuris važinėja danguose, esančiuose nuo seno. Štai Jis pakelia savo galingą balsą.

68:34  Pripažinkite Dievo galybę. Izraelyje Jo didybė, debesyse Jo galia!

68:35  Didingas Dievas yra savo šventykloje, Izraelio Dievas; Jis teikia savo tautai galybę ir jėgą. Tebūna šlovinamas Dievas!

Chapter 69

69:1  Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą.

69:2  Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane.

69:3  Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo.

69:4  Daugiau kaip galvos plaukų yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia. Galingesni už mane tie, kurie melagingai puola mane. Turiu grąžinti, ko nepaėmiau.

69:5  Dieve, Tu žinai mano kvailystę ir mano nusikaltimai nepaslėpti nuo Tavęs.

69:6  Tenebūna gėdinami dėl manęs tie, kurie laukia Tavęs, Valdove, kareivijų Viešpatie! Tenebūna įžeidinėjami dėl manęs tie, kurie ieško Tavęs, Izraelio Dieve!

69:7  Dėl Tavęs kenčiu pajuoką, nuo gėdos rausta mano veidas.

69:8  Svetimas tapau savo broliams, pašalinis – mano motinos vaikams.

69:9  Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs.

69:10  Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku – jie užgauliojo mane.

69:11  Vietoje drabužių vilkiu ašutinę – dėl to tapau jiems priežodžiu.

69:12  Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane.

69:13  O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, visą laiką. Dieve, dėl savo beribio gailestingumo išklausyk mane, dėl savo išgelbėjimo tiesos.

69:14  Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų.

69:15  Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė.

69:16  Viešpatie, išklausyk mane dėl savo malonės gausos! Pažvelk į mane gailestingai.

69:17  Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane!

69:18  Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų!

69:19  Tu žinai, kaip mane plūsta, gėdina ir niekina; Tu matai visus mano prispaudėjus.

69:20  Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau.

69:21  Vietoje maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu.

69:22  Jų stalas jiems patiems spąstais tevirsta ir jų gerovė – žabangais!

69:23  Teaptemsta jų akys, kad neregėtų; padaryk, kad jų strėnos visada svyruotų.

69:24  Išliek ant jų savo užsidegimą, ir Tavo rūstybės įkarštis tepasiekia juos.

69:25  Jų buveinė tegul ištuštėja, palapinėse gyventojų tenelieka.

69:26  Nes jie persekioja tą, kurį Tu ištikai, kurį sužeidei, tam jie didina skausmą.

69:27  Tegul vis gausėja jų kaltės, ir teneįeina jie į Tavo teisumą.

69:28  Tebūna jie išbraukti iš gyvųjų knygos ir teisiųjų sąrašuose tenebūna jų vardų!

69:29  Aš esu vargšas ir kenčiu; Tavo išgelbėjimas, Dieve, teiškelia mane!

69:30  Aš girsiu Dievo vardą giesme ir dėkodamas aukštinsiu Jį.

69:31  Tai Viešpačiui bus meiliau už jautį, už jauniklį jautuką su ragais ir nagais.

69:32  Tai matydami, linksminsis nuolankieji, ir atgys širdys tų, kurie ieško Dievo.

69:33  Viešpats girdi vargšą ir neniekina savo belaisvių.

69:34  Jį tegiria dangūs ir žemė, jūros ir visa, kas juda jose.

69:35  Dievas išgelbės Sioną ir Judo miestus atstatys. Jie įsikurs ten ir gyvens,

69:36  Jo tarnų vaikai paveldės tą žemę, o Jo vardą mylintys gyvens joje.

Chapter 70

70:1  Dieve, skubėk išlaisvinti mane! Viešpatie, skubėk man padėti!

70:2  Sugėdink ir pakrikdyk tuos, kurie kėsinasi į mano gyvybę! Teatsitraukia sugėdinti, kurie trokšta man pakenkti!

70:3  Tebėga apimti gėdos, kurie sako: „Gerai tau, gerai tau!“

70:4  Tesidžiaugia ir tesilinksmina Tavyje visi, kurie ieško Tavęs, ir tesako: „Didis yra Dievas!“, kurie myli Tavo išgelbėjimą.

70:5  Aš esu vargšas ir suvargęs; Dieve, skubėk pas mane! Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Viešpatie, nedelsk!

Chapter 71

71:1  Viešpatie, Tavimi pasitikiu: niekados tenebūsiu sugėdintas.

71:2  Savo teisumu išlaisvink ir išvaduok mane! Kreipk į mane savo ausį ir išgelbėk mane!

71:3  Būk man tvirta pilis, kur visada galėčiau pabėgti! Juk Tu esi mano uola ir tvirtovė!

71:4  Dieve, išlaisvink mane iš nedorėlio rankos, iš rankos neteisaus ir žiauraus žmogaus.

71:5  Viešpatie Dieve, Tu esi mano viltis, mano pasitikėjimas nuo pat jaunystės.

71:6  Tu mane globojai nuo pat gimimo, Tu saugojai mane nuo motinos įsčių. Aš nuolat girsiu Tave.

71:7  Daugelis stebėjosi manimi, bet Tu buvai man saugi priebėga.

71:8  Mano burna tebūna pilna gyriaus ir Tavo garbės visą dieną.

71:9  Neapleisk manęs senatvėje; nepalik, kai jėgos išseks!

71:10  Mano priešai kalba ir seka mane; jie tyko mano gyvybės ir tariasi:

71:11  „Dievas jį paliko, vykite ir sugaukite jį, nes niekas jo neišgelbės!“

71:12  Dieve, nebūk toli nuo manęs! Mano Dieve, skubėk man padėti!

71:13  Gėdingai težūva ir teišnyksta mano sielos priešininkai! Tesusilaukia paniekos ir negarbės, kurie siekia man pakenkti.

71:14  Aš vilties nenustosiu, girsiu Tave vis labiau.

71:15  Mano burna kalbės apie Tavo teisumą, skelbs visą dieną Tavo išgelbėjimą, nes aš nežinau jų ribų.

71:16  Aš eisiu su Viešpaties Dievo jėga, minėsiu Tavo vieno teisumą.

71:17  Dieve, Tu mokei mane nuo jaunystės ir iki šiol dar skelbiu Tavo nuostabius darbus.

71:18  Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu.

71:19  Dieve, Tavo teisumas siekia aukštąjį dangų, Tu padarei didingų darbų, kas yra Tau lygus, Dieve?

71:20  Nors daug ir skaudžių vargų leidai man patirti, bet ir vėl atgaivinsi mane, ištrauksi iš žemės gelmių!

71:21  Tu suteiksi man garbę ir vėl paguosi.

71:22  Dieve, aš girsiu Tavo ištikimybę psalteriu, skambinsiu Tau arfa, Izraelio Šventasis!

71:23  Mano lūpos ir siela, kurią išpirkai, džiūgaus, kai Tau giedosiu.

71:24  Ir mano liežuvis visą dieną kalbės apie Tavo teisumą. Visi, kurie siekė man pakenkti, yra sugėdinti ir paniekinti.

Chapter 72

72:1  Dieve, suteik karaliui savo išminties teisti ir savo teisingumo karaliaus sūnui,

72:2  kad jis Tavo tautą teisingai teistų ir varguolių teises apgintų.

72:3  Tegu kalnai taiką tautai neša ir kalvos teisybę!

72:4  Tegul gins jis tautos varguolių teises, gelbės beturčių vaikus ir sunaikins prispaudėją.

72:5  Per kartų kartas jie bijos Tavęs, kol saulė švies ir mėnulis spindės.

72:6  Jis ateis kaip lietus ant nupjautos lankos, kaip lietus, drėkinantis žemę.

72:7  Jo dienomis žydės teisusis ir taika bus, kol danguje spindės mėnulis.

72:8  Jis viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių.

72:9  Jam nusilenks visi dykumų gyventojai ir jo priešai laižys dulkes.

72:10  Taršišo ir salų karaliai atneš jam dovanų. Šebos ir Sebos karaliai mokės duoklę.

72:11  Visi karaliai garbins jį, visi pagonys tarnaus jam.

72:12  Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas.

72:13  Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės.

72:14  Iš priespaudos ir smurto jis išlaisvins juos, jų kraujas bus brangus jo akyse.

72:15  Jis gyvens ir jam duos Šebos aukso, melsis už jį nuolatos, visą laiką jis bus giriamas.

72:16  Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs; kaip Libano miškas bus jo vaisiai. Miestai bus pilni žmonių kaip pievos žolių.

72:17  Jo vardas išliks per amžius. Jo vardas pasiliks, kol saulė švies danguje. Visos žemės giminės bus palaimintos jame, visos tautos vadins jį palaimintu.

72:18  Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris vienas daro stebuklus!

72:19  Palaimintas šlovingas Jo vardas per amžius. Jo šlovė tepripildo visą žemę! Amen! Amen!

72:20  Pabaiga Jesės sūnaus Dovydo maldų.

Chapter 73

73:1  Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra.

73:2  Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai.

73:3  Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą.

73:4  Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų.

73:5  Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos.

73:6  Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu.

73:7  Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.

73:8  Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu.

73:9  Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.

73:10  Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria.

73:11  Jie sako: „Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?“

73:12  Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja.

73:13  Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?

73:14  Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.

73:15  Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai.

73:16  Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,

73:17  kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą.

73:18  Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį.

73:19  Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.

73:20  Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.

73:21  Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,

73:22  aš buvau kvailas ir neišmanantis – lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.

73:23  Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką.

73:24  Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę.

73:25  Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.

73:26  Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.

73:27  Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka.

73:28  Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.

Chapter 74

74:1  Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?

74:2  Atsimink savo susirinkimą, kurį senais laikais įsigijai, tautą, kurią išpirkai, kad ji būtų Tavo, Siono kalną, kuriame Tu gyvenai!

74:3  Įženk į nesibaigiančius griuvėsius. Priešas šventykloje nusiaubė viską.

74:4  Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus.

74:5  Jie švaistėsi kirviais lyg miško tankynėje:

74:6  sudaužė kirviais ir kūjais visus medžio raižinius.

74:7  Jie padegė Tavo šventyklą, išniekino Tavo vardo buveinę.

74:8  Jie manė savo širdyse: „Sunaikinsime viską!“ Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.

74:9  Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus.

74:10  Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?

74:11  Kodėl atitrauki savo ranką ir dešinę paslepi antyje?

74:12  Tačiau Dievas yra mano Karalius nuo seno; Jis gelbsti žemės viduryje.

74:13  Tu jūrą savo galybe perskyrei, sutrupinai vandenyje slibinams galvas.

74:14  Tu sudaužei galvas leviatano, davei jį visą suėsti dykumos gyventojams.

74:15  Tau paliepus ištrykšta šaltiniai ir sraunūs upeliai, o vandeningos upės išdžiūsta.

74:16  Tavo yra diena ir naktis. Tu sukūrei šviesą ir saulę.

74:17  Tu nustatei žemės ribas, Tu padarei vasarą ir žiemą.

74:18  Atsimink, Viešpatie, kad priešas tyčiojasi ir kvailiai niekina Tavąjį vardą.

74:19  Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo.

74:20  Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!

74:21  Nepalik prispaustųjų gėdingai trauktis! Vargšai ir skurdžiai tegiria Tavąjį vardą!

74:22  Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!

74:23  Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo!

Chapter 75

75:1  Dėkojame Tau, Dieve, dėkojame! Kurie šaukiasi Tavo vardo, pasakoja nuostabius Tavo darbus.

75:2  Kai ateis mano skirtas laikas, teisiu teisingai.

75:3  Nors žemė drebėtų ir visi gyventojai joje, Aš laikau jos stulpus.

75:4  Aš sakau kvailiams: „Nekvailiokite!“ ir nedorėliams: „Nesididžiuokite!

75:5  Nekelkite savo rago į aukštybes, nekalbėkite įžūliai prieš Dievą“.

75:6  Išaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš pietų.

75:7  Dievas yra teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština.

75:8  Viešpats laiko rankoje taurę, pilną putojančio vyno su karčiom priemaišom. Iš jos turės gerti visi žemės piktadariai ir net mieles išsiurbti!

75:9  Bet aš skelbsiu per amžius, giedosiu gyrių Jokūbo Dievui!

75:10  Jis sunaikins nedorėlių puikybę ir aukštai iškels teisiųjų ragus.

Chapter 76

76:1  Garsus yra Judo žemėje Dievas, Jo vardas didis Izraelyje.

76:2  Saleme yra Jo palapinė, Jo buveinė Sione.

76:3  Jis sulaužė ten lanko strėles, skydus, kardus ir karo ginklus.

76:4  Šlovingesnis ir puikesnis Tu esi už grobio kalnus!

76:5  Stipruoliai buvo apiplėšti, užmigo mirties miegu, galiūnai rankas nuleido.

76:6  Jokūbo Dieve, kai Tu pagrūmojai, raiteliai ir žirgai sustingo.

76:7  Tavęs reikia bijoti, nes kas Tau gali pasipriešinti, kai imi rūstauti?

76:8  Iš dangaus Tu sprendimą paskelbei; nusigandusi žemė nutilo,

76:9  kai Dievas kėlėsi teisti ir išgelbėti žemės romiųjų.

76:10  Net žmonių rūstybė girs Tave, nuo Tavo rūstybės išlikusieji iškilmes ruoš Tavo garbei.

76:11  Darykite įžadus ir vykdykite juos Viešpačiui, savo Dievui! Visi šalia Jo esantieji neškite dovanų Tam, kurio reikia bijoti,

76:12  kuris nutildo kunigaikščių dvasią, kuris baisus žemės karaliams.

Chapter 77

77:1  Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane!

77:2  Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.

77:3  Kai prisimenu Dievą – vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

77:4  Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

77:5  Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.

77:6  Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:

77:7  „Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?

77:8  Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?

77:9  Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?“

77:10  Aš sakiau: „Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi“.

77:11  Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

77:12  apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

77:13  Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?

77:14  Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.

77:15  Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.

77:16  Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.

77:17  Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.

77:18  Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.

77:19  Tavo kelias ėjo per jūrą, takas – per plačius vandenis, kur praėjai – neliko žymės.

77:20  Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.

Chapter 78

78:1  Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

78:2  Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

78:3  Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

78:4  neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

78:5  Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

78:6  kad ir būsimoji karta – ateityje gimsiantieji vaikai – žinotų ir skelbtų savo vaikams,

78:7  kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

78:8  kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

78:9  Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

78:10  Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

78:11  Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

78:12  Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

78:13  Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

78:14  Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį – ugnies šviesa.

78:15  Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

78:16  Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

78:17  Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

78:18  Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

78:19  Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: „Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

78:20  Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?“

78:21  Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

78:22  nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

78:23  Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

78:24  Iš dangaus Jis pabėrė maną – maistą jiems valgyti.

78:25  Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

78:26  Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

78:27  ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

78:28  Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

78:29  Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

78:30  Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

78:31  kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

78:32  Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

78:33  Jie leido dienas tuštybėje, savo metus – baimėje.

78:34  Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

78:35  Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

78:36  Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

78:37  jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

78:38  Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

78:39  Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

78:40  Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

78:41  Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

78:42  Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

78:43  kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

78:44  Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

78:45  Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

78:46  Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

78:47  Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

78:48  Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

78:49  Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

78:50  Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

78:51  Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

78:52  Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

78:53  Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

78:54  Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

78:55  Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

78:56  Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

78:57  Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

78:58  Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

78:59  Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

78:60  Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

78:61  Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę – į priešo rankas.

78:62  Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

78:63  Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

78:64  Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

78:65  Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

78:66  Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

78:67  Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

78:68  Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

78:69  Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

78:70  Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

78:71  Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

78:72  Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.

Chapter 79

79:1  Dieve, pagonys įsiveržė į Tavo paveldėjimą, suteršė šventyklą, pavertė Jeruzalę griuvėsiais!

79:2  Jie atidavė Tavo tarnų lavonus lesti padangių paukščiams, žvėrims ėsti kūnus šventųjų.

79:3  Jie išliejo jų kraują kaip vandenį Jeruzalės apylinkėse, ir nebuvo, kas juos palaidotų.

79:4  Mes tapome panieka savo kaimynams, pasityčiojimu ir pajuoka tiems, kurie gyvena aplinkui mus.

79:5  Ar ilgai, Viešpatie? Ar amžinai rūstausi? Ar degs kaip ugnis Tavo pavydas?

79:6  Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie Tavęs nenori pažinti, ir ant karalysčių, kurios nesišaukia Tavojo vardo!

79:7  Juk jie suėdė Jokūbą ir jo gyvenvietes nusiaubė.

79:8  Neprisimink mūsų ankstesniųjų kalčių! Skubiai suteik mums savo gailestingumą, nes esame labai pažeminti.

79:9  Padėk mums, Dieve, mūsų gelbėtojau, dėl savo vardo šlovės! Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nusikaltimus dėl savo vardo.

79:10  Kodėl turėtų sakyti pagonys: „Kur yra jų Dievas?“ Tesužino apie Tave pagonys mūsų akivaizdoje, kai bausi už pralietą Tavo tarnų kraują!

79:11  Tepasiekia Tave belaisvių dejavimas! Savo galinga ranka išlaisvink pasmerktuosius mirti.

79:12  Atmokėk, Viešpatie, mūsų kaimynams septyneriopai už piktžodžiavimą, kuriuo jie plūdo Tave!

79:13  O mes, Tavo tauta ir Tavo ganyklos avys, dėkosime Tau amžinai, kartų kartoms skelbsime Tavo šlovę!

Chapter 80

80:1  Klausykis, Izraelio ganytojau, kuris vedi Juozapą kaip avis! Kuris gyveni tarp cherubų, suspindėk.

80:2  Pažadink savo jėgą ties Efraimu, Benjaminu ir Manasu, ateik ir išgelbėk mus!

80:3  Dieve, prikelk mus, apšviesk mus savo veidu, tai būsime išgelbėti.

80:4  Kareivijų Viešpatie, ar ilgai pyksi, kai Tavo tauta meldžiasi!

80:5  Tu valgydini ją verksmo duona ir ašaromis gausiai girdai.

80:6  Tu leidi mūsų kaimynams vaidytis dėl mūsų. Mūsų priešai tyčiojasi iš mūsų.

80:7  Kareivijų Dieve, prikelk mus, apšviesk mus savo veidu, tai būsime išgelbėti.

80:8  Tu atnešei vynmedį iš Egipto, išvarei pagonis ir jį čia įsodinai.

80:9  Tu paruošei jam dirvą, jis įleido šaknis ir išsiplėtė krašte.

80:10  Jo šešėlis dengė kalnuotąją šalį, jo šakos kaip Dievo kedrai.

80:11  Jis išleido šakas ligi jūros ir atžalas iki upės.

80:12  Kodėl jo aptvarus nugriovei, kad praeiviai skintų jo uogas?

80:13  Girių šernas niokoja jį, laukiniai žvėrys ganosi jame.

80:14  Kareivijų Dieve, sugrįžk! Pažvelk iš dangaus, pamokyk ir aplankyk šitą vynmedį,

80:15  kurį pasodino dešinė Tavo, atžalą, kurią Tu dėl savęs sustiprinai.

80:16  Tie, kurie sudegino jį ugnimi ir nukirto, Tavo veidui sudraudus, težūna!

80:17  Tegu Tavo ranka būna ant Tavo dešinėje sėdinčio vyro, žmogaus sūnaus, kurį pats užauginai.

80:18  Mes nebeatsitrauksime nuo Tavęs. Atgaivink mus, ir mes šauksimės Tavo vardo.

80:19  Kareivijų Viešpatie, atgaivink mus, apšviesk mus savo veidu, tai būsime išgelbėti.

Chapter 81

81:1  Garsiai šlovinkite Dievą, mūsų stiprybę, džiaugsmingą triukšmą kelkite Jokūbo Dievui!

81:2  Giedokite psalmę, muškite būgną, skambinkite psalteriu ir arfa!

81:3  Pūskite trimitą jauno mėnulio dieną, skirtu laiku mūsų šventėje!

81:4  Tai yra įsakymas Izraeliui, Jokūbo Dievo įstatymas.

81:5  Tokį nurodymą gavo Juozapas, kai Jis ėjo per Egipto žemę. Išgirdau nežinomą kalbą:

81:6  „Aš pašalinau tavo naštą nuo pečių, tavo rankoms nebereikia nešioti pintinės.

81:7  Varge šaukeisi, ir Aš išgelbėjau tave, atsiliepiau iš griaudėjančio debesies, prie Meribos vandenų mėginau tave.

81:8  Klausyk, mano tauta, Aš noriu tave įspėti! O kad tu, Izraeli, paklausytum manęs!

81:9  Neturėk ir negarbink jokio kito dievo!

81:10  Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės. Plačiai išsižiok, kad pripildyčiau tavo burną.

81:11  Bet mano tauta neklausė mano balso, Izraelis man nepakluso.

81:12  Todėl atidaviau juos jų širdžių geismams, jie vaikščiojo pagal savo sumanymus.

81:13  O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais!

81:14  Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką!

81:15  Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, ir toks jų likimas būtų per amžius.

81:16  O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolų medumi maitinčiau“.

Chapter 82

82:1  Dievas pakyla dievų susirinkime, dievams teismą daro:

82:2  „Ar dar ilgai teisite neteisingai ir pataikausite nedorėliams?

82:3  Ginkite vargšus ir našlaičius, beturčių ir paniekintųjų saugokite teises.

82:4  Vargšus ir beturčius iš nedorėlių rankų vaduokite!“

82:5  Jie neišmano ir nesupranta, jie vaikščioja tamsoje, todėl visi žemės pamatai svyruoja.

82:6  Aš tariau: „Jūs esate dievai ir Aukščiausiojo sūnūs.

82:7  Tačiau jūs mirsite kaip žmonės, krisite kaip bet kuris kunigaikštis“.

82:8  Pakilk, Dieve, teisk žemę, nes visos tautos Tau priklauso!

Chapter 83

83:1  Dieve, netylėk! Dieve, nenurimk ir nebūk tylus!

83:2  Juk štai Tavo priešai triukšmauja, kelia galvas tie, kurie Tavęs nekenčia.

83:3  Prieš Tavo tautą jie rengia sąmokslą, tariasi prieš Tavo globotinius.

83:4  Jie sako: „Eikime, išnaikinkime juos, kad šios tautos nebebūtų ir Izraelio vardo niekas nebeminėtų“.

83:5  Jie tariasi vieningai, susijungia prieš Tave;

83:6  Edomo ir Moabo stovyklos, izmaelitai ir hagarai,

83:7  Gebalas, Amonas ir Amalekas, Filistija kartu su Tyro gyventojais.

83:8  Su jais kartu asirai eina, Loto palikuonims teikia paramą.

83:9  Padaryk jiems kaip Midjanui, kaip Siserai ir Jabinui prie Kišono upelio;

83:10  jie prie En Doro sunaikinti buvo, tapo mėšlu žemei patręšti.

83:11  Padaryk jų kunigaikščius kaip Orebą ir Zeebą, kaip Zebachą bei Calmuną – visus jų vadus,

83:12  kurie sakė: „Pasiglemžkime Dievo žemes!“

83:13  Dieve, padaryk juos lyg sūkurio blaškomus lapus, lyg šiaudus prieš vėją.

83:14  Kaip ugnis sudegina mišką, kaip liepsna nudegina kalnus,

83:15  taip gainiok juos audromis, gąsdink vėtromis.

83:16  Viešpatie, sugėdink jų veidus, kad jie ieškotų Tavo vardo!

83:17  Tegul visada juos gėda ir išgąstis lydi ir gėdoje jie tepražūna.

83:18  Težino jie, kad Tas, kurio vardas Viešpats, visoje žemėje yra aukščiausias!

Chapter 84

84:1  Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie!

84:2  Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo.

84:3  Net ir žvirblis randa namus, kregždė – lizdą perėti vaikams prie Tavo aukurų, kareivijų Viešpatie, mano Karaliau ir Dieve!

84:4  Palaiminti, kurie gyvena Tavo namuose: jie nuolat giria Tave!

84:5  Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy.

84:6  Keliaudami išdegusiu slėniu, jie šaltiniu jį paverčia, ankstyvasis lietus jį padengia palaiminimais.

84:7  Jie eina iš jėgos į jėgą, kol Dievą Sione išvysta.

84:8  Kareivijų Viešpatie, išgirsk mano maldą! Išgirsk, Jokūbo Dieve!

84:9  Pažvelk, Dieve, mūsų skyde! Pažiūrėk į veidą savo pateptojo!

84:10  Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse.

84:11  Saulė ir skydas yra Viešpats; malonę ir garbę teikia Viešpats, gerų dalykų neatsako tiems, kurie nekaltai elgiasi.

84:12  Kareivijų Viešpatie, palaimintas žmogus, kuris pasitiki Tavimi!

Chapter 85

85:1  Viešpatie, Tu buvai palankus savo kraštui, išlaisvinai Jokūbą.

85:2  Tu atleidai savo tautos kaltę, uždengei jos nusidėjimą.

85:3  Tu sulaikei savo pyktį, nukreipei savo rūstybės įkarštį.

85:4  Atgaivink mus, Dieve, mūsų gelbėtojau, tepaliauja Tavo rūstybė!

85:5  Nejaugi amžinai pyksi ant mūsų, rūstausi per kartų kartas!

85:6  Argi vėl mūsų neatgaivinsi, kad džiaugtumėmės Tavimi?

85:7  Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą, suteik išgelbėjimą!

85:8  Klausysiuos, ką kalba Viešpats Dievas! Jis juk skelbia taiką savo tautai ir šventiesiems; tenesigręžia jie į kvailystę.

85:9  Tikrai, Jo išgelbėjimas arti tiems, kurie Jo bijo, Jo šlovė gyvena tarp mūsų.

85:10  Gailestingumas ir tiesa susitiko, teisumas ir taika pasibučiavo.

85:11  Tiesa žels iš žemės, ir teisumas žvelgs iš dangaus.

85:12  Gausiai gėrybių duos Viešpats, ir žemė bus derlinga.

85:13  Teisumas eis pirma Jo ir nukreips mus į Jo kelią.

Chapter 86

86:1  Viešpatie, išgirsk, išklausyk mane, nes aš esu vargšas ir beturtis!

86:2  Saugok mano sielą, nes aš esu šventas! Gelbėk savo tarną, kuris pasitiki Tavimi! Tu esi mano Dievas.

86:3  Viešpatie, būk man gailestingas, nes Tavęs šaukiuos be paliovos!

86:4  Palinksmink savo tarno sielą, nes į Tave, Viešpatie, kreipiu savo sielą.

86:5  Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs.

86:6  Viešpatie, išgirsk mano maldą ir klausyk mano maldavimo balso!

86:7  Nelaimėje šaukiuosi Tavęs – Tu išklausai mane!

86:8  Viešpatie, nėra Tau lygaus tarp dievų ir nėra darbų kaip Tavo.

86:9  Visos Tavo sutvertos tautos ateis, pagarbins Tave, Viešpatie, ir šlovins Tavo vardą.

86:10  Tu esi didis ir darai stebuklus, Tu vienas esi Dievas!

86:11  Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje.

86:12  Viešpatie, mano Dieve, girsiu Tave nuoširdžiai, šlovinsiu Tavo vardą per amžius!

86:13  Tavo gailestingumas buvo man didelis, Tu išgelbėjai mano sielą iš giliausio pragaro.

86:14  Dieve, išdidieji sukilo prieš mane, smurtininkų gauja tykoja mano gyvybės; jie nestato Tavęs savo akivaizdoje.

86:15  Tačiau Tu, Viešpatie, esi užjaučiantis ir maloningas Dievas, kantrus ir kupinas gailestingumo bei tiesos.

86:16  Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs! Duok stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų!

86:17  Parodyk ženklą, kad mane globoji, kad matytų tie, kurie manęs nekenčia, ir susigėstų, nes Tu, Viešpatie, esi mano gelbėtojas ir guodėjas!

Chapter 87

87:1  Jo pamatas ant šventųjų kalnų.

87:2  Viešpats myli Siono vartus labiau už visas Jokūbo buveines.

87:3  Šlovingi dalykai pasakojami apie tave, Dievo mieste!

87:4  Minėsiu Rahabą ir Babiloną tarp tų, kurie žino mane. Filistijos, Tyro ir Etiopijos gyventojai yra ten gimę.

87:5  Bet apie Sioną bus sakoma: „Šitas ir tas vyras jame yra gimę“. Aukščiausiasis įsteigė jį.

87:6  Viešpats užrašys tautų knygoje: „Šitas yra ten gimęs“.

87:7  Jie giedos: „Visos mano versmės yra tavyje!“

Chapter 88

88:1  Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje.

88:2  Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą!

88:3  Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties.

88:4  Mane laiko tokiu, kuris nužengė į duobę, esu bejėgis žmogus.

88:5  Tarp mirusiųjų yra mano guolis, guliu kape kaip užmuštieji, kurių Tu nebeatsimeni, nes jie nuo Tavęs atskirti.

88:6  Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes.

88:7  Mane slegia Tavo rūstybė, Tavo bangos ritasi per mane.

88:8  Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus, jiems padarei mane bjaurų. Esu uždarytas ir negaliu išeiti.

88:9  Mano akys aptemo nuo vargo. Kasdien šaukiausi Tavęs, Viešpatie, tiesdamas į Tave rankas.

88:10  Ar parodysi stebuklus mirusiems? Ar mirusieji kelsis ir girs Tave?

88:11  Ar pasakojama apie Tavo malonę ir ištikimybę mirusiųjų karalystėje?

88:12  Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje?

88:13  Viešpatie, Tavęs aš šaukiuosi, mano malda kas rytą kyla į Tave.

88:14  Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą?

88:15  Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti.

88:16  Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai.

88:17  Jie visą laiką supa mane kaip vandenys ir skandina.

88:18  Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.

Chapter 89

89:1  Viešpatie, apie Tavo gailestingumą giedosiu amžinai; kartų kartoms skelbsiu Tavo ištikimybę.

89:2  Aš tariau: „Gailestingumas išliks per amžius. Tu įtvirtinsi savo ištikimybę danguose“.

89:3  „Aš sudariau sandorą su išrinktuoju ir prisiekiau savo tarnui Dovydui:

89:4  ‘Per amžius įtvirtinsiu tavo palikuonis, tavo sostą visoms kartoms pastatysiu’“.

89:5  Viešpatie, dangūs giria Tavo stebuklus, Tavo ištikimybę – šventųjų susirinkimas.

89:6  Kas gi iš danguje esančių Viešpačiui prilygsta? Kas tarp Dievo sūnų panašus į Viešpatį?

89:7  Bauginantis yra Dievas šventųjų susirinkime, gerbtinas visų aplink Jį esančių.

89:8  Viešpatie, kareivijų Dieve, kas yra Tau lygus savo jėga? Viešpatie, kas yra toks ištikimas, kaip Tu?

89:9  Tu suvaldai jūros šėlimą, sukilusias bangas Tu sutramdai.

89:10  Tu sutriuškini Rahabą kaip nukautąjį, savo galinga ranka išgainioji savo priešus.

89:11  Tau priklauso dangūs ir žemė, pasaulis ir visa, kas jame; Tu sukūrei juos.

89:12  Tu sutvėrei šiaurę ir pietus; Taboras ir Hermonas džiaugiasi Tavimi.

89:13  Tu galingas: stipri Tavo ranka, aukštai pakelta Tavo dešinė!

89:14  Tavo sosto pamatas – teisumas ir teisingumas, gailestingumas ir tiesa eina Tavo priekyje.

89:15  Palaiminta tauta, kuri pažįsta džiaugsmingą garsą! Viešpatie, Tavo veido šviesoje jie vaikščios.

89:16  Tavo vardas juos linksmins, jie bus išaukštinti Tavo teisume.

89:17  Tu esi jų garbė ir galybė, Tavo palankumu išaukštintas mūsų ragas.

89:18  Viešpats yra mūsų apsauga, Izraelio Šventasis – mūsų karalius.

89:19  Regėjime Tu kalbėjai savo šventajam: „Aš suteikiau pagalbą karžygiui, išaukštinau tautos išrinktąjį.

89:20  Suradau Dovydą, savo tarną, ir šventu aliejumi jį patepiau.

89:21  Mano ranka visuomet jį palaikys, mano dešinė stiprins jį.

89:22  Priešas nenugalės jo ir piktadarys nepažemins.

89:23  Jo akivaizdoje parblokšiu priešus ir palaušiu tuos, kurie jo nekenčia.

89:24  Mano ištikimybė ir gailestingumas lydės jį, ir mano vardu aukštai iškils jo ragas.

89:25  Aš jo ranką padėsiu ant jūros ir ant upių jo dešinę.

89:26  Jis sakys man: ‘Tu esi mano tėvas, mano Dievas ir išgelbėjimo uola!’

89:27  Aš padarysiu jį savo pirmagimiu, jis bus aukščiau negu žemės karaliai.

89:28  Aš būsiu jam gailestingas per amžius, tvirta pasiliks sandora tarp mūsų.

89:29  Jo palikuonims leisiu gyventi per amžius, kol bus dangus, stovės jo sostas.

89:30  Jei jo vaikai paniekins mano įstatymą, jei nesielgs, kaip jiems įsakyta,

89:31  jei mano nuostatus laužys ir įsakymų mano nepaisys,

89:32  bausiu už jų nuodėmes lazda, plaksiu rykštėmis už jų kaltę.

89:33  Bet savo malonės iš jo neatimsiu ir ištikimybės jam neatsakysiu,

89:34  nesulaužysiu sandoros ir savo lūpų žodžio nekeisiu.

89:35  Kartą esu prisiekęs šventumu savo, Dovydui nemeluosiu.

89:36  Jo palikuonys gyvens per amžius, ir jo sostas stovės kaip saulė priešais mane,

89:37  bus įtvirtintas kaip mėnulis – ištikimas liudytojas danguje“.

89:38  Bet Tu atstūmei, atmetei ir pasibjaurėjai pateptuoju savo.

89:39  Išsižadėjai sandoros su savo tarnu, nusviedei žemėn jo karūną ir suteršei ją.

89:40  Tu sugriovei jo mūrus, pavertei griuvėsiais tvirtoves.

89:41  Jį plėšia visi praeiviai, jis tapo pajuoka kaimynams.

89:42  Tu leidai jo priešų galybei iškilti, jiems visiems suteikei džiaugsmą.

89:43  Nukreipei ašmenis jo kardo, neleidai laimėti mūšyje.

89:44  Tu atėmei jo šlovę ir nuvertei jo sostą.

89:45  Sutrumpinai jo jaunystės dienas, padengei jį gėda.

89:46  Ar ilgai, Viešpatie? Ar slėpsies amžinai? Ar degs kaip ugnis Tavo rūstybė?

89:47  Viešpatie, atsimink, koks trumpas yra mano gyvenimas! Kokius menkus Tu sukūrei visus žmones!

89:48  Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia?

89:49  Viešpatie, kur yra Tavo ankstesnė malonė, kurią Dovydui savo tiesoje pažadėjai?

89:50  Viešpatie, atsimink savo tarno gėdą; nešioju širdyje daugelio tautų panieką,

89:51  kuria, Viešpatie, Tavo priešai niekino Tavo pateptojo kelius.

89:52  Tebūna palaimintas Viešpats per amžius! Amen! Amen!

Chapter 90

90:1  Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas!

90:2  Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!

90:3  Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: „Sugrįžkite, žmonių vaikai!“

90:4  Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.

90:5  Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę.

90:6  Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.

90:7  Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina.

90:8  Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes – savo veido šviesoje.

90:9  Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis.

90:10  Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų – aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.

90:11  Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio?

90:12  Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!

90:13  Sugrįžk, Viešpatie! Ar ilgai? Būk gailestingas savo tarnams!

90:14  Gaivink mus nuo ryto savo gailestingumu, kad džiaugsmas ir linksmumas mus lydėtų visą amžių!

90:15  Suteik mums džiaugsmo už tas dienas, per kurias pažeminti buvome, už tuos metus, per kuriuos patyrėme pikta.

90:16  Tepamato Tavo tarnai Tavo darbus ir Tavo šlovę jų vaikai!

90:17  Viešpatie, Dieve, būk mums geras, įtvirtink mūsų darbus, daryk mūsų darbus sėkmingus!

Chapter 91

91:1  Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka,

91:2  sako Viešpačiui: „Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!“

91:3  Jis ištrauks tave iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro.

91:4  Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą. Didysis skydas ir šarvas yra Jo tiesa!

91:5  Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną,

91:6  nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas.

91:7  Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių – tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs.

91:8  Tu savo akimis tai stebėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą,

91:9  nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine.

91:10  Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės.

91:11  Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose.

91:12  Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.

91:13  Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną.

91:14  „Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta.

91:15  Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu.

91:16  Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą“.

Chapter 92

92:1  Gera dėkoti Tau, Viešpatie, ir giedoti gyrių Tavo vardui, Aukščiausiasis,

92:2  skelbti rytmety Tavo malonę ir ištikimybę naktimis

92:3  dešimčiastygiu instrumentu, psalteriu ir arfa.

92:4  Viešpatie, Tu pralinksminai mane savo kūriniais, Tavo rankų darbais aš džiaugiuosi.

92:5  Viešpatie, kokie didingi yra Tavo darbai! Kokios gilios Tavo mintys!

92:6  Tik neišmanantis žmogus to nesupranta ir kvailys nesuvokia.

92:7  Nors ir žydi nedorėliai kaip gėlės, nors klesti piktadariai, jie bus amžinai sunaikinti.

92:8  Viešpatie, Tu esi Aukščiausiasis per amžius!

92:9  Viešpatie, štai žus Tavo priešai, bus išblaškyti visi piktadariai!

92:10  Bet man Tu davei jėgų kaip stumbrui, patepei mane šviežiu aliejumi.

92:11  Mano akys matys mano priešus, ausys išgirs apie tuos, kurie prieš mane pakilo.

92:12  Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras.

92:13  Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose,

92:14  neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali,

92:15  kad skelbtų Viešpaties teisumą. Jis yra mano uola ir Jame nėra neteisybės.

Chapter 93

93:1  Viešpats karaliauja. Jis apsivilkęs didybe, Viešpats susijuosęs stiprybe, taip tvirtai pastatė pasaulį, kad jo niekas nepajudins.

93:2  Tvirtai stovi Tavo sostas nuo senovės; nuo amžių Tu esi!

93:3  Viešpatie, vandenys patvino, pakilo jų ūžimas, pakilo vandenų bangos!

93:4  Galingesnis už gausių vandenų šniokštimą, už galingas jūrų bangas yra Viešpats aukštybėse!

93:5  Tavo liudijimai labai patikimi. Tavo namus puošia šventumas, Viešpatie, per amžius.

Chapter 94

94:1  Viešpatie Dieve, kuris atkeršiji, Dieve, kuris atkeršiji, pasirodyk!

94:2  Kelkis, pasaulio Teisėjau, atlygink išdidiesiems, ką jie nusipelnė!

94:3  Viešpatie, ar ilgai dar nedorėliai džiūgaus?

94:4  Ar ilgai kalbės įžūliai ir didžiuosis visi piktadariai?

94:5  Viešpatie, jie trypia Tavo tautą, spaudžia Tavo paveldą.

94:6  Jie užmuša našlę ir ateivį, žudo našlaičius.

94:7  Jie sako: „Viešpats nemato, Jokūbo Dievas nepastebi“.

94:8  Susipraskite, tautos neišmanėliai! Jūs kvailiai, kada išminties įgysite?

94:9  Nejaugi Tas, kuris padarė ausį, negirdėtų, ir Tas, kuris sukūrė akį, nematytų?

94:10  Argi Tas, kuris auklėja tautas ir moko žmones išminties, nesudraustų?

94:11  Viešpats žino žmonių mintis, kad jos yra tuščios.

94:12  Palaimintas žmogus, Viešpatie, kurį Tu auklėji ir savo įstatymo mokai;

94:13  ramybę jam teiki nelaimių dienomis, kol nedorėliui kasama duobė.

94:14  Juk Viešpats neatmes savo tautos ir neapleis savo paveldėjimo.

94:15  Teisingumas sugrįš teisiajam ir juo paseks visi tiesiaširdžiai.

94:16  Kas gins mane nuo piktadarių? Kas užstos mane prieš skriaudėjus?

94:17  Jei Viešpats man nebūtų padėjęs, būčiau atsidūręs tylos karalystėje.

94:18  Kai pasakiau: „Slysta mano koja“, Tavo gailestingumas, Viešpatie, palaikė mane.

94:19  Kai mano širdis prisikaupė rūpesčių, Tavo paguoda sielai džiaugsmą grąžino.

94:20  Argi Tu nedorėlių sostui pritarsi, kai iškraipydami įstatymą jie spaudžia žmones?

94:21  Teisiojo sielą jie puola, nekaltą kraują pasmerkia.

94:22  Bet Viešpats yra mano apsauga ir mano Dievas – priebėgos uola.

94:23  Jis atlygins jiems už jų nedorybes, jų pačių neteisybėse sunaikins juos. Viešpats, mūsų Dievas, sunaikins juos.

Chapter 95

95:1  Ateikite, giedokime Viešpačiui! Džiaugsmingą triukšmą kelkime savo išgelbėjimo uolai!

95:2  Ateikime į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes!

95:3  Viešpats yra didis Dievas ir didis Karalius, didesnis už visus dievus.

95:4  Jo rankoje yra žemės gelmės ir Jam priklauso kalnų viršūnės.

95:5  Jo yra jūra, nes Jis ją sutvėrė, ir sausuma Jo rankų darbas.

95:6  Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus!

95:7  Jis yra mūsų Dievas, o mes – Jo ganoma tauta ir Jo rankų globojamos avys! Šiandien, jeigu išgirsite Jo balsą, –

95:8  „neužkietinkite savo širdžių kaip Meriboje, kaip gundymo dieną dykumoje,

95:9  kur jūsų tėvai mane gundė ir mėgino, nors mano darbus buvo matę!

95:10  Keturiasdešimt metų mane liūdino ta karta, ir Aš pasakiau: ‘Ši tauta klysta savo širdyje ir nepažįsta mano kelių’.

95:11  Užsirūstinęs jiems prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’“

Chapter 96

96:1  Giedokite Viešpačiui naują giesmę, giedokite Viešpačiui visos šalys.

96:2  Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą.

96:3  Apsakykite Jo garbę tarp pagonių ir Jo stebuklus visoms tautoms.

96:4  Didis yra Viešpats ir didžiai girtinas, bijotinas labiausiai iš visų dievų.

96:5  Visi tautų dievai yra stabai, bet Viešpats sukūrė dangus.

96:6  Didybė ir garbė yra priešais Jį, galybė ir grožis Jo šventykloje.

96:7  Pripažinkite Viešpačiui, tautų giminės, pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę!

96:8  Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui, atneškite auką, įeikite į Jo kiemus.

96:9  Garbinkite Viešpatį šventumo grožyje, bijokite Jo visos šalys.

96:10  Skelbkite pagonims: „Viešpats karaliauja!“ Jis sukūrė tvirtą pasaulį, Jis teis tautas teisingai.

96:11  Tesilinksmina žemė ir tedžiūgauja dangūs! Tešniokščia jūra ir kas joje yra!

96:12  Linksmai tedžiūgauja laukai ir visa, kas juose auga! Visi miško medžiai tada džiaugsis

96:13  Viešpaties akivaizdoje, kai Jis ateis teisti žemę. Jis teis pasaulį teisingai ir tautas savo tiesoje.

Chapter 97

97:1  Viešpats karaliauja! Tedžiūgauja žemė! Tesilinksmina salos!

97:2  Debesys ir tamsa Jį supa; teisumas ir teisingumas yra Jo sosto pagrindas.

97:3  Jo priekyje liepsnoja ugnis ir sudegina aplinkui Jo priešus.

97:4  Žaibai nušviečia pasaulį. Tai matydama, žemė drebėjo.

97:5  Kalnai sutirpo kaip vaškas prieš Viešpatį – visos žemės Valdovą.

97:6  Dangūs skelbia Jo teisumą ir visos tautos mato Jo šlovę.

97:7  Bus sugėdinti tie, kurie tarnauja drožiniams, kurie stabais savo giriasi. Garbinkite Jį visi dievai!

97:8  Tai girdi Sionas ir džiaugiasi. Viešpatie, dėl Tavo sprendimų džiūgauja Judo dukterys.

97:9  Viešpatie, Tu esi aukštai virš visos žemės, išaukštintas virš visų dievų!

97:10  Jūs, kurie mylite Viešpatį, nekęskite pikto; Jis saugo savo šventųjų gyvybes, iš nedorėlių priespaudos išlaisvina juos.

97:11  Šviesa sušvinta teisiajam, tiesiaširdžiui – džiaugsmas.

97:12  Linksminkitės, teisieji, Viešpatyje, dėkokite, prisiminę Jo šventumą.

Chapter 98

98:1  Naują giesmę giedokite Viešpačiui, nes nuostabius darbus Jis daro! Jo dešinė ir Jo šventoji ranka Jam pergalę teikia.

98:2  Viešpats apreiškė savo išgelbėjimą, tautų akivaizdoje parodė savo teisumą.

98:3  Jis atsiminė savo gailestingumą ir tiesą, žadėtą Izraelio namams. Visi žemės pakraščiai pamatė Dievo išgelbėjimą.

98:4  Džiaugsmingą triukšmą kelkite Viešpačiui visos šalys! Linksminkitės ir giedokite gyrių.

98:5  Giedokite Viešpačiui, pritardami arfomis, giedokite psalmes, pritardami arfomis.

98:6  Trimitų ir rago garsais kelkite džiaugsmingą triukšmą prieš Karalių, Viešpatį!

98:7  Tesidžiaugia jūra ir kas joje yra, žemė ir jos gyventojai!

98:8  Upės teploja rankomis, kalnai tesidžiaugia kartu

98:9  Viešpaties akivaizdoje, nes Jis ateis teisti žemę! Jis teis pasaulį teisingai ir tautas nešališkai.

Chapter 99

99:1  Viešpats karaliauja, tegu dreba tautos. Jis sėdi tarp cherubų, tedreba žemė.

99:2  Viešpats yra didis Sione. Jis yra aukščiau nei visos tautos.

99:3  Tegiria jie Tavo vardą, didį ir baisų; Jis yra šventas.

99:4  Karaliaus galybė myli tiesą. Tu įtvirtini teisingumą, teisumą ir teisybę Jokūbe įvykdai.

99:5  Aukštinkite Viešpatį, mūsų Dievą, garbinkite priešais Jo sostą; Jis yra šventas.

99:6  Mozė ir Aaronas tarp Jo kunigų ir Samuelis tarp tų, kurie šaukiasi Jo vardo. Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis atsakė jiems.

99:7  Iš debesies stulpo kalbėjo Jis; jie laikėsi Jo nuostatų ir potvarkių, kuriuos Jis jiems davė.

99:8  O Viešpatie, mūsų Dieve, Tu atsakei jiems! Atlaidus Dievas buvai jiems, nors ir atlygindavai už jų nusikaltimus.

99:9  Aukštinkite Viešpatį, mūsų Dievą, garbinkite prie Jo švento kalno, nes Viešpats, mūsų Dievas, yra šventas!

Chapter 100

100:1  Kelkite džiaugsmingą triukšmą Viešpačiui, visos šalys!

100:2  Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu, Jo akivaizdon ateikite giedodami.

100:3  Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, o ne mes patys; mes esame Jo tauta ir Jo ganyklos avys.

100:4  Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi. Būkite dėkingi Jam, laiminkite Jo vardą!

100:5  Geras yra Viešpats; Jo gailestingumas amžinas ir Jo tiesa pasilieka kartų kartoms.

Chapter 101

101:1  Apie gailestingumą ir teisingumą giedosiu, skambinsiu Tau, Viešpatie.

101:2  Laikysiuos teisingo kelio. Kada Tu pas mane ateisi? Vaikščiosiu su tobula širdimi savo namuose.

101:3  Į tai, kas nedora, aš nežiūrėsiu. Aš nekenčiu neištikimųjų darbų; nieko bendro su jais neturėsiu.

101:4  Vengsiu iš tolo širdies nelabumo, pikto nenoriu pažinti.

101:5  Kas slaptai savo artimą šmeižia, tą nutildysiu. Kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to neapkęsiu.

101:6  Mano akys žvelgia į krašto ištikimuosius, kad jie gyventų su manimi. Kas vaikščioja tobulu keliu, tas tarnaus man.

101:7  Klastingieji negyvens mano namuose. Melagiai nepasiliks mano akivaizdoje.

101:8  Anksti išnaikinsiu krašto nedorėlius, kad pašalinčiau piktadarius iš Viešpaties miesto.

Chapter 102

102:1  Viešpatie, išgirsk mano maldą, ir mano šauksmas tepasiekia Tave.

102:2  Neslėpk savo veido nuo manęs tą dieną, kai esu varge. Palenk į mane savo ausį, kai šaukiuosi, skubėk man atsakyti.

102:3  Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega.

102:4  Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti.

102:5  Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų.

102:6  Esu panašus į dykumų pelikaną, į pelėdą griuvėsiuose.

102:7  Nemiegu ir esu vienišas kaip paukštis ant stogo.

102:8  Priešai mane užgaulioja, ir mano vardas jiems tapo keiksmažodžiu.

102:9  Pelenus valgau kaip duoną ir su ašaromis maišau savo gėrimą

102:10  dėl Tavo rūstybės ir pykčio, nes Tu mane pakėlei ir nubloškei žemėn.

102:11  Mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis, ir aš lyg žolė džiūstu.

102:12  Bet Tu, Viešpatie, pasiliksi per amžius; Tave minės visos kartos.

102:13  Tu pakilsi ir pasigailėsi Siono, nes atėjo metas jam suteikti malonę.

102:14  Tavo tarnams jo akmenys meilūs, jiems gaila jo dulkių.

102:15  Tavo vardo, Viešpatie, bijos pagonys ir Tavo šlovės – pasaulio karaliai.

102:16  Kai Viešpats atstatys Sioną, Jis pasirodys savo šlovėje;

102:17  apleistųjų maldas Jis išklausys, jų prašymų nepaniekins.

102:18  Tai tebūna užrašyta ateisiančiai kartai, kad tauta, kuri bus sukurta, girtų Viešpatį.

102:19  Iš savo šventos aukštybės Viešpats pažvelgė žemyn, iš dangaus pažiūrėjo į žemę,

102:20  kad išgirstų belaisvių dejones, išlaisvintų mirčiai skirtuosius,

102:21  kad Sione būtų skelbiamas Viešpaties vardas ir girtų Jį Jeruzalėje,

102:22  kai susiburs karalystės ir tautos tarnauti Viešpačiui.

102:23  Jis susilpnino mane kelionėje, sutrumpino mano gyvenimo dienas.

102:24  Aš sakiau: „Mano Dieve, neatimk manęs įpusėjus mano amžiui, Tavo metai tęsiasi per visas kartas.

102:25  Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas.

102:26  Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti.

102:27  Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs.

102:28  Tavo tarnų vaikai gyvens ir jų palikuonys įsitvirtins Tavo akivaizdoje“.

Chapter 103

103:1  Laimink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas yra manyje, Jo šventą vardą.

103:2  Laimink, mano siela, Viešpatį ir neužmiršk visų Jo geradarysčių.

103:3  Jis atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas.

103:4  Jis išperka tavo gyvybę iš pražūties ir savo malone bei gailestingumu tave vainikuoja.

103:5  Jis pasotina geru tavo burną, ir atsinaujina tavo jaunystė kaip erelio.

103:6  Viešpats vykdo teisybę ir teismą prispaustiesiems.

103:7  Jis savo kelius apreiškė Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus.

103:8  Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo.

103:9  Ne visados Jis barasi ir ne amžinai rūstauja.

103:10  Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes.

103:11  Kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra Jo gailestingumas tiems, kurie Jo bijo.

103:12  Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų nuodėmes.

103:13  Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo.

103:14  Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.

103:15  Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta.

103:16  Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta.

103:17  Bet Viešpaties gailestingumas per amžius tiems, kurie Jo bijo, ir Jo teisumas lieka vaikų vaikams tų,

103:18  kurie Jo sandoros laikosi, atsimena Jo įsakymus ir vykdo juos.

103:19  Viešpats danguje pastatė savo sostą, Jo karališka valdžia valdo viską.

103:20  Laiminkite Viešpatį jūs, angelai, galingi jėga, kurie vykdote Jo žodį, Jo balsą išgirdę.

103:21  Laimink Viešpatį, Jo kareivija, Jo tarnai, kurie vykdote Jo valią.

103:22  Laiminkite Viešpatį, visi kūriniai visoje Jo viešpatystėje. Laimink, mano siela, Viešpatį!

Chapter 104

104:1  Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

104:2  Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

104:3  Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

104:4  Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

104:5  Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

104:6  Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

104:7  Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

104:8  Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

104:9  Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

104:10  Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

104:11  Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

104:12  Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

104:13  Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

104:14  Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

104:15  ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

104:16  Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

104:17  Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

104:18  Aukšti kalnai – laukinėms ožkoms, uolos – triušiams prieglaudą teikia.

104:19  Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

104:20  Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

104:21  Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

104:22  Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

104:23  Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

104:24  Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

104:25  Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

104:26  Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

104:27  Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

104:28  Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

104:29  Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

104:30  Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

104:31  Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

104:32  Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

104:33  Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

104:34  Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

104:35  Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!

Chapter 105

105:1  Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus.

105:2  Giedokite Jam, giedokite Jam psalmes. Garsinkite visus Jo stebuklus.

105:3  Didžiuokitės Jo šventu vardu. Tegu džiaugiasi širdis tų, kurie ieško Viešpaties.

105:4  Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Nuolatos ieškokite Jo veido.

105:5  Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo stebuklus ir Jo lūpų ištartus sprendimus.

105:6  Jūs, Jo tarno Abraomo palikuonys, Jokūbo vaikai, Jo išrinktieji.

105:7  Jis yra Viešpats, mūsų Dievas; visoje žemėje galioja Jo sprendimai.

105:8  Jis per amžius atsimena savo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų,

105:9  sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui.

105:10  Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu, Izraeliui – amžina sandora,

105:11  sakydamas: „Tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį“,

105:12  kai jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje.

105:13  Jie keliavo iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą.

105:14  Jis niekam neleido jų skriausti, sudrausdavo dėl jų karalius:

105:15  „Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto“.

105:16  Jis žemei badą pašaukė, duonos ramstį sunaikino.

105:17  Jis pasiuntė pirma jų vyrą, Juozapą, vergijon parduotą.

105:18  Jie supančiojo jo kojas, sukaustė jį geležimi,

105:19  kol įvyko Jo žodis; Viešpaties žodis išmėgino jį.

105:20  Karalius paleisti jį liepė, tautos valdovas išlaisvino jį.

105:21  Savo namų viešpačiu jį paskyrė ir viso savo turto valdovu,

105:22  kad vadovautų šalies kunigaikščiams, išminties mokytų vyresniuosius.

105:23  Tuomet Izraelis Egiptan atvyko ir Jokūbas viešėjo Chamo krašte.

105:24  Čia Jis labai pagausino savo tautą ir padarė ją stipresnę už jų priešus.

105:25  Jis pažadino jų širdyse neapykantą savo tautai, ir jie ėmė su Jo tarnais elgtis klastingai.

105:26  Jis pasiuntė Mozę, savo tarną, ir Aaroną, kurį išsirinko.

105:27  Jie Chamo krašte padarė nuostabių ženklų ir stebuklų.

105:28  Jis siuntė tamsą ir aptemdė kraštą, ir jie nepasipriešino Jo žodžiui.

105:29  Jis pavertė jų vandenis krauju, jų žuvis išmarino.

105:30  Varlės jų žemę apniko, net karalių kambariuose jų buvo.

105:31  Jis tarė, ir visą jų kraštą užplūdo įvairios musės bei mašalai.

105:32  Vietoje lietaus Jis siuntė krušą ir liepsnojančią ugnį visame krašte.

105:33  Jis išmušė figmedžius ir vynmedžius, visame krašte medžius sunaikino.

105:34  Jam tarus, užplūdo begalės skėrių ir žiogų,

105:35  kurie visus augalus jų krašte ir laukų derlių surijo.

105:36  Jis pirmagimius visus krašte ištiko, jų pajėgumo pradžią.

105:37  Jis išvedė juos su sidabru ir auksu, jų giminėse nebuvo ligonių.

105:38  Džiaugėsi egiptiečiai, jiems iškeliavus, nes labai išgąsdinti buvo.

105:39  Jis dengė juos debesimi ir naktį apšvietė juos ugnimi.

105:40  Jiems paprašius, Jis putpelių jiems atsiuntė, maitino juos dangaus duona.

105:41  Jis perskėlė uolą, ir ištryško vandenys, jie tekėjo kaip upė per sausą žemę.

105:42  Jis atsiminė savo šventą pažadą Abraomui, savo tarnui,

105:43  ir išvedė savo tautą su džiaugsmu, savo išrinktuosius su linksmybėmis.

105:44  Pagonių žemes jiems išdalino, tautų turtai jiems atiteko,

105:45  kad Jo įsakymų laikytųsi, vykdytų Jo įstatymą. Girkite Viešpatį!

Chapter 106

106:1  Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

106:2  Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

106:3  Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

106:4  Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

106:5  kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

106:6  Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

106:7  Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

106:8  Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

106:9  Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

106:10  Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

106:11  Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

106:12  Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

106:13  Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

106:14  dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

106:15  Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

106:16  Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

106:17  Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

106:18  Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

106:19  Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

106:20  Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

106:21  Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

106:22  nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

106:23  Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

106:24  Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

106:25  palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

106:26  Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

106:27  jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

106:28  Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

106:29  Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

106:30  Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

106:31  Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

106:32  Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

106:33  Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

106:34  Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

106:35  Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

106:36  Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

106:37  Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

106:38  liejo nekaltą kraują – savo sūnų ir dukterų kraują – aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

106:39  Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

106:40  Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

106:41  Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

106:42  Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

106:43  Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

106:44  Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

106:45  atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

106:46  Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

106:47  Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

106:48  Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: „Amen“. Girkite Viešpatį!

Chapter 107

107:1  Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

107:2  Taip tekartoja Viešpaties išpirktieji, kuriuos Jis išpirko iš priešo rankos,

107:3  ir surinko juos iš kraštų: iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.

107:4  Po dykumą jie klajojo tuščiais keliais, nerasdami miesto, kur galėtų gyventi.

107:5  Jie alko ir troško, jų sielos nusilpo.

107:6  Varge jie Viešpaties šaukėsi, Jis iš sielvartų juos išvadavo.

107:7  Jis vedė juos teisingu keliu, kad jie nueitų į gyvenamą miestą.

107:8  Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

107:9  Jis pagirdė trokštančią sielą, išalkusią sielą pripildė gėrybių.

107:10  Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti, –

107:11  nes buvo sukilę prieš Dievo žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo patarimą,

107:12  todėl Jis pažemino vargu jų širdis, – krito, ir niekas jiems nepadėjo.

107:13  Varge jie šaukėsi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbėjo.

107:14  Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius.

107:15  Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

107:16  Jis sudaužė varinius vartus ir geležinius skląsčius sulaužė.

107:17  Kvailiai dėl savo nedorybių ir dėl savo kalčių kenčia.

107:18  Jiems nebemielas joks valgis, jie priartėjo prie mirties vartų.

107:19  Varge jie šaukiasi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbsti.

107:20  Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino.

107:21  Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

107:22  Teaukoja Jam padėkos aukas ir džiūgaudami teskelbia Jo darbus.

107:23  Kas laivais plaukia į jūrą, vandenų platybėje prekiauja,

107:24  tie mato Viešpaties darbus ir Jo stebuklus gelmėse.

107:25  Jam įsakius, audros pakyla, šiaušiasi bangos.

107:26  Ligi debesų jie pakyla, į gelmes vėl sminga, širdis jų tirpsta nelaimėje.

107:27  Jie svirduliuoja ir klydinėja kaip girti, jų jėgos baigia išsekti.

107:28  Varge jie Viešpaties šaukiasi, Jis iš sielvartų juos išvaduoja.

107:29  Jis nutildo audrą, nuramina bangas.

107:30  Tada jie džiaugiasi nurimusia jūra. Jis nuveda juos į geidžiamą uostą.

107:31  Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

107:32  Jie teaukština Jį tautos susirinkime, tegiria Jį vyresniųjų taryboje.

107:33  Upes Jis dykuma paverčia, vandens šaltinius – sausa žeme,

107:34  derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena.

107:35  Jis dykumą ežeru paverčia ir sausą žemę – vandens šaltiniais.

107:36  Jis alkanuosius apgyvendina ten, kad jie įkurtų gyvenamą miestą.

107:37  Jie apsėja laukus, pasodina vynuogynus, kurie atneša derlių.

107:38  Jis palaimina juos, ir jų labai padaugėja, jų galvijams neleidžia mažėti.

107:39  Kai jų sumažėja ir jie pažeminami priespauda, nelaimėmis ir širdgėla,

107:40  Jis paniekina kunigaikščius ir klaidina juos dykumoje be kelio,

107:41  bet Jis pakelia vargšą iš nelaimės, padaro gausią kaip bandą jo giminę.

107:42  Teisieji tai matys ir džiaugsis, o nedorybė užčiaups savo burną.

107:43  Išmintingasis tai pamatys ir supras Viešpaties malonę.

Chapter 108

108:1  O Dieve, mano širdis pasiruošusi. Aš giedosiu ir girsiu savo šlovėje.

108:2  Pabuskite, psalteri ir arfa! Aš taip pat anksti atsikelsiu.

108:3  Girsiu Tave, Viešpatie, tarp tautų, giedosiu gyrių Tau tarp pagonių.

108:4  Tavo gailestingumas siekia aukščiau dangų, Tavo tiesa – iki debesų.

108:5  Būk išaukštintas danguose ir Tavo šlovė tebūna visoje žemėje,

108:6  kad Tavo mylimieji būtų išlaisvinti; išgelbėk savo dešine ir išklausyk mane.

108:7  Dievas kalbėjo savo šventume: „Aš džiūgausiu ir išdalinsiu Sichemą, paskirstysiu Sukotų slėnį.

108:8  Mano yra Gileadas ir Manasas, Efraimas – mano galvos šalmas, Judas – mano skeptras.

108:9  Moabas yra mano praustuvė. Ant Edomo numesiu savo kurpę. Filistijoje Aš džiaugsiuosi pergale“.

108:10  Kas įves mane į sustiprintą miestą? Kas nuves mane į Edomą?

108:11  Dieve, argi ne Tu mus atstūmei? Argi ne Tu, Dieve, neišėjai su mūsų kariuomene?

108:12  Suteik mums pagalbą varge, nes žmonių pagalba yra be vertės.

108:13  Su Dievu būsime drąsūs, Jis sutryps mūsų priešus.

Chapter 109

109:1  Netylėk, mano gyriaus Dieve.

109:2  Nedorėlio burna ir klastingojo burna prieš mane atsivėrė. Jie kalba prieš mane melagingais liežuviais.

109:3  Neapykantos žodžiais jie apsupo mane ir puola mane nekaltą.

109:4  Už mano meilę jie kaltina mane, bet aš meldžiuosi.

109:5  Piktu už gera jie man atlygina ir neapykanta už meilę.

109:6  Atiduok tokį nedorėlių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje.

109:7  Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė.

109:8  Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas.

109:9  Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona – našle.

109:10  Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų.

109:11  Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto.

109:12  Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius.

109:13  Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas.

109:14  Viešpats teatsimena jo tėvų kaltes, ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta.

109:15  Tegu nuolat Viešpats juos stebi, kad nuo žemės nušluotų jų atminimą.

109:16  Nes neparodė jis gailestingumo, bet persekiojo beturtį ir vargšą, kėsinosi nužudyti sudužusį širdyje.

109:17  Jis mėgo prakeikimą, tegu jis užklumpa jį; jis nemėgo palaiminimo, tebūna jis toli nuo jo.

109:18  Jis apsivilko prakeikimu kaip drabužiu, todėl kaip vanduo jis teįsisunkia į kūną, kaip aliejus į kaulus.

109:19  Jis tebūna jam kaip drabužis, kuris dengia jo kūną, kaip juosta, kuria jis susijuosia.

109:20  Taip tegul užmoka Viešpats mano priešininkams ir tiems, kurie kalba pikta prieš mane.

109:21  Bet Tu, Viešpatie Dieve, sustiprink mane dėl savojo vardo, gelbėk dėl savo gailestingumo.

109:22  Aš esu vargšas ir beturtis, mano širdis sužeista.

109:23  Nykstu kaip šešėlis, mane nešioja kaip vėjas skėrį.

109:24  Mano keliai nuo pasninko linksta, sulyso mano kūnas.

109:25  Aš jiems tapau pajuoka. Matydami mane, jie kraipė galvas.

109:26  Padėk man, Viešpatie, mano Dieve, išgelbėk mane, būdamas gailestingas.

109:27  Viešpatie, težino jie, jog tai Tavo ranka padarė.

109:28  Jie tegul keikia, bet Tu laimink! Kai jie pakyla, tebūna sugėdinti, o Tavo tarnas tesidžiaugia.

109:29  Teapsivelka mano priešininkai nešlove, juos gėda kaip drabužis teapgaubia.

109:30  Savo burna garsiai girsiu Viešpatį, girsiu Jį minioje.

109:31  Jis stovi beturčio dešinėje, gina jį nuo pasmerkėjų.

Chapter 110

110:1  Viešpats tarė mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis“.

110:2  Viešpats duos Tau iš Siono Tavo stiprybės skeptrą. Valdyk savo priešus!

110:3  Savanoriškai Tavo tauta susirinks Tavo pergalės dieną šventumo grožyje. Jaunimas lyg aušros rasa Tave pasitiks.

110:4  Viešpats prisiekė ir nesigailės: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“.

110:5  Viešpats Tavo dešinėje sunaikins karalius savo rūstybės dieną.

110:6  Jis darys teismą tarp pagonių. Pripildys žemę lavonų, daugelyje šalių įvykdys sprendimą valdovams.

110:7  Jis kelyje gers iš upelio, todėl iškels savo galvą.

Chapter 111

111:1  Girkite Viešpatį! Aš girsiu Viešpatį visa širdimi teisiųjų susirinkime.

111:2  Dideli yra Viešpaties darbai, tyrinėjami visų, kurie juos mėgsta.

111:3  Didingi ir šlovingi Jo darbai, Jo teisumas pasilieka per amžius.

111:4  Atsimintini yra Jo darbai. Maloningas ir užjaučiantis yra Viešpats.

111:5  Jis maitina tuos, kurie Jo bijo, per amžius prisimena savo sandorą.

111:6  Jis savo darbų galią tautai parodė, atidavė jiems pagonių nuosavybę.

111:7  Jo rankų darbai – teisingumas ir teismas, visi Jo įsakymai nepakeičiami.

111:8  Jie per amžius yra tvirti, paremti tiesa ir lygybe visiems.

111:9  Išpirkimą Jis savo tautai siuntė, amžiams paskelbė savo sandorą. Šventas ir gerbtinas yra Jo vardas.

111:10  Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius!

Chapter 112

112:1  Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta.

112:2  Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta.

112:3  Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius.

112:4  Dorajam šviesa nušvinta tamsoje, jis yra maloningas, kupinas gailestingumo ir teisus.

112:5  Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko.

112:6  Jis nesvyruos per amžius. Amžinai bus minimas teisiojo vardas.

112:7  Bloga žinia jo neišgąsdins; tvirta yra jo širdis, nes jis pasitiki Viešpačiu.

112:8  Įsitvirtinusi jo širdis, jis nebijos, kol pamatys sugėdintus savo priešus.

112:9  Jis beturčiams dovanas dosniai dalina. Jo teisumas pasilieka per amžius. Jo ragas iškils garbingai.

112:10  Nedorėlis tai matys ir graušis, dantimis grieš ir nyks. Nedorėlių troškimas pražus.

Chapter 113

113:1  Girkite Viešpatį! Viešpaties tarnai, girkite Viešpaties vardą!

113:2  Palaimintas Viešpaties vardas dabar ir per amžius.

113:3  Nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo tebūna giriamas Viešpaties vardas!

113:4  Viešpats yra virš visų tautų, Jo šlovė aukščiau nei dangus.

113:5  Kas yra kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris gyvena aukštybėse?

113:6  Jis pasilenkia žiūrėti į dangų ir žemę.

113:7  Jis kelia iš dulkių beturtį, iš purvo vargšą ištraukia,

113:8  sodina jį greta kunigaikščių, šalia savo tautos kunigaikščių.

113:9  Jis suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga vaikų motina. Girkite Viešpatį!

Chapter 114

114:1  Kai Izraelis iš Egipto išėjo, Jokūbo namai pagonių tautą paliko,

114:2  Judas buvo Jo šventykla, Izraelis – Jo karalystė.

114:3  Pamatė jūra ir pabėgo, atgal pasitraukė Jordanas.

114:4  Kalnai šokinėjo kaip avys, kalvos – kaip ėriukai.

114:5  Kas gi tau, jūra, ko pabėgai? Kodėl pasitraukei, Jordane?

114:6  Kalnai, ko šokinėjate kaip avys, kalvos – kaip ėriukai?

114:7  Drebėk, žeme, Viešpaties akivaizdoje, Jokūbo Dievo akivaizdoje.

114:8  Jis pavertė uolą vandeniu, iš akmens šaltiniai ištryško!

Chapter 115

115:1  Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos.

115:2  Kodėl turėtų sakyti pagonys: „Kur yra jų Dievas?“

115:3  Mūsų Dievas danguje, Jis padarė visa, kas Jam patiko.

115:4  Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie – žmogaus rankų darbas.

115:5  Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;

115:6  turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet nesuuodžia;

115:7  turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto. Jie nekalba savo gerkle.

115:8  Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro ir jais pasitiki.

115:9  Izraeli, pasitikėk Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas.

115:10  Aarono namai, pasitikėkite Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas.

115:11  Kurie bijote Viešpaties, pasitikėkite Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas.

115:12  Viešpats mus atsimena; Jis palaimins mus. Jis palaimins Izraelį ir Aarono namus.

115:13  Jis palaimins visus, kurie Viešpaties bijo, mažus ir didelius.

115:14  Viešpats pagausins jus ir jūsų vaikus.

115:15  Jūs esate palaiminti Viešpaties, kuris sutvėrė dangų ir žemę.

115:16  Dangūs yra Viešpaties buveinė, o žemę Jis atidavė žmonėms.

115:17  Ne mirusieji giria Viešpatį, ne mirties karalijon nužengę.

115:18  Bet mes šloviname Viešpatį dabar ir per amžius. Girkite Viešpatį!

Chapter 116

116:1  Myliu Viešpatį, nes Jis išklausė mano maldavimą.

116:2  Jis palenkė į mane savo ausį, todėl šauksiuosi Jo, kol gyvas būsiu.

116:3  Mirties skausmai apsupo mane, pragaro kančios apėmė mane; kenčiau vargą ir skausmus.

116:4  Viešpaties vardo šaukiausi: „Viešpatie, išlaisvink mano sielą!“

116:5  Maloningas yra Viešpats ir teisus, gailestingas mūsų Dievas.

116:6  Viešpats apsaugo paprastąjį; suvargęs buvau, o Jis man padėjo.

116:7  Nurimk, mano siela, nes Viešpats padarė tau gera!

116:8  Tu išlaisvinai nuo mirties mano sielą, nuo ašarų – mano akis, nuo suklupimo – mano kojas.

116:9  Aš vaikščiosiu Viešpaties akivaizdoje gyvųjų šalyje.

116:10  Nors pasitikėjau, bet tariau: „Aš esu labai prislėgtas!“

116:11  Neapgalvojęs sakiau: „Visi žmonės melagiai“.

116:12  Kuo gi Viešpačiui atsilyginsiu už visas Jo geradarystes?

116:13  Aš paimsiu išgelbėjimo taurę, Viešpaties vardo šauksiuosi.

116:14  Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu visos tautos akivaizdoje.

116:15  Viešpaties akyse brangi yra šventųjų mirtis.

116:16  Viešpatie, aš esu Tavo tarnas, Tavo tarnas ir sūnus Tavo tarnaitės. Tu mano pančius sutraukei.

116:17  Tau padėkos auką aukosiu, šauksiuosi Viešpaties vardo.

116:18  Savo įžadus Viešpačiui ištesėsiu visos tautos akivaizdoje,

116:19  Viešpaties namų kiemuose, Jeruzalės mieste. Girkite Viešpatį!

Chapter 117

117:1  Girkite Viešpatį, visos tautos. Girkite Jį, visi žmonės!

117:2  Jo gailestingumas mums begalinis, Viešpaties tiesa pasilieka per amžius. Girkite Viešpatį!

Chapter 118

118:1  Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

118:2  Tegul Izraelis sako: „Jo gailestingumas amžinas“.

118:3  Tegul Aarono namai sako: „Jo gailestingumas amžinas“.

118:4  Visi, kas Viešpaties bijo, tesako: „Jo gailestingumas amžinas“.

118:5  Sielvarte Viešpaties šaukiausi. Viešpats išklausė ir išlaisvino mane.

118:6  Viešpats yra už mane – ko man bijoti? Ką gali padaryti man žmogus?

118:7  Viešpats yra tarp tų, kurie man padeda, todėl aš matysiu sugėdintus savo priešus.

118:8  Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones.

118:9  Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į kunigaikščius.

118:10  Visos tautos apgulė mane, bet Viešpaties vardu juos nugalėsiu.

118:11  Jie iš visų pusių apgulė mane, tačiau Viešpaties vardu juos nugalėsiu.

118:12  Apspito jie mane kaip bitės, jie sudegs kaip erškėtis ugnyje, nes Viešpaties vardu juos nugalėsiu.

118:13  Tu stūmei mane, kad parpulčiau, bet man padėjo Viešpats.

118:14  Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats, Jis – mano išgelbėjimas.

118:15  Džiaugsmo ir išgelbėjimo šauksmas teisiųjų palapinėse. Viešpaties dešinė pergalę teikia.

118:16  Viešpaties dešinė aukštai pakelta, Viešpaties dešinė pergalę teikia.

118:17  Aš nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.

118:18  Nors Viešpats mane griežtai baudė, bet mirčiai neatidavė.

118:19  Atverkite man teisumo vartus! Įžengęs pro juos girsiu Viešpatį.

118:20  Tai Viešpaties vartai, pro kuriuos įeis teisieji.

118:21  Šlovinsiu Tave, nes išklausei mane ir tapai mano išgelbėjimu.

118:22  Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.

118:23  Tai Viešpats padarė, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

118:24  Šitą dieną Viešpats padarė; džiūgaukime ir linksminkimės šiandien.

118:25  Viešpatie, gelbėk mane! Viešpatie, leisk man klestėti!

118:26  Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu. Mes laiminame jus iš Viešpaties namų.

118:27  Dievas yra Viešpats ir Jis mus apšvietė. Suriškite auką virvėmis ir eikite ligi aukuro.

118:28  Tu esi mano Dievas, aš šlovinsiu Tave; Tu esi mano Dievas, aš aukštinsiu Tave.

118:29  Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas!

Chapter 119

119:1  Palaiminti, kurių kelias nepeiktinas, kurie pagal Viešpaties įstatymą vaikšto.

119:2  Palaiminti, kurie klauso Jo liudijimų ir visa širdimi Jo ieško,

119:3  nedaro jie neteisybės, vaikšto Jo keliais.

119:4  Tu įsakei stropiai vykdyti Tavo potvarkius.

119:5  O kad mano keliai būtų nukreipti vykdyti Tavo nuostatus!

119:6  Niekada nepatirčiau gėdos, jei į Tavo įsakymus žiūrėčiau.

119:7  Tyra širdimi Tave šlovinsiu, teisius Tavo nuosprendžius pažinęs.

119:8  Nuostatus Tavo vykdysiu, nepalik manęs visiškai.

119:9  Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Laikydamasis Tavo žodžių.

119:10  Visa širdimi ieškojau Tavęs, neleisk man nuo įsakymų Tavo nuklysti.

119:11  Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau.

119:12  Palaimintas esi, Viešpatie, mane savo nuostatų mokyk.

119:13  Savo lūpomis skelbiau visus Tavo sprendimus.

119:14  Tavo liudijimų keliais džiaugiuosi labiau negu visais turtais.

119:15  Apie Tavo potvarkius nuolat mąstysiu ir žiūrėsiu į Tavo kelius.

119:16  Nuostatais Tavo gėrėsiuos, nepamiršiu Tavo žodžių.

119:17  Suteik savo tarnui malonę, kad aš gyvendamas Tavo žodžio laikyčiausi.

119:18  Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau.

119:19  Esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų.

119:20  Mano siela pailso, besiilgėdama Tavo sprendimų.

119:21  Tu sudraudi išdidžiuosius; prakeikti nuklydę nuo Tavo įsakymų.

119:22  Pašalink nuo manęs panieką ir gėdą, nes laikausi Tavo liudijimų.

119:23  Kunigaikščiai susirinkę tariasi prieš mane, bet Tavo tarnas mąsto apie Tavo nuostatus.

119:24  Tavo liudijimai yra mano pasimėgimas ir mano patarėjai.

119:25  Mano siela nublokšta į dulkes, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.

119:26  Savo kelius paskelbiau, ir Tu išklausei mane; pamokyk mane savo nuostatų.

119:27  Leisk man suvokti Tavo potvarkių kelią, tai kalbėsiu apie Tavo stebuklus.

119:28  Mano siela nyksta iš sielvarto, sustiprink mane, kaip esi pažadėjęs.

119:29  Melo kelią pašalink nuo manęs, savo įstatymu mane apdovanok.

119:30  Pasirinkau tiesos kelią, Tavo sprendimus laikau priešais save.

119:31  Įsitvėriau Tavo liudijimų; Viešpatie, neleisk man patirti gėdos.

119:32  Tavo įsakymų keliu bėgsiu, kai išplėsi mano širdį.

119:33  Viešpatie, pamokyk mane savo nuostatų kelio, tai iki galo jo laikysiuos.

119:34  Duok suprasti Tavo įstatymą, kad vykdyčiau ir nuoširdžiai jo laikyčiausi.

119:35  Savo įsakymų takais mane vesk, nes jais aš gėriuosi.

119:36  Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo,

119:37  nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje.

119:38  Ištesėk pažadą, duotą savo tarnui, kuris bijosi Tavęs.

119:39  Nukreipk nuo manęs gėdą, kuri baugina mane, nes Tavo sprendimai yra geri.

119:40  Štai aš ilgiuosi Tavo potvarkių, atgaivink mane savo teisumu.

119:41  Viešpatie, būk man gailestingas, teateina Tavo išgelbėjimas, kaip Tu pažadėjai.

119:42  Tada duosiu atsakymą tam, kuris iš manęs tyčiojasi, nes pasitikiu Tavo žodžiu.

119:43  Neatimk iš manęs tiesos žodžio, nes laukiu Tavo sprendimų.

119:44  Per amžių amžius laikysiuos Tavo įstatymo.

119:45  Vaikščiosiu laisvas, nes tyrinėju Tavo potvarkius.

119:46  Kalbėsiu apie Tavo liudijimus karalių akivaizdoje ir nebūsiu sugėdintas.

119:47  Gėrėsiuosi Tavo įsakymais, kuriuos pamilau.

119:48  Kelsiu rankas į Tavo įsakymus, kuriuos pamilau, mąstysiu apie Tavo nuostatus.

119:49  Prisimink žodį savo tarnui, kuriuo suteikei man viltį.

119:50  Tai yra paguoda mano varge, nes Tavo žodis mane atgaivino.

119:51  Nors pasipūtėliai mane skaudžiai išjuokia, nuo Tavo įstatymo aš nenukrypau.

119:52  Viešpatie, aš prisimenu Tavo senus nuosprendžius ir jais pasiguodžiu.

119:53  Mane siaubas apima, kai matau nedorėlį, nepaisantį Tavo įstatymo.

119:54  Tavo nuostatai tapo man giesmėmis mano viešnagės namuose.

119:55  Ir naktį atsimenu, Viešpatie, Tavąjį vardą ir laikausi Tavo įstatymo.

119:56  Tai teko man, nes aš laikiausi Tavo potvarkių.

119:57  Viešpats yra mano dalis; aš pasižadėjau Tavo žodžių laikytis.

119:58  Nuoširdžiai ieškau Tavo palankumo, būk gailestingas, kaip esi pažadėjęs.

119:59  Galvojau apie savo kelią ir pasukau link Tavo liudijimų.

119:60  Skubiai ir nedelsdamas vykdau Tavo įsakymus.

119:61  Nors nedorėliai apiplėšė mane, bet aš neužmiršau Tavo įstatymo.

119:62  Vidurnaktį atsikėlęs, dėkoju už teisingus Tavo sprendimus.

119:63  Aš draugas visiems, kurie Tavęs bijo ir Tavo potvarkius vykdo.

119:64  Viešpatie, žemė pilna Tavo gailestingumo, mokyk mane savo nuostatų.

119:65  Viešpatie, Tu darei savo tarnui gera, kaip buvai pažadėjęs.

119:66  Mokyk mane teisingai nuspręsti ir pasirinkti, nes aš patikėjau Tavo įsakymais.

119:67  Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio.

119:68  Tu esi geras ir darai gera, mokyk mane savo nuostatų.

119:69  Šmeižtais drabsto mane pasipūtėliai, bet aš nuoširdžiai Tavo potvarkių laikausi.

119:70  Jų širdis vieni riebalai, o aš gėriuosi Tavo įstatymu.

119:71  Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau.

119:72  Man Tavo įstatymas brangesnis už daugybę aukso ir sidabro.

119:73  Tavo rankos padarė ir suformavo mane; suteik man išminties suprasti Tavo įsakymus.

119:74  Kurie Tavęs bijo, džiaugiasi mane matydami, nes Tavo žodžiu pasitikiu.

119:75  Viešpatie, žinau, jog teisingi Tavo sprendimai ir teisingai mane nubaudei.

119:76  Paguosk dabar mane savo malone, kaip esi savo tarnui žadėjęs.

119:77  Būk gailestingas, kad aš išlikčiau gyvas, nes gėriuosi Tavo įstatymu.

119:78  Sugėdinti tebūna išdidieji, nes jie be priežasties puolė mane. Aš mąstysiu apie Tavo potvarkius.

119:79  Tesigręžia į mane, kurie Tavęs bijo, kurie pažino Tavo liudijimus.

119:80  Tegu mano širdis nepažeidžia nuostatų Tavo, kad nebūčiau sugėdintas.

119:81  Mano siela ilgisi Tavo išgelbėjimo, bet aš pasitikiu Tavo žodžiu.

119:82  Mano akys pavargo belaukdamos, kas Tavo žadėta. Kada Tu mane paguosi?

119:83  Nors tapau panašus į vynmaišį dūmuose, bet Tavo nuostatų neužmiršau.

119:84  Kiek dar dienų liko Tavo tarnui? Kada mano persekiotojus pasmerksi?

119:85  Išdidieji kasa man duobę, nepaisydami Tavo įstatymo.

119:86  Visi Tavo įsakymai teisūs; padėk man prieš melagingus persekiotojus.

119:87  Jie vos nesunaikino manęs žemėje. Bet aš Tavo potvarkių neapleidau.

119:88  Atgaivink mane dėl savo malonės! Aš laikysiuosi Tavo burnos liudijimų.

119:89  Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje.

119:90  Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka.

119:91  Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.

119:92  Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs.

119:93  Niekada neužmiršiu Tavo potvarkių, nes jais Tu atgaivinai mane.

119:94  Aš esu Tavo, išgelbėk mane, trokštu suvokti Tavo potvarkius.

119:95  Nedorėliai mane pražudyti kėsinasi, tačiau aš Tavo liudijimų laikysiuosi.

119:96  Mačiau, kad tobuliausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.

119:97  Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.

119:98  Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.

119:99  Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.

119:100  Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.

119:101  Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.

119:102  Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane.

119:103  Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų.

119:104  Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo.

119:105  Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui.

119:106  Prisiekiau vykdyti Tavo teisingus sprendimus ir laikysiuosi jų.

119:107  Viešpatie, esu labai prislėgtas, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.

119:108  Viešpatie, priimk mano lūpų laisvos valios auką, pamokyk mane savo sprendimų.

119:109  Mano siela yra nuolat mano rankoje, tačiau Tavo įstatymo nepamirštu.

119:110  Nedorėliai man spendžia žabangus, bet nuo Tavo potvarkių nenukrypau.

119:111  Pamokymai Tavo yra mano paveldėtas turtas, jie mano širdies džiaugsmas.

119:112  Palenkiau savo širdį vykdyti Tavo nuostatų, tai darysiu dabar ir visados.

119:113  Veidmainių nekenčiu, bet Tavo įstatymą myliu.

119:114  Tu esi mano slėptuvė ir skydas, Tavo žodžiais pasitikiu.

119:115  Pasitraukite nuo manęs, piktadariai! Aš Viešpaties įsakymus vykdysiu.

119:116  Palaikyk mane, kaip žadėjai, kad gyvenčiau, tenebūsiu sugėdintas dėl savo vilties.

119:117  Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu.

119:118  Tu atmeti tuos, kurie nuo Tavo nuostatų nukrypo, jie apsigauna savo melu.

119:119  Tu visus žemės nedorėlius pašalini tartum atmatas, bet aš myliu Tavo liudijimus.

119:120  Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų.

119:121  Dariau, kas yra teisu ir teisinga; neatiduok manęs prispaudėjams.

119:122  Užtikrink savo tarnui gerovę, neleisk, kad išdidieji mane nugalėtų.

119:123  Mano akys pavargo belaukdamos Tavo išgelbėjimo ir Tavo teisumo žodžio.

119:124  Būk gailestingas savo tarnui, mokyk mane savo nuostatų.

119:125  Esu Tavo tarnas; duok man supratimą pažinti Tavo liudijimus.

119:126  Viešpatie, metas Tau veikti, nes žmonės laužo Tavo įstatymą.

119:127  Tavo įsakymai brangesni man už auksą, už gryną auksą.

119:128  Todėl visus Tavo potvarkius laikau teisingais, nekenčiu melagingų takų.

119:129  Tavo liudijimai yra stebuklingi, todėl mano siela jų klauso.

119:130  Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, neišmanančius daro supratingus.

119:131  Atveriu savo burną ir įkvepiu, alkstu Tavo įsakymų.

119:132  Pažvelk į mane ir būk gailestingas, kaip darai mylintiems Tavo vardą.

119:133  Kreipk mano žingsnius pagal savo žodžius, kad neteisybė man neviešpatautų.

119:134  Nuo žmonių priespaudos mane išlaisvink, ir aš vykdysiu Tavo potvarkius.

119:135  Parodyk savo tarnui savo veidą šviesų ir mokyk mane savo nuostatų.

119:136  Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo.

119:137  Viešpatie, Tu esi teisus, teisingi Tavo sprendimai.

119:138  Tavo liudijimai teisingi ir neabejotini.

119:139  Mano uolumas graužia mane, nes priešai pamiršo Tavo žodžius.

119:140  Tavo žodis yra visiškai tyras, jį Tavo tarnas brangina.

119:141  Nors esu paniekintas ir menkas, bet Tavo potvarkių neužmiršiu.

119:142  Tavo teisumas amžinas, Tavo įstatymas – tiesa.

119:143  Nors vargas ir sielvartas spaudžia, bet Tavo įsakymais gėriuosi.

119:144  Tavo liudijimai yra teisingi per amžius. Leisk man juos suprasti, ir aš gyvensiu.

119:145  Šaukiuosi iš širdies, Viešpatie, išklausyk mane; aš laikysiuosi Tavo nuostatų.

119:146  Šaukiuosi Tavęs; išgelbėk mane, ir klausysiu Tavo liudijimų.

119:147  Prieš aušrą keliuosi ir šaukiu, nes pasitikiu Tavo žodžiu.

119:148  Atmerkiu akis dar prieš aušrą, mąstau apie Tavo žodį.

119:149  Viešpatie, išgirsk mane, būdamas maloningas; atgaivink mane, kaip esi nusprendęs.

119:150  Artėja priešai klastingi, nutolę nuo Tavo įstatymo.

119:151  Arti esi, Viešpatie, ir visi Tavo įsakymai teisingi.

119:152  Seniai pažinau Tavo liudijimus, kad jie yra amžini.

119:153  Pažvelk į mano skurdą ir išlaisvink mane; juk aš nepamirštu Tavo įstatymo.

119:154  Gink mano bylą ir išvaduok mane, atgaivink, kaip esi pažadėjęs.

119:155  Išgelbėjimas toli nuo nedorėlių, nes jie neklauso Tavo nuostatų.

119:156  Koks didis, Viešpatie, Tavo gailestingumas, atgaivink mane, kaip esi nusprendęs.

119:157  Daug mano persekiotojų ir priešų, bet aš nenukrypstu nuo Tavo liudijimų.

119:158  Neištikimuosius matau ir bjauriuosi, nes jie nepaiso Tavo žodžio.

119:159  Žiūrėk, Viešpatie, kaip Tavo potvarkius myliu; atgaivink mane, būdamas maloningas.

119:160  Tavo žodžiai teisingi nuo pradžių, ir visi Tavo teisūs sprendimai amžini.

119:161  Kunigaikščiai be priežasties persekioja mane, bet mano širdis vien Tavo žodžių tebijo.

119:162  Tavo žodžiu džiaugiuosi, kaip didelį lobį suradęs.

119:163  Melo nekenčiu ir bjauriuosi, bet Tavo įstatymas man mielas.

119:164  Septynis kartus per dieną giriu Tave už Tavo teisingus sprendimus.

119:165  Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa.

119:166  Laukiu, Dieve, Tavo išgelbėjimo, Tavo įsakymus vykdau.

119:167  Mano siela klauso Tavo liudijimų, nes labai juos myliu.

119:168  Laikausi Tavo potvarkių ir liudijimų, visi mano keliai Tau žinomi.

119:169  Tepasiekia Tave mano šauksmas, Viešpatie; duok man supratimą, kaip esi pažadėjęs.

119:170  Tepasiekia mano malda Tave; išlaisvink, kaip esi pažadėjęs.

119:171  Mano lūpos girs Tave, nes mokai mane savo nuostatų.

119:172  Mano liežuvis kalbės apie Tavo žodį, nes Tavo įsakymai teisingi.

119:173  Tavo ranka tepadeda man, nes aš pasirinkau Tavo potvarkius.

119:174  Ilgiuosi, Viešpatie, Tavo išgelbėjimo, įstatymu Tavo gėriuosi.

119:175  Mano siela tegyvena ir tegiria Tave, Tavo sprendimai tepadeda man.

119:176  Klaidžioju kaip avis paklydus. Ieškok savo tarno, nes Tavo įsakymų aš neužmiršau.

Chapter 120

120:1  Varge šaukiausi Viešpaties, ir Jis mane išklausė.

120:2  Nuo meluojančių lūpų, nuo klastingo liežuvio išlaisvink, Viešpatie, mano sielą.

120:3  Ką tau duos ir ką padarys, apgaulingas liežuvi?

120:4  Aštrias kario strėles, kaitrias medžio žarijas.

120:5  Vargas man klajoti Mešecho krašte, palapinėse Kedaro gyventi.

120:6  Per ilgai gyvenau su tais, kurie nekenčia taikos.

120:7  Aš esu už taiką, bet jie geidžia karo, kai aš kalbu.

Chapter 121

121:1  Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba.

121:2  Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!

121:3  Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis – budrus tavo sargas.

121:4  Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia.

121:5  Viešpats yra tavo sargas, Viešpats – tau šešėlis tavo dešinėje:

121:6  dieną nepažeis tavęs saulė nė mėnulis naktį.

121:7  Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą.

121:8  Viešpats saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius.

Chapter 122

122:1  Džiaugiausi, kai jie man pasakė: „Eikime į Viešpaties namus!“

122:2  Mūsų kojos stovės tavo, Jeruzale, vartuose!

122:3  Jeruzale, tvirtai pastatytas mieste!

122:4  Į jį traukia Viešpaties giminės pagal Izraelio įstatymą dėkoti Viešpačiui,

122:5  nes teisėjų sostai ir Dovydo namų sostas čia stovi.

122:6  Melskite taikos Jeruzalei; kurie tave myli, turės sėkmę.

122:7  Tebūna taika visam miestui, gerovė jo rūmuose.

122:8  Savo brolių ir draugų labui sakau: „Tebūna tavyje taika!“

122:9  Meldžiu tau gerovės dėl Viešpaties, mūsų Dievo, namų!

Chapter 123

123:1  Mano akys pakeltos į Tave, kuris gyveni danguose.

123:2  Kaip žiūri tarnai į ranką savo valdovo, tarnaitė – į ranką valdovės, taip mūsų akys žvelgia į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdamos Jo pasigailėjimo.

123:3  Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes per daug paniekinti esame!

123:4  Per ilgai mūsų siela varginama pašaipa turtuolių ir panieka išdidžiųjų.

Chapter 124

124:1  Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, – tesako Izraelis, –

124:2  jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,

124:3  jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus.

124:4  Tada vandenys mus būtų užlieję, srovė būtų apsėmusi mūsų sielas,

124:5  gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.

124:6  Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.

124:7  Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.

124:8  Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas.

Chapter 125

125:1  Kurie pasitiki Viešpačiu, yra kaip Siono kalnas, kuris stovi tvirtai per amžius.

125:2  Kaip kalnai apsupę Jeruzalę, taip Viešpats apsupęs savo tautą dabar ir per amžius.

125:3  Nepasiliks nedorėlių skeptras ant teisiųjų dalies, kad teisieji savo rankų netiestų į neteisybę.

125:4  Padėk, Viešpatie, geriesiems, pagelbėk tiesiaširdžiams.

125:5  O kreivais keliais kas nuklysta, tuos Viešpats nuves su piktadariais. Taika tebūna Izraeliui.

Chapter 126

126:1  Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, buvome tarsi sapne.

126:2  Mūsų burnos buvo pilnos juoko, liežuviai – giedojimo. Pagonys kalbėjo: „Jiems Viešpats didelių dalykų padarė“.

126:3  Viešpats didelių dalykų mums padarė, todėl mes džiaugiamės.

126:4  Parvesk, Viešpatie, mūsų ištremtuosius kaip upelius pietuose.

126:5  Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus.

126:6  Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus.

Chapter 127

127:1  Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

127:2  Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

127:3  Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius – Jo atlyginimas.

127:4  Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs.

127:5  Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu.

Chapter 128

128:1  Palaimintas kiekvienas, kuris bijosi Viešpaties ir vaikščioja Jo keliais!

128:2  Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis.

128:3  Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos.

128:4  Štai kaip palaimintas bus žmogus, kuris bijo Viešpaties!

128:5  Viešpats palaimins tave nuo Siono, per visą gyvenimą Jeruzalės gerovę regėsi.

128:6  Tu matysi savo vaikus ir vaikaičius! Taika tebūna Izraeliui!

Chapter 129

129:1  Jie vargino mane nuo pat jaunystės, – tesako Izraelis, –

129:2  jie vargino mane nuo pat jaunystės, tačiau nenugalėjo.

129:3  Artojai ant mano nugaros arė, išvarydami ilgas vagas.

129:4  Bet teisusis Viešpats nedorėlių pančius sutraukė.

129:5  Tesusigėsta ir pasitraukia visi, kurie nekenčia Siono.

129:6  Tebūna jie kaip stogo žolė, kuri, dar neužaugusi, nuvysta;

129:7  nesusirenka iš jos net sauja pjovėjui nei mažiausias pėdas rišėjui.

129:8  Praeiviai, eidami pro šalį, nesako jiems: „Tepalaimina tave Viešpats. Mes laiminame tave Viešpaties vardu“.

Chapter 130

130:1  Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie!

130:2  Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus.

130:3  Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?

130:4  Bet Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų.

130:5  Tu esi mano viltis, Viešpatie, mano siela Tavo žodžiu viliasi.

130:6  Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto.

130:7  Tegu Izraelis viliasi Viešpačiu, nes Viešpats yra gailestingas ir Jo išvadavimas didis.

130:8  Jis išvaduos Izraelį iš visų jo nedorybių.

Chapter 131

131:1  Viešpatie, mano širdis neišpuikusi ir akys nesidairo išdidžiai. Aš nesivaikau didelių dalykų, kurie man nepasiekiami.

131:2  Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį. Mano siela yra kaip nujunkytas kūdikis.

131:3  Pasitikėk Viešpačiu, Izraeli, dabar ir per amžius!

Chapter 132

132:1  Viešpatie, atsimink Dovydą ir visą jo vargą.

132:2  Jis priesaiką Viešpačiui davė ir įžadą Jokūbo Galingajam:

132:3  „Aš neįžengsiu savo pastogėn, lovon negulsiu ilsėtis,

132:4  akims miegoti neleisiu, vokams užsimerkti,

132:5  kol nesurasiu Viešpačiui vietos, buveinės Jokūbo Galingajam!“

132:6  Štai mes išgirdome ją esant Efratoje, suradome Jaaro laukuose.

132:7  Įeikime į Jo palapines, parpulkime prie Jo kojų pakojo!

132:8  Viešpatie, pakilk į savo poilsio vietą, Tu ir Tavo stiprybės skrynia.

132:9  Kunigai tegul apsivelka teisumu, o šventieji tešaukia iš džiaugsmo!

132:10  Dėl savo tarno Dovydo, nenugręžk savo veido nuo savo pateptojo.

132:11  Dovydui Viešpats tiesoje yra prisiekęs, neatšaukiamą priesaiką davęs: „Tavo palikuonį pasodinsiu į tavąjį sostą!

132:12  Jei sūnūs tavieji mano sandoros ir mano pamokymų laikysis, jų palikuonys taip pat per amžius sėdės tavo soste“.

132:13  Viešpats pasirinko Siono kalną, čia Jis panoro gyventi.

132:14  „Šita yra mano poilsio vieta per amžius. Čia gyvensiu, nes Aš taip panorėjau!

132:15  Aš jo maistą palaiminsiu, pasotinsiu vargšus duona.

132:16  Jo kunigus išgelbėjimo rūbu apvilksiu, šventieji šauks iš džiaugsmo.

132:17  Čia išauginsiu Dovydui ragą, žibintą savo pateptajam paruošiu.

132:18  Jo visus priešus sugėdinsiu, o ant jo galvos karūna spindės“.

Chapter 133

133:1  Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!

133:2  Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.

133:3  Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia!

Chapter 134

134:1  Laiminkite Viešpatį, visi Viešpaties tarnai, kurie Jo namuose naktimis budite.

134:2  Tieskite savo rankas į Jo šventyklą ir laiminkite Viešpatį.

134:3  Tegul iš Siono tave laimina Dievas, kuris sutvėrė dangų ir žemę.

Chapter 135

135:1  Girkite Viešpatį! Girkite Viešpaties vardą! Girkite jūs, Viešpaties tarnai,

135:2  kurie stovite Jo namuose, mūsų Dievo namų kiemuose.

135:3  Girkite Jį, nes Viešpats geras; giedokite gyrių Jo vardui, nes Jis mielas.

135:4  Jokūbą išsirinko Viešpats, Izraelį, kad būtų Jo nuosavybė.

135:5  Aš žinau, kad didis yra Viešpats! Mūsų Viešpats yra aukščiau visų dievų.

135:6  Visa, ko panorėjo Viešpats, Jis padarė danguje, žemėje ir jūrų gelmėse.

135:7  Jis nuo žemės krašto atgena debesis, su žaibais siunčia lietų, paleidžia vėjus iš savo sandėlių.

135:8  Jis ištiko Egipte žmonių ir gyvulių pirmagimius,

135:9  siuntė ženklų ir stebuklų prieš faraoną ir jo tarnus.

135:10  Sunaikino daugybę pagonių tautų ir jų galingų karalių:

135:11  Sihoną, amoritų karalių, ir Ogą, Bašano karalių, ir visas karalystes Kanaane.

135:12  Atidavė jų žemę Izraeliui, savo tautai, paveldėti.

135:13  Viešpatie, Tavo vardas lieka per amžius. Atsiminimas apie Tave, Viešpatie, per kartų kartas.

135:14  Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų.

135:15  Pagonių stabai iš sidabro ir aukso, žmogaus rankomis padaryti.

135:16  Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;

135:17  turi ausis, tačiau negirdi; jų burna nealsuoja.

135:18  Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro, ir visi, kurie jais pasitiki.

135:19  Izraelio namai, laiminkite Viešpatį! Aarono namai, laiminkite Viešpatį!

135:20  Levio namai, laiminkite Viešpatį! Visi, kurie Viešpaties bijote, laiminkite Viešpatį!

135:21  Palaimintas Viešpats iš Siono, kuris gyvena Jeruzalėje. Girkite Viešpatį!

Chapter 136

136:1  Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:2  Dėkokite dievų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:3  Dėkokite viešpačių Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:4  Kuris vienas daro didelius stebuklus, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:5  Kuris išmintingai dangų sukūrė, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:6  Kuris viršum vandenų ištiesė žemę, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:7  Kuris dideles šviesas sukūrė, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:8  Saulę sukūrė, kad viešpatautų dienai, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:9  Mėnulį ir žvaigždes, kad viešpatautų nakčiai, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:10  Kuris pirmagimius Egipte ištiko, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:11  Ir išvedė iš ten Izraelį, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:12  Ištiesta galinga ranka ir tvirta dešine savo, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:13  Kuris perskyrė Raudonąją jūrą, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:14  Ir pervedė per ją Izraelį, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:15  Faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje pražudė, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:16  Kuris savo tautą per dykumą vedė, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:17  Kuris stiprius karalius nugalėjo, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:18  Kuris garsius karalius nužudė, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:19  Sihoną, amoritų karalių, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:20  Ir Ogą, Bašano karalių, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:21  Ir jų žemę Izraeliui paveldėti davė, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:22  Savajam tarnui Izraeliui valdyti leido, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:23  Kuris atsiminė mus mūsų pažeminime, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:24  Iš priešų mus išvadavo, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:25  Kuris maitina visa, kas gyva, nes Jo gailestingumas amžinas.

136:26  Dėkokite dangaus Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas.

Chapter 137

137:1  Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną.

137:2  Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas.

137:3  Nes mūsų trėmėjai mums liepė giedoti, kurie mus apiplėšė, ragino džiūgauti: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“

137:4  Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje šalyje?

137:5  Jeigu, Jeruzale, tave užmirščiau, mano dešinė tepamiršta mane!

137:6  Tepridžiūna prie gomurio mano liežuvis, jei tavęs neatsiminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale!

137:7  Viešpatie, atsimink Jeruzalės dieną prieš Edomo žmones. Jie sakė: „Griaukite, griaukite ją iki pamatų!“

137:8  O Babilone, tu naikintojau, laimingas bus, kas tau už mums padarytą skriaudą atmokės!

137:9  Laimingas, kas, pagriebęs kūdikius tavo, į kietą uolą sudaužys!

Chapter 138

138:1  Visa širdimi Tau dėkoju, Dieve! Dievų akivaizdoje Tau giedosiu gyrių.

138:2  Parpuolęs prie Tavo šventyklos, šventą Tavo vardą girsiu už Tavo malonę ir ištikimybę, nes Tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą.

138:3  Dieną, kurią šaukiausi, išklausei, stiprybės suteikei mano sielai.

138:4  Tave girs, Viešpatie, visi žemės valdovai, išgirdę Tavo burnos žodžius.

138:5  Jie giedos apie Viešpaties kelius, nes didelė Viešpaties šlovė.

138:6  Nors Viešpats yra aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį, o išpuikėlį pažįsta iš tolo.

138:7  Nors aš būčiau vargų suspaustas, Tu atgaivinsi mane, Tu ištiesi savo ranką prieš mano priešų pyktį ir Tavo dešinė mane išgelbės.

138:8  Apgins mane Viešpats. Viešpatie, Tavo gailestingumas amžinas! Neapleisk, kas Tavo rankų sukurta.

Chapter 139

139:1  Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.

139:2  Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

139:3  Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.

139:4  Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

139:5  Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką.

139:6  Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes.

139:7  Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?

139:8  Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.

139:9  Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,

139:10  ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.

139:11  Jei sakyčiau: „Tamsa teapdengia mane“, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.

139:12  Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.

139:13  Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.

139:14  Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.

139:15  Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse.

139:16  Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

139:17  Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!

139:18  Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi.

139:19  Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!

139:20  Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja.

139:21  Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.

139:22  Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.

139:23  Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.

139:24  Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!

Chapter 140

140:1  Viešpatie, nuo piktų žmonių mane išgelbėk, nuo smurtininkų apsaugok!

140:2  Nuo tų, kurie planuoja pikta širdyje, kurie dieną vaidus kelia.

140:3  Jų liežuvis yra aštrus kaip gyvatės, angių nuodai yra už jų lūpų.

140:4  Viešpatie, saugok mane nuo nedorėlių rankų, nuo smurtininkų apsaugok – nuo tų, kurie nori pakišti man koją.

140:5  Išdidieji pinkles man spendžia, tiesia tinklus, kilpas stato pakelėse.

140:6  Tariau Viešpačiui: „Tu esi mano Dievas, todėl išklausyk mano maldavimą“.

140:7  Viešpatie Dieve, mano išgelbėjimo stiprybe, Tu pridengi kovoje mano galvą.

140:8  Dieve, neleisk nedorėliui laimėti, jo piktų kėslų netenkink!

140:9  Jie kelia galvas, aplinkui sustoję. Tegu jų piktybė juos pačius apdengia!

140:10  Tegul jiems ant galvų žarijomis lyja! Įmesk juos į ugnį, į duobę, kad nebepasikeltų.

140:11  Teneįsitvirtins žemėje šmeižikas, nelaimės tegainioja smurtininką ir teparbloškia jį.

140:12  Žinau, kad Viešpats gins prispaustojo bylą ir teises beturčio.

140:13  Tikrai, teisieji dėkos Tavo vardui ir dorieji gyvens Tavo akivaizdoje.

Chapter 141

141:1  Viešpatie, Tavęs šaukiuos, skubėk pas mane! Išklausyk mano balsą, kai Tavęs šaukiuos.

141:2  Malda manoji kaip smilkalai į Tave tekyla, o pakeltos rankos tebūna kaip vakaro auka.

141:3  Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris.

141:4  Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta ir nedorėlių darbus pamilti. Tenevalgysiu aš jų skanėstų.

141:5  Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus.

141:6  Jų teisėjai priblokšti tarp akmenų, jie girdi mano žodžius, kad jie švelnūs.

141:7  Kaip artojo išrausta ir išarta žemė, taip prie pragaro nasrų bus išbarstyti jų kaulai.

141:8  Viešpatie Dieve, į Tave žvelgia mano akys, Tavimi aš pasitikiu, neleisk mano sielai pražūti.

141:9  Saugok mane nuo man pastatytų žabangų, nuo nedorėlių kilpos.

141:10  Į savo kilpas nedorėliai patys tepakliūva, o aš laimingai praeisiu.

Chapter 142

142:1  Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį.

142:2  Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą savo Jam atvėriau.

142:3  Kai manyje nusilpo mano dvasia, Tu žinojai mano kelią. Mano kelyje slaptai jie padėjo spąstus.

142:4  Apsidairęs aplinkui, mačiau, jog nėra nė vieno, kas mane pažintų. Neturėjau kur prisiglausti, niekam nerūpėjo mano gyvybė.

142:5  Tavęs, Viešpatie, šaukiausi, sakydamas: „Tu esi mano priebėga, Tu – mano dalis gyvųjų šalyje“.

142:6  Išgirsk mano šauksmą, nes esu labai suvargęs. Išgelbėk mane nuo persekiotojų, nes jie stipresni už mane.

142:7  Iš kalėjimo mane išvaduok, kad girčiau Tavo vardą. Tada susiburs aplink mane teisieji, kai padarysi man gera.

Chapter 143

143:1  Viešpatie, išgirsk mano maldą, išklausyk mano maldavimą. Būdamas teisus ir ištikimas, atsakyk man.

143:2  Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti.

143:3  Persekioja mane priešas, sutrypė į žemę mano gyvybę, kaip negyvėlį tamsoje gyventi verčia.

143:4  Mano dvasia nusilpo, sustingo širdis man krūtinėje.

143:5  Aš prisimenu praėjusias dienas, mąstau apie Tavo darbus, svarstau apie Tavo rankų darbus.

143:6  Tiesiu rankas į Tave, mano siela trokšta Tavęs tartum išdžiūvusi žemė vandens.

143:7  Skubiai išklausyk mane, Viešpatie, nes silpsta mano dvasia. Neslėpk nuo manęs savo veido, kad nebūčiau kaip tie, kurie žengia į duobę.

143:8  Tavo malonę leisk man patirti nuo pat ryto, nes Tavimi aš pasitikiu. Parodyk man kelią, kuriuo eiti, nes į Tave keliu savo sielą.

143:9  Išvaduok mane, Viešpatie, iš mano priešų, nes pas Tave bėgu slėptis.

143:10  Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji Dvasia tegul veda mane tiesiu keliu.

143:11  Dėl savo vardo, Viešpatie, atgaivink mane. Dėl savo teisumo iš visų bėdų išvesk mano sielą.

143:12  Dėl savo gailestingumo nutildyk mano priešus, sunaikink mano sielos prispaudėjus, nes aš esu Tavo tarnas.

Chapter 144

144:1  Palaimintas Viešpats, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti.

144:2  Jis yra mano gerumas, mano tvirtovė, mano aukštas bokštas, mano išlaisvintojas, mano skydas; Juo aš pasitikiu, Jis pavergia man tautas.

144:3  Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį.

144:4  Žmogus panašus į vėjo dvelksmą; jo dienos kaip praslenkantis šešėlis.

144:5  Viešpatie, palenk dangų ir nuženk. Paliesk kalnus, ir jie ims rūkti.

144:6  Pasiųsk žaibus ir juos išsklaidyk, laidyk strėles ir sunaikink juos.

144:7  Ištiesk ranką iš aukštybės, ištrauk ir gelbėk mane iš didelio tvano, iš svetimšalių rankos.

144:8  Jų burna kalba tuštybę, jie melagingai priesaikai dešinę kelia.

144:9  Dieve, aš naują giesmę Tau giedosiu, psalteriu ir dešimčiastygiu jai pritarsiu.

144:10  Tu gelbsti karalius, Tu išlaisvinai Dovydą, savo tarną, nuo žiauraus kardo.

144:11  Ištrauk ir gelbėk mane iš svetimšalių rankos. Jų burna kalba tuštybę, jie dešinę melagingai priesaikai kelia.

144:12  Tegu mūsų sūnūs savo jaunystėje auga kaip vešlūs žolynai, o mūsų dukterys tebūna dailios tartum kolonos, išdrožinėtos puošniuose rūmuose.

144:13  Mūsų klėtys tebūna prikrautos visokių gėrybių. Kaimenės mūsų avių tegul tūkstančiais veda, pilnos ganyklos tegul prisipildo.

144:14  Tegu mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę, tegu mūsų gatvėse nesigirdi skundų.

144:15  Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!

Chapter 145

145:1  Aš aukštinsiu Tave, Dieve, mano Karaliau, aš laiminsiu Tavo vardą per amžius.

145:2  Kasdien laiminsiu Tave ir girsiu Tavo vardą per amžius.

145:3  Didis yra Viešpats ir didžiai girtinas, Jo didybė neištiriama.

145:4  Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai.

145:5  Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus.

145:6  Apie Tavo veiksmų nuostabią galią jie kalbės, ir aš skelbsiu Tavo didybę.

145:7  Jie atsimins didelę Tavo malonę, giedos apie Tavo teisumą.

145:8  Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai gailestingas.

145:9  Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams.

145:10  Viešpatie, Tavo visi kūriniai girs Tave ir Tavo šventieji laimins Tave!

145:11  Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę,

145:12  kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą.

145:13  Tavo karalystė amžina ir Tavo valdžia lieka per amžius.

145:14  Klumpantį Viešpats palaiko, o parpuolusį pakelia.

145:15  Į Tave krypsta visų akys, savo metu visiems duodi maisto,

145:16  atveri savo ranką, sočiai maitini visa, kas gyva.

145:17  Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose.

145:18  Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.

145:19  Jis išpildys norus Jo bijančių, jų šauksmą išgirs ir išgelbės juos.

145:20  Viešpats visus Jį mylinčius saugo, bet nedorėlius sunaikins.

145:21  Tešlovina mano burna Viešpatį! Visa, kas gyva, telaimina šventą Jo vardą dabar ir per amžius!

Chapter 146

146:1  Girkite Viešpatį! Girk Viešpatį, mano siela!

146:2  Girsiu Viešpatį, kol gyvas būsiu; giedosiu gyrių savo Dievui, kol gyvensiu.

146:3  Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali!

146:4  Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva.

146:5  Laimingas, kurio pagalba yra Jokūbo Dievas, kuris viltis sudėjo į Viešpatį, savo Dievą.

146:6  Jis sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Jis ištikimas per amžius.

146:7  Jis gina teises prispaustųjų, alkaniems parūpina duonos. Kalinius išleidžia Viešpats.

146:8  Viešpats atveria akis akliesiems, pakelia parpuolusius; Viešpats myli teisiuosius.

146:9  Svetimšalį Viešpats saugo, našlaitį ir našlę globoja, o nedoriesiems užkerta kelią.

146:10  Viešpats karaliaus per amžius, tavo Dievas, Sione, per visas kartas! Girkite Viešpatį!

Chapter 147

147:1  Girkite Viešpatį! Gera giedoti gyrių mūsų Dievui, labai malonu girti Jį!

147:2  Viešpats atstato Jeruzalės miestą, Izraelio tremtinius surenka.

147:3  Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto.

147:4  Jis žvaigždes suskaičiuoja, jas visas vardais vadina.

147:5  Didis ir galingas yra Viešpats, Jo išmintis begalinė.

147:6  Romiuosius pakelia Viešpats, o nedorėlius partrenkia ant žemės.

147:7  Padėkos giesmes Viešpačiui giedokite, skambinkite mūsų Viešpačiui arfa!

147:8  Jis debesimis uždengia dangų, žemei paruošia lietų, augina žolę kalnuose.

147:9  Jis teikia žvėrims maistą, jaunus varniukus pamaitina.

147:10  Ne žirgo stiprumu Jis gėrisi ir ne žmogaus kojos Jam patinka.

147:11  Viešpats gėrisi tais, kurie Jo bijo, kurie viliasi Jo gailestingumu.

147:12  Girk, Jeruzale, Viešpatį! Savo Dievą girk, Sione!

147:13  Jis sustiprino tavo vartų sklendes, tavo vaikus palaimino.

147:14  Tavo krašte Jis duoda taiką, geriausiais kviečiais tave pasotina.

147:15  Jis siunčia įsakymą žemei, labai sparčiai Jo žodis atskrieja.

147:16  Jis sniegą kaip vilną duoda, šerkšną lyg pelenus barsto.

147:17  Ledus kaip duonos trupinius beria, sustingsta vanduo nuo Jo šalčio.

147:18  Jam žodį pasiuntus, ledas sutirpsta; kai vėjus paleidžia, vandenys teka.

147:19  Jokūbui savo žodį Jis paskelbė, Izraeliui savo nuostatus ir sprendimus.

147:20  Kitoms tautoms Jis to nepadarė, nė viena nepažino Jo sprendimų. Girkite Viešpatį!

Chapter 148

148:1  Girkite Viešpatį! Girkite Viešpatį iš dangaus! Girkite Jį aukštybėse!

148:2  Girkite Jį, visi Jo angelai; girkite Jį, visa Jo kareivija!

148:3  Girkite Jį, saule ir mėnuli; girkite Jį, spindinčios žvaigždės!

148:4  Girkite Jį, dangų dangūs ir viršum jų esantys vandenys!

148:5  Visi tegiria Viešpaties vardą, nes Jis įsakė, ir visa buvo sukurta.

148:6  Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką.

148:7  Girkite Viešpatį, kas esate žemėje: jūrų pabaisos ir visos gelmės,

148:8  ugnie ir kruša, sniege ir migla, vėjai audringi, vykdantys Jo žodį,

148:9  kalnai ir kalvos, vaismedžiai ir kedrai,

148:10  žvėrys ir visi gyvuliai, žemės ropliai ir sparnuoti paukščiai.

148:11  Žemės karaliai ir visos tautos, kunigaikščiai ir žemės teisėjai,

148:12  jaunuoliai ir mergaitės, seniai ir vaikai,

148:13  garbinkite Viešpaties vardą, nes Jis vienas didingas. Jo šlovė virš dangaus ir žemės.

148:14  Savo tautos Jis iškelia ragą, gyrių visų savo šventųjų, Izraelio vaikų – tautos, kuri Jam artima. Girkite Viešpatį!

Chapter 149

149:1  Girkite Viešpatį! Viešpačiui giedokite naują giesmę ir gyrių šventųjų bendruomenėje.

149:2  Tesidžiaugia Izraelis savo Kūrėju. Siono vaikai tesilinksmina dėl savo Karaliaus.

149:3  Tegiria Jo vardą šokdami, tegieda gyrių Jam su būgnais ir arfomis.

149:4  Viešpats gėrisi savąja tauta; Jis romiuosius papuoš savo išgelbėjimu.

149:5  Džiaukitės Jo šlove, šventieji, giedokite Jam savo lovose.

149:6  Dievo aukštinimas jų burnoje, dviašmenis kalavijas jų rankose,

149:7  kad atkeršytų pagonims, nubaustų tautas,

149:8  jų karalius pančiais surištų ir jų didžiūnus sukaustytų geležimi,

149:9  kad įvykdytų jiems paruoštą sprendimą! Tokia garbė visiems Jo šventiesiems. Girkite Viešpatį!

Chapter 150

150:1  Girkite Viešpatį! Girkite Dievą Jo šventykloje! Girkite Jį dangaus tvirtumoje!

150:2  Girkite Jį dėl Jo galingų darbų! Girkite Jį dėl Jo begalinės didybės!

150:3  Girkite Jį, pūsdami trimitą! Girkite Jį arfa ir psalteriu!

150:4  Girkite Jį būgnais ir šokiais! Girkite Jį styginiais instrumentais ir vamzdžiais!

150:5  Girkite Jį skambiais cimbolais! Girkite Jį trenksmingais cimbolais!

150:6  Visa, kas kvėpuoja, tegiria Viešpatį! Girkite Viešpatį!